J. Tamošiūnas du kartus yra tarnavęs Afganistane. Šią tarnystę kunigas vadina vienu gražiausių savo gyvenimo laikotarpių.

Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje ir to paties pavadinimo parapijoje – naujas kunigas. Pirmosios jo mišios Vabalninko bažnyčioje vyko rugpjūčio 4 d.
„Dar gyvenu įkurtuvių nuotaikomis“, – sako kunigas atsargos kapitonas Jonas Tamošiūnas, į Vabalninką atvykęs iš Saločių šv. Juozapo parapijos, kur tarnavo beveik 6 metus.
Šiandieninė „Šiaurės rytų“ pažintis – su nauju Vabalninko dvasininku J. Tamošiūnu, parapiją pirmiausia matančiu kaip bendruomenę.

Kvies bendrystei

J. Tamošiūnas yra kilęs iš Utenos krašto, Daugailių kaimo, kurio bažnyčia ir buvo jo kunigystės kelio ištakos.
„Tarnauti teko Antalieptėje ir Saločiuose, bet Vabalninke, jau laikant pirmąsias mišias, labai stipriai pajaučiau, kad esu ypač sakralioje vietoje – bažnyčios didingumas tą jausmą tik stiprina.

Tai iškilminga būsena, o vabalninkiečiai ir aplinkinių kaimų žmonės man pasirodė šilti. Tikiuosi, kad nuo tokios geros pradžios viskas puikiai klostysis ir toliau. Iš tiesų į Vabalninko bažnyčią įžengiau prieš Ančiškių žmones, susirinkusius švęsti šv. Jokūbo atlaidų – mane labai gerai nuteikė, kad ten iškart radau bendrą kalbą su tikinčiaisiais.“

Žolinės atlaidai – Vabalninke nuo seno svarbi šventė, tad J. Tamošiūnas džiaugiasi, kad rugpjūčio 15 d. jam bus puiki proga labiau susipažinti su parapijiečiais. Jis sako manantis, kad, kaip populiaru dabartiniams kunigams, galbūt ir neturintis itin didelių gebėjimų bendrauti su jaunimu, o dažnai ir nežinantis, kaip reikia žmogų guosti, tačiau, anot jo, jam visuomet itin svarbi buvo liturgija. „Taip, kaip moko bažnyčia, stengiuosi viską ir daryti. Per liturgijos autentiškumą, o ne improvizaciją, mano įsitikinimu, Dievas labiausiai ir atsiskleidžia. Jau per pirmąsias mišias sakiau, kad parapija pirmiausia yra žmonių. Kunigai juk keičiasi. Viliuosi, kad Vabalninko parapija yra kaip šeima, o jei ne, tikiuos, kad tokia taps. Pirmiausia noriu, kad žmonės jaustų atsakomybę už savo parapiją, bažnyčią, tikinčiuosius. Štai ir pirmųjų mišių metu moterį neįgaliojo vežimėlyje pakviečiau į pirmąjį suolą – pirmose gretose nebūtinai turi būt tik svarbiausi asmenys. Neįgalūs žmonės man visuomet yra labai subtilu, be to, esu įsitikinęs, kad daugiausia dėmesio visuomet reikia pažeidžiamiausiems žmonėms. Dar būdamas klieriku dirbau ateitininkų stovykloje vadovu. Ten, apie 1991 m., bene pirmą kartą susidūriau su neįgaliais vaikais. Galvojau – o ką aš jiems galiu pasakyti? Iki šiol manau, kad nieko gero jiems ir nepasakiau, tik mokiaus iš jų“.

J.Tamošiūnas itin geru žodžiu mini monsinjorą Petrą Baltušką, jo gimtojo Daugailių kaimo kleboną. Anot pašnekovo, tada, tarybiniais metais, būdamas 4 klasės mokiniu, jis gimtojoj bažnyčioj pradėjo patarnauti mišioms, o P. Baltuška įskiepijo meilę tikėjimui, pagarbą bažnyčiai kaip institucijai ir knygai. „Mane pakerėjo jo asmeninė biblioteka. Labai mėgstu skaityti. Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“ – mano mylimiausia knyga. Kaupiu mokslinę literatūrą, o grožinę labiau mėgstu dovanoti. Mokydamasis Antalieptės vidurinėje mokykloje už patarnavimus bažnyčioje gaudavau 3 rublius. Juos pertraukų metu išleisdavau knygyne – turėjau savo asmeninę bibliotekėlę. Tada manęs draugai nelabai suprato“, – šypsosi J. Tamošiūnas.
Tarnauti tarnaujantiems

Naujojo Vabalninko dvasininko profesiniame kelyje – 12 metų ir 5 mėnesiai tarnystės Lietuvos kariuomenėje. J. Tamošiūnas – buvęs karo kapelionas. Pašnekovui itin artimas jo tarnystės apibūdinimas, sugalvotas vaikų – kariškas kunigas.

„Dar būdamas mokiniu jaučiau pagarbą pareigūnams – tuometiniams milicininkams, kariškiams. Aš tiesiog labai norėjau būti karo kapelionu, norėjau vilkėti uniformą. Tą norą ir įgyvendinau – kurį laiką dirbau ir parapijoje, ir karo kapelionu (pirmaisiais metais – visuomeniniais pagrindais), tačiau šios dvi tarnystės yra labai skirtingos savo patirtimis, tad teko pasirinkti vieną. Į kariuomenę atėjau labai sąmoningai – tai įvyko 2001 m. balandžio 30 d., kuomet prisiekiau tarnauti Tėvynei, šią datą labai gerai pamenu. Sąmoningai grįžau ir į tarnavimą parapijoje po daugiau nei 12 metų, praleistų su kariais“, – pasakoja J. Tamošiūnas.
Karo kapelionu pašnekovas dirbo Utenoje, Vilniuje, Lietuvos kariuomenės šv. Ignoto bažnyčioje, Alytuje. Pasak kunigo, darbą su kariškiais jis pats vadina tarnyste. Tarnauti tarnaujantiems – tai jo paties sugalvotas motto.

J.Tamošiūnas itin brangina laiką, praleistą su Lietuvos kariais: kariuomenėje į mišias ateidavo visi, sako jis, net ir civiliame gyvenime galbūt to nedarę anksčiau. Kariuomenėje labai aiškiai supranti, kad žmogus savo jėga žemėje yra pažeidžiamas, reikia Dievo įsikišimo.
Sielovada, psichologinė pagalba, bendravimas, ruošimas krikštui, pirmajai komunijai – tai tokios karo kapeliono įprastos pareigos.
„Kai pakeli dvasią, tai ir tarnauti smagiau“, – įsitikinęs atsargos kapitonas.

Apie šieno ravėjimą

J.Tamošiūnas du kartus yra tarnavęs Afganistane. „Vykau ten, kur buvo siunčiami mano kariai“, – taip paprastai vykimo priežastį paaiškina pašnekovas, paklaustas, ar visgi yra tokia galimybė… nevykti. Teoriškai gal ir yra, sako jis, bet koks gi tada esi kunigas, jei palieki karius vienus? „Įšventinimo į kunigus ceremonijoje pažadėjau vyskupui pagarbą ir paklusnumą, todėl turiu eiti ten, kur jis mane siunčia“.

Pirmoji taikos misija į Afganistaną įvyko 2011 m. J. Tamošiūnas su Lietuvos kariais atvyko į Afganistano Goro provinciją gegužę, čia tarnavo 7 mėnesius. Tai centrinė Afganistano dalis, esanti daugiau nei 2 kilometrai virš jūros lygio. Anot kunigo, tai garantuoja nuolatinį deguonies stygių.
„Mirčiai ten mūsų niekas neruošia, juk vykstame į taikos misiją. Mūsų tikslas yra humaniškas – padėti atstatyti tai, ką sugriovė sovietai, o paskui talibai, tai yra demokratiją, miestus, kaimus, namus, gyvenimus, užtikrinti saugumą, šviesti ir lavinti vietinius, skleisti gerumą ir toleranciją. Pirmas mano afganistanietiškas krikštas buvo žiaurus – atvykome 2011 m. gegužės 10 dieną, o gegužės 22 d. bazės užpuolimo metu žuvo mūsų karys. Tai buvo antrasis atvejis, kai tarptautinėje misijoje žuvo karys. Afganistane, deja, nešioti baltą kunigo apykaklę nebuvo kada – vilkėdavau uniformą“, – liūdnai prakalba kunigas.
Pasak J. Tamošiūno, posakis, kad mes planuojame, o Dievas juokiasi, Afganistane realiai veikia. Jis pasakoja, kad kaip karo kapelionas jis planuodavo ir kitose Afganistano provincijose tarnavusių lietuvių karių lankymus. Kelionė vykdavo lėktuvu, tačiau ne visuomet sklandžiai – visų aplinkybių, dėl ko gali nekilti lėktuvas, neįmanoma ten numatyti, o skrydis gali būti atidėtas ir kelioms dienoms, taigi planas laiko atžvilgiu labai išsitęsdavo.

Antrą kartą su kariais į Afganistaną jis atvyko 2013 metais. Tai buvusi daug ramesnė misija nei pirmoji, teigia karo kapelionas.
„Lietuvoje esame girdėję posakį – kas ravi šieną? Dabar suprantu jo prasmę ir man tas posakis nebėra juokingas. Afganistane vietinius žmones mačiau ravinčius miežius. Pirma, taip atsikratoma piktžolių. Antra, jas galima duoti kaip maistą asiliukui, kuris afganistaniečiams yra kaip transporto priemonė. O jei asiliukas tų piktžolių neės, jas, sumaišius su gyvulio mėšlu ir išdžiovinus, žiemą galima naudoti pakuroms. Taigi supratau vieną dalyką – net sunkiai gyvendamas gali džiaugtis tuo, ką duoda gyvenimas. O Afganistane žmonės džiaugtis moka – net keista… Ten vaikai ir vasarą, ir žiemą dėvi tuos pačius batus – kitų gi neturi. Afganistanas mano gyvenime – tai vienas gražiausių laikotarpių“.

Atsisveikindamas J. Tamošiūnas sako norintis, kad jį vadintų Tėvu Jonu. Juk kunigas ar klebonas, kaip mano jis, yra valdiškas kreipinys. Buvusį karo kapelioną Tėvu Jonu Afganistane vadindavo amerikiečiai kariai. „Man taip skamba daug gražiau, priimtiniau, draugiškiau“, – prisipažįsta J. Tamošiūnas.

Indra Drevinskaitė –
Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“