Biržuose - istorinis įvykis. Biržų „Saulės" gimnazijos moksleivis Lukas Naktinis šiais metais iš baigiamųjų valstybinių brandos egzaminų surinko net keturis šimtukus. Darbštus, bet kuklus vaikinas savo pasiektų rezultatų nesureikšmina. Tačiau akivaizdu, kad šimtukai kalba patys už save. Juk už šio skaičiaus slepiasi ne tik gabumų, sėkmės, bet ir milžiniško darbo rezultatas.

„Šiaurės rytai" kalbina Luką - geriausius rezultatus parodžiusį abiturientą.

- Lukai, jūs įeisite į Biržų „Saulės" gimnazijos istoriją kaip vienas iš mokinių, egzaminų metu pelniusių net keturis šimto balų įvertinimus. Koks jausmas tapus vienu geriausių?

- Bendraamžiai, sužinoję mano rezultatus, palaikė mane vunderkindu. Tačiau tikrai nesijaučiu geresnis už kitus ar apskritai kažkuo ypatingas. Aš pats tuos abiturientus, kurie yra surinkę po tris šimtukus, laikydavau išskirtinių gabumų ir talentų žmonėmis. Tačiau dabar suprantu, kad nieko tuose šimtukuose stebuklingo nėra. Galiausiai, tai ne tik ilgų metų mokymosi, bet ir didžiulės sėkmės reikalas. Tačiau vis tiek gera turėti tokį dvylikos metų darbo įvertinimą.

- Kaip reagavote, kai sužinojote rezultatus? Ar daug sveikinimų sulaukėte?

- Rezultatus sužinojau Vilniuje liepos 3 dieną. Žinojau, kad tą dieną arba rytoj bus paskelbti lietuvių kalbos egzamino rezultatai, todėl vos pabudęs septintą ryto įsijungiau rezultatų tinklalapį ir netekau žado: paskelbti visi mano laikytų egzaminų rezultatai, nors rašyta, kad didžioji dalis rezultatų bus skelbiama liepos 12 d. Galvojau, kad įvyko kažkokia klaida, nes negalėjau patikėti savo įvertinimais... Truputį išgąsdinau toje pačioje klasėje miegojusius liaudies šokių kolektyvo draugus, jie net pagalvojo, kad susapnavau košmarą. Galbūt ir galėjo taip pasirodyti, nes netekęs žado sėdėjau gerą minutę. Išties sulaukiau daugybės sveikinimų iš bendraamžių, kolektyvų vadovių, šeimos narių. Repetuodamas dideliame stadione ir šnekėdamas su šokėjais iš visos Lietuvos, sulaukiau sveikinimų ir iš jų. Sveikinimai buvo ypač nuoširdūs, galbūt jie mane pradžiugino daugiau nei patys rezultatai.

- Kaip į jūsų pasiekimus reagavo šeima? Papasakokite apie ją...

- Tėvams tai nebuvo visiškai netikėta - jie matė, koks aš grįždavau po egzaminų.

Bet emocijų buvo, juolab kad tą pačią dieną, kai sužinojau rezultatus, mano sesuo Šarūnė įstojo į valstybės finansuojamas magistrantūros studijas - medicinos biologiją, todėl buvo dviguba šventė. Tądien po mano repeticijų kartu praleidome vakarą mieste. Iš tėvų niekad nejaučiau jokio spaudimo mokytis ar įstoti į valstybės finansuojamą vietą ir vien jau už tai esu jiems labai dėkingas. Siūlė eiti pas korepetitorius, bet atsisakiau. Jie visąlaik sakydavo, kad mokausi ne dėl jų, o dėl savęs. Mama man vis kartodavo: „Svarbiausia, kad nesinervintum, kuo daugiau žinosi, tuo mažiau bus streso per egzaminus..."

- Neseniai grįžote iš Dainų šventės. Sugebėjote rasti laiko ne tik mokytis, bet ir popamokinei veiklai? Kokie įspūdžiai iš istorinės šventės? Esate patriotas?

- Esu tautinių šokių kolektyvo narys jau daugiau nei aštuonerius metus, todėl man nebuvo sudėtinga suderinti repeticijas su mokymusi. Turiu pripažinti, kad namuose prie knygų praleisdavau tikrai nedaug laiko. Šokiai kaip tik prablaškydavo, po repeticijų lengviau mokytis. Kalbant apie Dainų šventę, ji man jau trečioji. Žodžiais sunku nusakyti jausmą, kuomet viename stadione šoka tūkstančiai žmonių, kuomet prieš tavo akis į šonus skirstosi šokėjai ir prieš tave atsiveria didžiulė stadiono erdvė. Ten tvyro ypatinga atmosfera, kurios neįmanoma apibūdinti, vienybės jausmas, sugraudinantis ne tik didžiąją dalį šokančiųjų, bet ir žiūrovus. Žinoma, žiūrovams sunku suvokti, kiek daug prakaito išlieta šokiuose ir kaip tai yra sunku, tačiau ir taip gera.

Tikriausiai dar ne visiškai suvokiu, koks žmogus laikomas patriotu, tačiau didžiuojuosi, kad esu lietuvis, kalbantis tokia gražia kalba, ir džiaugiuosi gimęs šioje šalyje, į kurią po kelionių visada taip gera sugrįžti.

- Jūs mokėtės gimnazijoje. Kokie mokytojai jums padarė didžiausią įtaką, kokiems norėtumėte labiausiai padėkoti ir už ką?

- Neperdedu - ketveri mokslo metai gimnazijoje buvo nuostabūs. Draugiška mokyklos aplinka, kompetentingi ir pašaukimą turintys mokytojai įsimins ilgam. Apie kiekvieną mane mokiusį pedagogą galėčiau pasakyti daug. Matematikos mokytoja Rasa Virinienė skatino „neužmigti ant laurų", siekti vis geresnių rezultatų, per jos pamokas pamėgau šį mokslą. Visada būdavo malonu ateiti į biologijos mokytojos Audronės Ulevičienės pamokas - tokių nuoširdžių ir malonių žmonių reta. Jaunatviška ir šiuolaikiška anglų kalbos mokytoja Gražina Ryser su mumis visada rasdavo bendrą kalbą. Tiek lietuvių kalbos mokytoja Virginija Kalvanaitė, tiek chemijos mokytoja Laimutė Marinskienė stebino žiniomis bei puikiu humoro jausmu, dėl kurio pamokos tapdavo linksmesnės. Be abejonės, didelę įtaką padarė auklėtoja Jadvyga Džiugienė. Dar nesu bendravęs su tokią patirtį ir unikalų charakterį turinčiu žmogumi. Patarimų ir pokalbių su ja niekad nepamiršiu. Visus pagrindus, kurie man padėjo eiti toliau, gavau „Aušros" pagrindinėje mokykloje. Jaučiu dėkingumą pradinių klasių mokytojai Rimai Viederienei, „privertusiai" mane šokti polką. Nuo tada jaučiu meilę liaudies šokiui, kuris man davė tiek daug ir tapo svarbia gyvenimo dalimi. Nuoširdžiai dėkoju visiems mokytojams, su kuriais man teko bendrauti bei dirbti ir kurie padėjo man tapti tokiu, koks esu.

- Kur planuojate studijuoti, kokią specialybę rinksitės?

- Planuoju studijuoti odontologiją Vilniaus universitete.

- „Mokykloje išmokstama pamoka, tada atliekamas testas. Gyvenime atvirkščiai: pirmiau duodamas testas ir tik tada išmokstama pamoka", - yra sakęs Tomas Bodett. Kokių turite svajonių ir planų galvodamas apie savo ateitį?

- Tolimų planų neturiu, nes dar pats nežinau, kaip viskas gali pasikeisti. Galiausiai ir mano paties svajonės nėra pastovios, jos nuolat kinta. Tačiau viena gerai žinau - labai norėčiau gyventi Lietuvoje.

Jurgita Morkūnienė