Scanpix nuotr.

Mėgstama pabrėžti, kad vėžys yra XXI a. rykštė, bet tai netiesa – visos dabartinės ligos egzistavo ir praeityje, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Justina Kozakaitė, tirianti seniai mirusių žmonių kaulus. „Kiekviena liga palieka savo specifinius požymius skirtinguose kauluose, bet daugiausia požymių randama kaukolėse, tarkim, matomi nosies lūžiai, kvėpavimo takų ligos. Vaikų kaukolėse fiksuojame netgi meningito požymius“, – vardija mokslininkė.

– Kas yra paleopatologija?

– Paleopatologija – mokslas, tiriantis senovės žmonių ligas, nustatantis patologijas iš žmonių palaikų.

– Ko ieškote tyrinėdama palaikus?

– Visų pirma ieškome to, ką vadiname patologiniais pakitimais. Patologijos gali būti pačios įvairiausios, bet galima išskirti dvi pagrindines grupes. Daugiausia aptinkame traumų – jei žmogus buvo susižeidęs, mes iš karto tą pamatome, nes kaule matomas randas, masyvus sustorėjimas. Pagal tai galima nustatyti, kokiu būdu žmogus patyrė traumą – ar griuvo iš aukštai, ar užkliuvo, griūdamas rėmėsi rankomis ir susilaužė ranką, o galbūt buvo užpultas (pavyzdžiui, kaukolėje fiksuojame sužalojimus, sukeltus aštriais, bukais įrankiais).

Kita grupė – infekciniai susirgimai. Jie patys įdomiausi, bet juos sunkiausia interpretuoti, nes neaišku, kaip žmogus infekciją pasigavo. Vertėtų paminėti dvi grupes – tuberkuliozę ir sifilį. Pavyzdžiui, tuberkulioze sirgusio žmogaus stubure randame pakitimų. O sifilis paliečia kaukolę, sifilio žymės labai specifinės – iškrinta priekiniai dantys, nosis.

– Kurie žmogaus kaulai teikia daugiausia informacijos?

– Kiekviena liga palieka savo specifinius požymius skirtinguose kauluose, bet daugiausia požymių randama kaukolėse, tarkim, matomi nosies lūžiai, kvėpavimo takų ligos. Vaikų kaukolėse fiksuojame netgi meningito požymius.

– Jūsų straipsniuose radau informacijos, kad tyrinėjant kaulus galima nustatyti ir medicininę pažangą ar gydymo dalykus (pavyzdžiui, randate pragręžtų kaukolių).

– Pragręžtos kaukolės rodo trepanaciją – kaukolės skliauto atvėrimą. Paprastai  trepanacija atliekama medicininiais tikslais (pavyzdžiui, siekiant sumažinti skausmus), kaukolė yra gremžiama arba kažkokiais specialiais įrankiais stengiamasi tą vietą pragręžti. Trepanacijos buvo daromos ir po traumų.

Pavyzdžiui, bonifratrų vienuolyno kieme buvo rasta kaukolių su baisiausiais sužalojimais. Du vyrai turėjo gilius kirstinius sužalojimus (akivaizdžiai turėjo būti pasiekti ir gilesni audiniai), o šalia tų sužalojimų buvo matomos trepanacijos žymės. Matyt, vienuoliai bandė tas vietas gydyti. Literatūroje teigiama, kad tokiais atvejais šalinami kraujo krešuliai, galintys sukelti spaudimą, arba lūžgaliai. Vienas vyras tos operacijos neišgyveno, nes matyti, kad trepanacinė anga be jokių gijimo požymių. Kitas vyriškis pagyveno maždaug dvi savaites, bet dėl kažkokių komplikacijų taip pat mirė.

– Netgi tokį laikotarpį galite nustatyti?

– Taip, galima nustatyti būtent pagal kaulinę reakciją, nes kaulas yra biologinis audinys, jis reaguoja į traumą, infekciją. Be trepanacijos, derėtų paminėti ir amputacijas. Pavyzdžiui, Bokšto gatvėje visai neseniai vyko milžiniški archeologiniai tyrinėjimai ir tame kapinyne buvo rastas jaunas vyras su amputuota pėda.

– Sakoma, kad vėžys – civilizacijos liga. Ar tai tiesa?

– Taip nėra. Visos ligos, kuriomis sergama dabar, buvo ir praeityje, tiesiog jų mastai buvo kitokie, tarkim, infekcinių ligų – didesni. Vėžinių susirgimų šiek tiek sunkiau aptikti, bet, pavyzdžiui, XIV–XVII a. Alytaus kapinyne rastos moters kaulai parodė, kad vėžys buvo išplitęs krūtinės srityje (apėmęs krūtinę, šonkaulius) ir galima įtarti, kad ji sirgo krūties vėžiu. Osteosarkoma, kaulų vėžys, buvo ypač paplitęs tarp jaunų vyrų. Visai neseniai rasti XVII a. gyvenusio ir tik 18 metų sulaukusio žmogaus kaulai. Šis žmogus taip pat sirgo osteosarkoma – jo klubo sąnarys visas „suvalgytas“ vėžio, net bijau įsivaizduoti, kokius skausmus jis galėjo patirti, akivaizdu, kad jis negalėjo vaikščioti. Subačiaus gatvėje buvo rastas vyriškis, kuriam vėžys buvo išplitęs galvoje.

Mėgstama pabrėžti, kad kažkuri viena liga yra būtent XXI a. kažkokia rykštė, bet su tuo nesutikčiau – tos ligos egzistavo ir praeityje, tiesiog dabar yra daugiau žmonių. Prisiminkime, kiek žmonių išgyvendavo akmens amžiuje. Be to, ankstesniais laikais naujagimių mirtingumas buvo tragiškas.

Tiesa, be infekcinių susirgimų ir traumų, galima paminėti kitą didelę grupę – mitybinius sutrikimus, kurie būdingiausi buvo silpniausiai bendruomenės grandžiai – vaikams. Mažakraujyste sirgusių žmonių akiduobėse matome porėtumą. Beje, mažakraujystei įtakos turėjo ne vien mityba, bet ir parazitai. Taip pat tarp vaikų praeityje buvo paplitęs skorbutas (tokių vaikų kauliukai labai išporėję, išpūsti) ir rachitas (kai kauliukai nemineralizuojami, jie suminkštėja ir išlinksta).

Elito atstovų mityba buvo geresnė, virtuvė dosnesnė, tad jie sirgo podagra ir dišu. Dišas – tai patologija, kai dešinėje pusėje suauga stuburas, ši liga paprastai siejama su labai dideliu antsvoriu ir cukriniu diabetu. O podagra, paprastai vadinama karalių liga, atsiranda dėl nesaikingo alkoholio vartojimo. Sergant podagra, pažeidžiamas sąnarys – paprastai matome išgraužtą pėdos sąnarį, didįjį pėdos pirštą.

– O ar galima ką nors sužinoti tyrinėjant kremuotus palaikus?

– Jau nebe tiek informacijos lieka, bet galime bandyti nustatyti lytį, amžių. Be to, kiekvieną dieną vis sužinome apie kažkokią naują metodiką.