Gerry Bowleris yra istorikas, knygų autorius ir ypač domisi socialine Kalėdų istorija. Vienas svarbiausių advento laikotarpio personažų yra šv. Mikalojus, kurį minime gruodžio 6 d. Kaip žinoma, šis Miros šventasis Vakaruose tapo Kalėdų Senelio bei sovietinio Senelio šalčio prototipu. Kaip ir kodėl tai nutiko? Ilga istorija… Tačiau G. Bowleris mėgina ją perteikti glaustai.

Kaip šv. Mikalojus tapo Kalėdų laikotarpio personažu

Tai nutiko netiesioginiu būdu ir užtruko ištisus šimtmečius. Mikalojus, arba Nikalojus iš Miros, buvo vyskupas, gyvenęs 4 amžiaus pradžioje. Viduramžiais jis tapo kone įtakingiausiu šventuoju vyru bažnytiniame kalendoriuje. Jo vardu tituluota šimtai bažnyčių; jam buvo priskiriamos antgamtinės galios, tokios kaip bilokacija ir skraidymas. Jis globojo vaistininkus, austrus, kepėjus, belgus, aludarius, mėsininkus, vaikus, doko darbuotojus, olandus, gaisrininkus, žvejus, floristus, graikus, senelius, našlaičius, seniūnus, parapijos tarnautojus, piligrimus, poetus, rusus, buriuotojus, jūrininkus, siciliečius ir kt.


Šv. Mikalojus išgelbsti laivą nuo sudužimo. Gentile di Niccolò, (arba Gentile da Fabriano). 1425 m.

Kadangi buvo šventasis vaikų ir studentų globėjas, sąsajos su Kalėdomis atsirado pirmiausia Vaiko vyskupo tradicijos dėka, prasidėjusios 10 amžiuje Vokietijoje. Šv. Mikalojaus dieną, gruodžio 6-ąją, būdavo išrenkamas choristas berniukas ir perrengiamas vyskupu, turinčiu tam tikrų privilegijų (pavyzdžiui, galėjo reikalauti dovanų sau ir savo sekėjams), kurios galiojo iki gruodžio 28-osios, Nekaltųjų vaikelių dienos.

…ir dovanų dalintoju

Iki pat 12 amžiaus, jeigu vaikai norėjo gauti dovanų per Kalėdas, turėdavo jų paprašyti. Gruodžio mėnesį buvo įprasta, kad silpnesnieji visuomenės nariai, pavyzdžiui, senyvo amžiaus moterys, vargšai arba vaikai, eitų nuo durų prie durų, prašydami išmaldos, maisto ar pinigų.


Tradicija teigia, jog Miros vyskupas išgelbėjo tris neturtingo tėvo dukteris, padovanodamas joms kraitį.

Pokytis įvyko, kai keletas vienuolių moterų Šv. Mikalojaus dienos išvakarėse pradėjo palikinėti dovanas vaikų batuose, sakydamos, kad šios dovanos yra nuo šventojo. Taip buvo išrastas kalėdinis, stebuklingas, naktinis dovanotojas.


Perchtos kaukė (Austrija)

Amžiams bėgant būta ir daugiau panašių personažų — šv. Kotryna lapkričio pabaigoje apdovanodavo ypač mažas mergaites; žinomi ir gąsdinantys personažai, tokie kaip aršioji pilvų skrodikė ragana Perchta, įvairios į ožkas panašios būtybės Skandinavijoje; arba malonūs veikėjai – tokie kaip prancūzų tetulė Arieta (Tante Arie) arba italų Befana.

Kai kurie personažai apsilanko jiems skirtą minėjimo dieną, kiti – Kūčių vakarą, dar kiti – per Tris Karalius, tačiau šv. Mikalojus pirmavo visomis prasmėmis iki pat Reformacijos pradžios.

Reformacijos asketizmas

Reformacijos laikotarpiu protestantai nusprendė atsikratyti šventųjų kulto, tad išprašė šv. Mikalojų iš daugumos savo teritorijų. Kai kurie protestantai – pavyzdžiui, puritonai Škotijoje ir Anglijoje – nuėjo taip toli, kad panaikino net Kalėdų šventimą.

Ten, kur Kalėdų šventimas išliko, tėvams reikėjo kito stebuklingo dovanų nešėjo. Atrodė labai natūralu, kad šv. Mikalojaus vietą užimtų Kūdikėlis Kristus, kuris atnešė visa, kas tik yra gero. Tad Vokietijoje įsigalėjo terminas Christkindl.

Tačiau problema dėl Kūdikėlio Kristaus yra ta, kad jam trūksta dviejų pagrindinių šv. Mikalojaus bruožų: pirma, gebėjimo įkvėpti baimę ir gerą elgesį (šv. Mikalojus nevengdavo palikti rykštės vaikams, kurie blogai elgdavosi arba neišmokdavo katekizmo), antra, gebėjimo atnešti dovanų. Tad Kūdikėlis Kristus arba le petit Jesus (Jėzulis) atvaizduojamas kaip jaunas angelas, lydimas didelio ir gauruoto pagalbininko, kuris atlieka gąsdintojo ir dovanų nešėjo vaidmenį.

Pagalbininkas vadinamas neatitrūkstant nuo Mikalojaus tradicijos — Pelznickel ar Belsnickel (kailiniuotasis Mykolas), Ru-Klaus (šiurkštusis Mykolas) arba Aschenklaus (Mykolas iš pelenų). Yra ir daugybė kitų variacijų.

Anglijoje neaptinkama jokių stebuklingo dovanų nešėjo pėdsakų po Kruvinosios Meri, paskutinės katalikės valdovės (1553–58), laikotarpio.


Tetulė Arietė

Nyderlanduose, kurie buvo padalinti tarp katalikų ir protestantų, tėvai išsaugojo šv. Mikalojų, nepaisydami protestantų dvasininkų nurodymų neberengti Mykolo mugių, per kurias būdavo prekiaujama žaislais bei skanėstais. Nesiliovė kepę ir didžiulio šventojo vyskupo formos pyrago.

Tai labai svarbu, kadangi, kai olandai kūrė savo kolonijas Šiaurės Amerikoje 17 amžiuje, į Naująjį Amsterdamą (vėliau tapusį Niujorku) ir kitas sritis atsivežė ir šv. Mikalojų. Olandų šeimos išsaugojo šventojo atminimą ir papročius net po to, kai miestą perėmė anglai (1664) ir buvo paskelbta Amerikos nepriklausomybė (1776).

Ką visa tai turi bendro su Santa Klausu?

19 amžiuje Anglijoje ir Amerikoje Kalėdos patyrė smarkų nuosmukį. Šventė prarado didžiąją dalį savo religinės reikšmės: ji pradėjo asocijuotis su pasilinksminimu viešumoje, išgertuvėmis ir patriukšmavimu. Ilgaamžė šventės sąsaja su labdara beveik visiškai pamiršta. Bostone, Filadelfijoje ir Niujorke piliečiai skųsdavosi išpuoliais prieš juodaodžius, patyčiomis ir muštynėmis. Neapsikęsdama grupė Niujorko intelektualų, rašytojų ir menininkų nusprendė paskatinti, kad šios dienos taptų labiau šeimynine, uždaresne, į vaikus orientuota švente, tad vėl kreipėsi į šv. Mikalojų. Niujorko istorikų draugija remdamasi amerikiečių-olandų folkloru, išpopuliarino dovanas nešantį šventąjį Sinterklaus.


Šv. Mikalojus. „Harper’s Weekly“ 1881 m. sausį išspausdinta Thomaso Nasto iliustracija, ilgam tapusi Santa Klauso prototipu.

Poetai ir menininkai labai greitai prikūrė darbų apie Santeclaus, Sandy Klaw arba Santa Klausą: šv. Mykolas buvo išrengtas iš savo vyskupiškų drabužių, ir jam teko kailiniai, kuriuos kažkada dėvėjo rausvažandžiai jo pagalbininkai – tokie kaip Belsnickel.

Dabar jis atvykdavo gruodžio 24-ąją, o ne gruodžio 5-osios vakarą, o kadangi 19 amžiuje vaikų ugdymo metodai jau buvo kiek sušvelnėję, tapo mažiau baudžiantis. Jis pakeitė ne vieną kostiumą, plaukų kirpimo stilių, amžių, dydį, tačiau 20 amžiaus pradžioje nusistovėjo standartas: suaugusio vyro dydžio barzdotas senelis, vilkintis raudonai ir baltai.

O kas vyko Europoje?

Europiečiai atsisakė savo baimę keliančių dovanų nešiotojų (nors šie neretai išsaugojo senuosius vardus) ir beveik visose šalyse netrukus pasirodė Santa Klauso figūra: Father Christmas, Père Noël, der Weihnachtsmann, etc.

Po Antrojo pasaulinio karo Santa Klausas pasklido po visą pasaulį drauge su amerikiečių kariais, sukeldamas grėsmę vietinių dovanų nešėjų populiarumui ir papročiams.

Rytų Europoje sovietų okupacijos periodu (1945–89) šv. Mikalojus ir Kūdikėlis Kristus buvo užgniaužti ir juos pakeitė komunistų išgalvotas Senelis šaltis, kuris visai nesidomėjo Kalėdomis, o atvykdavo Naujųjų išvakarėse.

Kai žlugo Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa vėl tapo laisva, šv. Mikalojus dėl svarbos susigrūmė su vietiniais dovanų nešėjais. Pastaruosius 10 metų tokios kovos vyko Nyderlanduose, Lenkijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, kur mėginta apginti šv. Mikalojų; kitur kovota už Tris karalius, Kūdikėlį Jėzų arba Befaną prieš globalizuotą „Coca-Cola“ Santą.

Santa Klausas neperėmė Šv. Mikalojaus vaidmens per Kalėdas?

Šv. Mikalojus toliau tęsia savo darbą ir vis dar nėra pasenęs. Angliškai kalbančiuose kraštuose jo tradiciją atgaivino anglikonai ir katalikai, kurie (nesiekdami panaikinti Santa Klauso) nori vaikams priminti religinę keitimosi dovanomis per Kalėdas kilmę.


Europoje jį aršiai gina tie, kas brangina ilgaamžes vietos tradicijas, užuot perėmę globalizuotą Santa Klauso personažą, taip susijusį su amerikietiškumu ir „Coca-cola“.

Kai kuriose Nyderlandų vietovėse yra draudžiama pasirodyti persirengus Santa Klausu iki pat šv. Mikalojaus dienos, tam, kad šventasis turėtų visą erdvę atlikti tradicines olandiškas pareigas.

Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Austrijoje gyvuoja judėjimai, siekiantys sumenkinti Santa Klausą ir populiarinti arba šv. Mikalojų arba Kūdikėlį Kristų kaip dovanų nešėjus.

Kodėl mums tokie svarbūs stebuklingi dovanų nešėjai?

Šv. Mikalojus ir Santa Klausas, tiek, kiek jie skatina gerą elgesį, yra puiki pagalba ugdant vaikus. Jie svarbūs ir dozuojant vaikų troškimus: „Dabar dar negali to turėti, palauk Kalėdų“, – sako tėvai.

Mane tikrai stebina ir džiugina tai, kad istorija apie slaptą dovanų nešėją yra konspiracija, kurią vis iš naujo tenka atnaujinti visoms tėvų kartoms.

Ištisus amžius tėvai nukreipdavo dėkingumą, kurį galėtų patirti iš savo vaikų, į antgamtinę ir gera linkinčią figūrą. Tokiu būdu jie suteikia savo vaikams kur kas didesnį laiko, fantazijos ir vaizduotės, atidėto malonumo pojūtį ir materialia forma perteikia krikščionišką malonės sąvoką.

Kiekviena karta tiki tam tikrą laiką, vėliau supranta tiesą, o tada sutinka perteikti šį mitą savo vaikams. Išties nuostabu.

Pagal publikaciją dot.Commonweal parengė Saulena Žiugždaitė

Gerry Bowler