Nedaug Lietuvoje gyvenviečių, kur gali pamatyti veikiančią kalvę, išgirsti, kaip ūžia dumplės, dunda į priekalą kūjis. Panevėžio pakraštyje Velžyje gyvenantis Saulius Kronis – kalvis iš pašaukimo. Tapęs tautodailininku, jis siekia, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie kalvystę, brangintų tautos paveldą, puoštų aplinką ne kičais, o tikrų meistrų darbais.

Yra ką pamatyti

Sauliaus namų kieme galima pamatyti senovinę kalvystės įrangą, įrankius, iš arti stebėti sudėtingus metalo dirbinių gimimo procesus. Demonstruoti savo amatą kalvis mėgsta įvairiuose renginiuose, mugėse, tad pažįstančiųjų jį – pilna Lietuva. Jo kieme yra pora kalvių. Vienoje Saulius darbuojasi pats, kita skirta edukacijai. „Negaliu vaikų pakviesti į savo kalvę, nes ten mažiesiems būtų pavojinga. Todėl kieme įrengiau nedidelę, parodomąją kalvę, kad jaunimas pamatytų darbo procesą ir galėtų ką nors nuveikti su kūju, žnyplėmis ar kitais kalviškais įrankiais“, – sakė pašnekovas. Jis labai džiaugiasi, jei kas susidomi kalvyste ir prašo pamokyti šio amato. Tiesa, iš dešimties mokinių tik vienas kitas rimčiau imasi kalvystės, tačiau ir tai, anot S. Kronio, labai gerai. Didžiausias jo siekis, kad kalvystė Lietuvoje nenunyktų, kad šis amatas gyvuotų ir būtų perduodamas iš kartos į kartą.

Ypatingos dumplės

Sauliaus namų kieme stovi ypatingos – 1925 m. pagamintos ventiliatorinės dumplės. Jos stovėjo vienoje apleistoje Anykščių rajono kalvėje, kol Saulius nesumanė prikelti šių senolių antram gyvenimui. „Ne vienam dabar sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau žmonės galėjo verstis be elektros. O pasirodo – galima apsieiti ir be jos“, – pasakojo kalvis. Įdomu, kad senąsias dumples jis gali nusivežti kur panorėjęs. Taip ir daro, kai susiruošia rodyti savo amato gudrybių miestų šventėse, mugėse. Įdomu tai, kad daugumą įrankių Saulius turi pasigaminti pats, nes tokių, kokių reikia jam, nėra kur nusipirkti. Metalas, pasak jo, kainuoja nedaug, palyginus jo kainą su kalvio įdėtu darbu, kuris prasideda nuo idėjos, tuomet yra perkeliamas ant popieriaus, ilgai tobulinamas mintyse, kol pagaliau patenka į žaizdrą ir ant priekalo.

Mokėsi iš kalvių kalvio

Užsukus į kalvę akivaizdu, kad tai ne baltų pirštinių reikalaujantis darbas. Speciali odinė prijuostė saugo, kad neapdegintų žiežirbos. Kepurė ‒ ir ta odinė. Maža kas… Paišinas veidas, dūmų ir suodžių kvapas sveikatos neprideda. Paklaustas, ar reikia daug jėgos, Saulius tikino, kad sėkmę lemia ne jėga, o žinojimas, kaip naudotis įrankiu. Tad gebėjimas užsimoti kūju iš peties ne visada privalumas. Įdomu tai, kad S. Kronis – menininkas iš prigimties. Pasimokęs pūsti trimitą ir dabar su dukromis jis randa laiko muzikai. Šį jo užsiėmimą dabar galima vadinti menine kalvyste. Tačiau iki tokio savo amato apibūdinimo velžietis, palaikomas šeimos, ėjo ilgai. Saulius didžiuojasi, kad savo kelyje sutiko šviesaus atminimo kalvių kalvį panevėžietį Vytautą Kryževičių. „Vytautas man buvo daugiau nei mokytojas. Esu laimingas, kad galiu vadintis jo mokiniu“, – sakė S. Kronis.

Prasminga dovana

Būtent V. Kryževičius, atvėręs mokiniui visas kalvystės paslaptis, paakino jį labiau pasidomėti senosiomis kaltinėmis lietuviškomis saulutėmis. Šio liaudies meno palikimas toks pat svarbus, kaip ir medinė kryždirbystė, siekia labai senus, dar ikikrikščioniškus laikus. Nereikia manyti, kad kaltinės saulutės skirtos tik antkapiams. Jos puikiai tinka puošti ir įprasminti namų ar kiemo erdvę. Ne veltui tėvas Stanislovas ragino turėti tokią kaltinę saulutę. Ir ne vienas, atvykęs pas jį ieškoti pagalbos, nusiramindavo kaldamas saulutes, kurias dvasininkas dovanodavo atvykusiesiems į kuklią jo bažnytėlę Paberžėje. Iš jo rankų gauta dovana ypač brangi.

Įamžino gamtos simbolius

Gilindamasis į senąjį kalvystės meną, pats pradėjęs kalti saulutes S. Kronis sužinojo, kad kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savo simbolius, kurie būdavo iškalami saulutėse. Pasak Marijos Gimbutienės, „stogastulpis panašus į medį, o lietuviškų stogastulpių su saulėmis ir mėnuliais viršūnės panašios į indoeuropiečių ir finougrų tautų tikėjimų bei meno dirbinius. Liaudies ir proistoriniame mene akmuo, akmeninis stulpas, medžio kamienas paprastai vaizduojami apsupti vyriškos lyties gyvūnų, paukščių, kirvių, ratų, skritulių, saulių, mėnulių. Lietuviškų stogastulpių kūginis stogelis būdavo apvainikuojamas saule, mėnuliu ar paukščiu; šliužai rangydavosi abiem stulpo šonais“. „Ilgainiui įsigalėjus krikščionybei kaltinėse stogastulpių viršūnėse buvo išryškinamas kryžiaus ženklas, seniesiems simboliams suteikiama katalikų tikėjimui priimtina prasmė, – aiškino pašnekovas. – Tačiau galime pasidžiaugti, kad nuotraukose yra įamžintų senųjų saulučių, kurias, jei tik yra noro, vėl galima grąžinti į gyvenimą.“ Vienas iš S. Kronio nukaltų kryžių jau saugojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tai rodo, kad kalvis eina tinkama linkme. Kaldamas tvoras, turėklus, kepsnines ar ką kitą jis užsidirba pragyvenimui, o kurdamas kryžius, saulutes pamaitina ir savo sielą.

Sauliaus Kronio nuotraukos