Rubrika

„Ką po darbo?“ Juta Liutkevičiūtė: po darbo nenorėti nieko veikti – normalu

„Jei paaiškės, kad nieko neveikei, tai „sorry“, bet kažkas su tavimi negerai“, – apie iš visuomenės jaučiamą spaudimą laisvu laiku turėti daug veiklų sako LRT RADIJO žurnalistė Juta Liutkevičiūtė. Viena mėgstamiausių jos laisvalaikio veiklų – megzti kojines. Ir nors, kaip teigia J. Liutkevičiūtė, kojinės išeina nepatogios ir nesuderintų spalvų, visų svarbiausia – procesas: atsisėsti, apie nieką negalvoti, klausytis kolegų laidų ar tiesiog, kaip į langą barbena zylutė.

„Kai kalbinate žurnalistus apie tai, koks yra jų laisvalaikis, tai labai slidus klausimas. Bent jau aš jaučiuosi taip, kad darbas yra niekada nesibaigiantis dalykas. Gali išeiti fiziškai iš Konarskio g. 49, bet tu eini namo, dairaisi, klausai, ką žmonės kalba. Tai nuolatinis informacijos rinkimas: visada turi užrašų knygelę, žymiesi, kas ką pasakė, kur ir ką išgirdai. Galbūt tai yra nauja potenciali tema“, – kalba pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad didžioji dalis žmonių darbe atiduoda bent aštuoniasdešimt procentų savo energijos, kad ir koks tai būtų darbas. Kita vertus, grįžęs ir iš nepatinkančio darbo jausiesi išsunktas, sako ji, tad kartais sugalvoti, ką veikti, yra sunku.

„Žinoma, per atostogas aš važiuoju į kalnus, mėgstu aktyvų laisvalaikį, pasportuoti, gaminti. Bet noriu kreiptis į visus žmones, kurie neturi šimto draugų, su kuriais galėtų aplankyti tūkstantį skirtingų Vilniaus restoranų, arba neužsiima jokia ekstremalia sportine veikla. Normalu yra po darbo nenorėti nieko veikti“, – sako J. Liutkevičiūtė.

Pasak jos, jaučiamas spaudimas pirmadienio rytą atėjus į darbą turėti įspūdžių ir visiems pasakoti, ką veikei: „Jei paaiškės, kad nieko neveikei, tai „sorry“, bet kažkas su tavimi negerai.“ Radijo žurnalistė tikina – žmonėms kartais reikia ir nieko neveikti arba dešimtą kartą žiūrėti serialą „Draugai“.

Laisvais vakarais, kai nereikia būti montažinėje ar redakcijoje, J. Liutkevičiūtė prisipažįsta mėgstanti megzti kojines.

„Kai pasakau žmonėms, kad man patinka megzti, jie sako: „Tai tu tikriausiai jau apnėrusi visus baldus namuose.“ Bet ne, taip nėra. Man nesvarbus galutinis rezultatas. Kojinės, kurias aš esu numezgusi, iš tikrųjų yra baisios, nelabai patogios, nesuderintų spalvų – neturiu pakankamai siūlų, kad kojinė būtų vienos spalvos“, – pasakoja ji.

Pasak jos, svarbiausia – procesas: atsisėsti, negalvoti apie pramogų pasaulį, šou žvaigždes, maistą, santykius ir t. t.: „Tiesiog megzti, klausytis kokio nors podcast`o ar kolegų laidų, arba tiesiog, kaip zylutė tau barbena į langą.“

 

Parengė Indrė Česnauskaitė.