Roberto Patronaičio nuotr.

Nors atstumas nuo Klaipėdos iki Smiltynės – vos 600 metrų, kiekvienas reisas yra iššūkis, nėra kada nuobodžiauti, LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako vidaus vandenų kapitonas Mindaugas Butilkinas. Pašnekovas atskleidžia, kad tenka grįžti pasiimti kavos išbėgusių automobilių vairuotojų, stebėti, kaip į keltą bando įvažiuoti „pažeminti“ automobiliai arba kaip išsiblaškę vairuotojai nulenkia kito automobilio dureles.

– Esate kelto kapitonas, kilojate žmones iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal.

– Esu B klasės vidaus vandenų kapitonas. Turiu ir jūrinį laipsnį, bet galėčiau būti tik antras arba trečias kapitono padėjėjas. Jūroje galiu plaukti iki 12 jūrmylių atstumu nuo kranto.

– Kokią specialybę ir kiek laiko reikia studijuoti, kad taptum laivo kapitonu?

– Yra Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, kurioje vyksta 4 metų trukmės laivavedžio specialybės mokymai, bent anksčiau taip buvo. Taip pat mokiausi universitete, įgijau universitetinį išsilavinimą. Iš viso man teko mokytis 6–7 metus.

– Ar būti laivo kapitonu buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Esu klaipėdietis, dažnai keldavausi keltais – pati didžiausia atrakcija man būdavo prie jūros važiuoti ne į Melnragę, bet keltis keltu į Smiltynę, kad pasigrožėčiau laivais, žuvėdromis. Be to, senelis buvo jūrininkas, tėvas irgi jūroje plaukiojo. Esu trečios kartos atstovas, gal tai kažkaip įtakojo.

– Dabar plaukiojate vidaus vandenimis. Ar norėtumėte plaukioti krovininiais laivais, skrosti vandenynus?

– Baigęs studijas, kai dar buvau nevedęs, dirbau ir jūroje. Turiu maždaug 2,5 metų gryno darbo jūroje stažo. Tai reiškia, kad bendrai apie 5–6 metus dirbau.

– Ar teisybė, kad jūrininkai, būdami jūroje, labai daug gerai ir serga depresija?

– Būna, aišku, gimtadieniai ar šventės, bet jūroje vartoti alkoholį yra griežtai draudžiama. Tai yra padidintos rizikos zona, visur tyko pavojai. Dirbau žvejybiniuose laivuose, o ilgiausias reisas truko 5,5 mėnesio. Vėliau jūroje teko dirbti po 3 mėnesius. Būdavo, kas mėnesį sustodavome krante pasipildyti maisto atsargų, kuro, priduoti žuvį.

– Kaip grįžote prie sėslesnio darbo – vakare namai, šeima?

– Tai įtakojo šeima – norisi su ja būti, matyti kaip auga vaikas. Pasitaikė puiki galimybė įsidarbinti „Smiltynės perkėloje“. Man pasisekė – pavyko suderinti mėgstamą darbą su namais.

– Pakalbėkime apie Smiltynės perkėlą. Papasakokite, kaip vyksta persikėlimo procesas?

– Žmonės atvyksta į terminalą Klaipėdoje, nusiperka bilietą, kuris dabar kainuoja apie 12 eurų, stoja į eilę ir laukia įlaipinimo į keltą. Užsidega žalia šviesa, prasideda kelto pakrovimas, automobiliai suvažiuoja pagal darbuotojų nurodymus. Darbuotojai išskirsto srautą, nes laivo stovumas priklauso nuo laivo pakrovos, t. y., kad keltas nebūtų pakrypęs į vieną ar kitą pusę. Sunkiasvorį transportą stengiamasi statyti kelto viduryje,  lengvasis transportas išskirstomas į šonus.

– Kiek vienu reisu perkeliate automobilių?

– Nedidelių lengvųjų automobilių apytiksliai 30, jeigu pasitaiko autobusai – jų paimame 6. Jei pasitaiko autobusas ir lengvieji automobiliai, pastarųjų telpa apie 25. Įvairiai.

– Kodėl kelte neleidžiate surūkyti cigaretės? Anksčiau tai buvo vienas iš plaukimo keltu malonumų.

– Stengiamės neleisti rūkyti saugumo. Pirmiausia, dėl keleivių saugumo. Anksčiau buvo galimybė vežti kurą iš Kaliningrado. Būdavo, įvažiuoja automobilis ir kuras pradeda bėgti iš bako. Ir kitokių atvejų būna. Keltas yra padidintos rizikos zona, todėl stengiamės neleisti rūkyti.

– Pabandysiu įsivaizduoti jūsų darbą. Stovite kapitono tiltelyje, žiūrite į visus iš aukšto ir darote tai, ką darėte daug kartų. Jokių netikėtumų – jums tereikia įjungti variklius, nuplaukti 600 m ir grįžti atgal. Ar tai yra labai nuobodu, ar yra kažkokia  įtampa ir didelė atsakomybė?

– Pirmiausia, yra didžiulė atsakomybė, įtampa, nes vienu metu denyje turi kelis  šimtus žmonių. Keltuose, vežančiuose keleivius, būna netgi apie 1000 žmonių. Tai yra didžiulė atsakomybė. Laivų eismas yra intensyvus, kiekvienas reisas yra iššūkis, nėra kada nuobodžiauti.

– Bet jūs esate jūrininkas, negi yra taip sudėtinga prišvartuoti keltą, kuris plaukia tingaus dviratininko greičiu. Kur slypi pavojai?

– Man nėra sunku, nes dirbu 11 metų, bet pavojai  tyko visur, niekas nėra nuo jų apsaugotas. Būna įvairių situacijų, pavyzdžiui, blogos oro sąlygos, stiprus vėjas. Tada keičiasi darbo sąlygos, dirbi maksimaliai atsargiai ir įtemptai. Yra didžiulė atsakomybė už  gyvybę ir už turtą.

– Ar kada buvo įvykę kas nors, ką galima vadinti ekstra atveju?

– Nelaimingų atsitikimų nebuvo, bet techninių avarijų kelte pasitaiko. Bet turiu omenyje, ne kelto gedimus, o kelte esančių automobilių.

– Kokie įvykiai dažniausiai nutinka mūsų žiopliems piliečiams, kurie keliauja į Neringą?

– Žmonėms atostogos prasideda įvažiavus į keltą, jie atsipalaiduoja. Tik įvažiuoja į keltą ir jau atidarinėja duris, bando išlipti ir nepastebi, kad šalia važiuoja kitas automobilis ir duris į kitą pusę nulenkia. Su prabangiais automobiliais taip yra buvę.

– O būna, kad kažkas pavėluoja į keltą ir rėkia?

– Būna vairuotojai karts nuo karto pavėluoja. Kai dirbame be tvarkaraščio, o taip būna su dideliu automobilių srautu, žmogus užvažiuoja ant kelto ir užsimano kavos. Staiga iššoka iš automobilio ir išbėga iš kelto. Kol jam padaro kavos, jis išbėga ir mato, kad jau pakelta aparelė ir keltas nueidinėja.

– Išeidamas iš kelto jis nepaklausė, už kiek laiko išplauks?

– Nepaklausė, nes darbuotojai, dirbantys ant denio, yra užimti. Aišku, paklaustų ir gautų atsakymą – mes visada dirbame tik klientų patogumui. Gal žmogus galvojo, kad suspės, bet pakrovimo laikas yra labai trumpas. Jis atbėga šaukdamas, kad čia vairuotojas, ir, kaip taisyklė, jo automobilis pastatytas pirmas, kurio nepatraukus visi kiti negalės pajudėti.

– Ką tada darėte?

– Teko stabdyti keltą ir grįžti atgal paimti.

– O jeigu atvažiuočiau su labai žemu automobiliu?

– Tada irgi būna visokių kuriozų. Yra buvę, kad jaunimas atvažiuoja su visai žemu automobiliu, keli centimetrai nuo žemės. Tada prasideda važiavimas atbuline pavara, už sparnų automobilio priekį kelia. Mes nepadedame, nes jei nuplėšime sparną, tada teks remontuoti.

– Beje, Mindaugas mane pataisė, pasirodo, kad laivas neplaukia, laivas eina. Kodėl?

– Tai yra sena tradicija, kai jūrininkai dirbdavo su buriniais laivais. Jiems jūra buvo kažkas baisaus ir neatrasto, jie bijodavo dievų – Neptūno, Poseidono – todėl sakydavo, kad jie eina, o neplaukia. Iš tikrųjų, kai atsirado sraigtais varomi laivai, atsirado ir toks terminas. Yra sraigto eiga, t. y. kiek prasisuka sraigtas, tiek laivas paeina į priekį. Be to, jūrininkai sako – plaukia kepurė, nes ją neša vėjas ir srovė, o laivas eina nurodytu kursu ir į nurodytą tikslą.