Mūsų laikraščio prenumeratos loterijoje naują dviratį laimėjęs pasvalietis Vytautas Velutis prisipažino į sodą važinėjantis senutėliu, kuriam gal keturiasdešimt metų: 

– Taisydamas vis pagalvoju, kad reikėtų naujo. Kai iš redakcijos telefonu pranešė, jog aš laimėjau dviratį, nepatikėjau. Net pamaniau – gal kas pokštauja ar kokie apgavikai skambina. Paaiškino, kad kitą dieną bus paskelbta laikraštyje. Tik sulaukę „Darbo“ ir perskaitę apie laimėjimą, jau tikrai patikėjom.

Štai kokia spausdinto žodžio galia!

Nors Vilija ir Vytautas Velučiai naudojasi moderniomis šiuolaikinėmis technologijomis, tačiau labiau vertina gyvą bendravimą ir spausdintus tekstus – tiek laikraščius, tiek knygas.

– O „Darbo“ laikraščio prenumeratą užrašiau vyro vardu, nes jam loterijose sekasi, – išduoda Vilija.

Vytautas patvirtina, kad iš tiesų ne kartą yra laimėjęs…

Abu Velučiai – pieno produktų technologai, prieš septyniolika metų į Pasvalio sūrinę atvykę iš Jurbarko rajono, iš Belvederio, garsėjančio „Liliputo“ sūrių gamyba.

Vilija ir Vytautas kilę visiškai iš kito krašto, iš Suvalkijos.

– Bet mano tėtis – dzūkas, o mama – zanavykė, – sako moteris.

– O mano mama – žemaitė, tėtis – aukštaitis iš pa Utenas. Abu politiniai kaliniai. Taigi ir aš gimęs Uchtos mieste, Komijoje. Mama buvo partizanų ryšininkė ir apskritai jos šeima žiauriai nukentėjo. Grįžom į Marijampolę, tuometį Kapsuką. Mama buvo medicinos sesuo, bet dėl praeities Centrinėje ligoninėje net negalėjo įsidarbinti, – Vytautas prisiminė, kaip penktoje klasėje auklėtoja, pati grįžusi iš tremties, paklausė, kur gimė. – Atsakiau, kad Uchtoje. Labai įstrigo klasės draugų nustebę žvilgsniai…

Vytautas ir Vilija baigė Kalvarijos maisto pramonės technikumą. Tiesa, mokėsi skirtingu laiku ir jie susitiko tik gerokai vėliau.

Tuomet Kalvarijos technikumas buvo populiarus ir stojančiųjų konkursas siekė penkis į vieną vietą.

Vilija iki šiol puikiausiai prisimena, kaip 1977-aisiais baigusios mokslus penkios grupės draugės buvo paskirtos į ką tik pastatytą Pasvalio sūrinę:

– Atvežė mus „paziuku“ ir paleido. O aplinkui žiaurus molis. Įklimpom ir tame molyje palikom batus tikrąja šio žodžio prasme.

Ir dar visur jautė pasvalietiško alaus kvapą.

– Mums visa tai buvo savotiška egzotika, – prisipažįsta Vilija. – Buvom vien jaunimas ir smagiai leisdavom laiką. Buvo kapela ir daugiau kolektyvų, susitikdavom su kolegomis iš kitų sūrinių, vykdavo spartakiados, degustacijos.

– Tiesiog buvo jaunystė, – šypteli Vytautas.

Vis dėlto, Pasvalyje atidirbusi trejus metus, Vilija grįžo į Jurbarko kraštą, į Belvederio sūrinę gaminti „Liliputų“.

O Vytautas penkerius metus dirbo užpoliarėje:

– Norėjau mašinos. Tad dirbau Jamalo pusiasalyje, tiesėm geležinkelį. Pagal tuometę tvarką automobilis turėjo atkeliauti į Vilnių, tačiau 1990-aisiais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, viskas nutrūko. Savo „devintuką“ atsiėmiau iš tuomečio Kuibyševo, dabartinės Samaros.

Beje, Velučiai išsitarė, jog ir vestuves jie kėlę per blokadą.

Ir abudu Belvederio sūrinėje gamino „Liliputus“.

– Į Pasvalį persikraustėm 2003-iaisiais dėl susiklosčiusių darbo aplinkybių, – atskleidžia Velučiai. – Tuomet Pasvalio sūrinė plėtėsi ir čia reikėjo naujų darbuotojų. Atvažiavom, kai mūsų dukra Gintarė buvo penktokė, o sūnus Paulius – antrokas. Abu ėjo į Lėvens mokyklą. Dabar dukra jau baigusi anglų ir rusų lingvistikos studijas, o sūnus dar ieško savojo kelio. Kol kas autovežiu važinėja po Europą…

Velučiai be galo mėgsta keliauti, pirmiausia pažinti kraštą, kuriame gyvena.

– Mes tik atvažiavę, čia tuoj daug keliavom. Tarkim, pasakojam įspūdžius iš Skalių kalno, kur seniai Pasvalyje gyvenančios draugės net nebuvusios, – Vilija kalba ne apie egzotiškas šalis, o apie savo krašto ir visos Lietuvos grožį, istoriją, įdomiausią gamtos ir kultūros paveldą, taip pat nemažai keliavę po Latviją, mėgsta muziejaus organizuojamas keliones.

– Žalsvasis šaltinis savo urvais tikrai unikalus Lietuvoje, – Vytautas prisiminė, kad Pasvalyje esančiuose urvuose nardė ir naras iš Rusijos, kurį pasikvietė draugo giminaitis.

– Labai mėgstu teatrą, – dar vieną pomėgį atskleidžia Vilija, prisimenanti ir panevėžiečio režisieriaus Juozo Miltinio spektaklius. – Ir Pasvalyje mielai lankau visus teatro festivalius.

Beje, Velučiai prisipažįsta, jog mūsų „Darbo“ laikraštyje spausdinama informacija apie būsimus renginius jiems viena svarbiausių.

– Gerai nepažįstam šio krašto žmonių, bet asmenybės visada domina. Dabar šeštadieniais laukiu „Darbo“ laikraštyje labai įdomaus pasakojimo apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, – sako Vilija.

Ji pasidžiaugia, kad šiemet išėję į pensiją, tad galėsiantys pasimėgauti gyvenimu savo malonumui.

Tiesa, Vytautas išsitaria turintis rimtesnių sveikatos problemų dėl stuburo.

– O aš svajoju mokytis keramikos. Labai norėčiau paminkyti molį, – ir vėl su Vilija nusijuokiam, staiga prisiminusios, kaip ji prieš 43 metus prie Pasvalio sūrinės paliko molyje įklimpusius batukus.