Valerijus Kuncevičius yra pelnęs bene visus Prancūzijos švetimšalių legiono savo kariams skiriamus apdovanojimus – Karinį vertės kryžių su žvaigžde, Kovotojo kryžių, Nacionalinės apsaugos aukso medalį, Sužeistojo kareivio medalį, Misijos už vandenyno medalį, NATO medalį, Atminimo medalį.

Va­le­ri­jus Kun­ce­vi­čius, bai­gęs Aly­taus ant­rą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, da­bar­ti­nę Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ją, ne­su­lau­kęs šau­ki­mo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, nu­spren­dė iš­ban­dy­ti lai­mę Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių re­gio­ne. „Pri­ėmė, taip ir pa­si­li­kau eli­ti­nia­me da­li­ny­je. Ati­tar­na­vęs 19 me­tų, bai­giau tar­ny­bą, iš­ėjau į pen­si­ją. Dir­bu ir su šei­ma gy­ve­nu Pran­cū­zi­jo­je“, – sa­ko Va­le­ri­jus, da­bar jau kas­met su­grįž­tan­tis į gim­tą­jį Aly­tų. Vie­ną iš il­giau­siai Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ne tar­na­vu­sių lie­tu­vių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­nas, ku­ria­me ir pa­čiam te­ko tar­nau­ti 19 me­tų, yra lai­ko­mas vie­nu ge­riau­sių ka­ri­nių jun­gi­nių pa­sau­ly­je. Re­mian­tis Lie­tu­vą pa­sie­ku­sio­mis ži­nio­mis, kor­pu­so pra­džia – 1831 me­tais vien iš Pa­ry­žiaus gat­vė­se su­čiup­tų val­ka­tau­jan­čių už­sie­nie­čių su­for­muo­tas bū­rys, ku­ris bu­vo siun­čia­mas į karš­čiau­sius taš­kus, to­li nuo Pran­cū­zi­jos, kad ne­rei­kė­tų gal­vų pa­dė­ti pa­tiems pran­cū­zams. Gal tik­ro­ji le­gio­no is­to­ri­ja yra ki­to­kia?

– Taip is­to­ri­ja yra to­kia, bet tik­tai val­ka­tau­jan­čių už­sie­nie­čių nie­kas per prie­var­tą į le­gio­ną ne­va­ry­da­vo. Le­gio­nas dar nuo  įkū­ri­mo, vi­sa­da bu­vo sam­do­ma sa­va­no­rių, sve­tim­ša­lių ka­riuo­me­nė.

2010_204  – Kaip pats at­si­dū­rė­te le­gio­ne, ko­kiais ke­liais šian­die­nis jau­ni­mas ga­li pa­tek­ti?

– 1995 me­tais ra­dau skel­bi­mą „Aly­taus nau­jie­no­se“, bu­vo ra­šo­ma, kad kas no­ri iš­ban­dy­ti lai­mę, yra kvie­čia­mi į Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ną. Bu­vau jau­nas, fi­ziš­kai pa­si­ruo­šes, į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę dar šau­ki­mo ne­ga­vau. Nu­spren­džiau iš­ban­dy­ti lai­mę ir kar­tu nuo­ty­kių ieš­ko­ti. Ta­da daug in­for­ma­ci­jos apie le­gio­ną ne­bu­vo. Gal­vo­jau: pa­tek­siu – ge­rai, o jei ne – tai na­mo grį­šiu. O da­bar jau­ni­mui tai daug leng­viau, dau­giau in­for­ma­ci­jos yra in­ter­ne­te, taip pat ir le­gio­no pri­ėmi­mo punk­tų ad­re­sai, ir vi­sa ki­ta in­for­ma­ci­ja.

– Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ne – ka­riai iš dau­giau nei 140 vals­ty­bių. Kaip le­gio­nie­riai su­si­kal­ba tar­pu­sa­vy­je?

– Le­gio­ne da­bar tar­nau­ja 148 tau­ty­bių le­gio­nie­rių. Kai iš­siun­čia 4 mė­ne­siams į ap­mo­ky­mus, ten kar­tu ir mo­ko pran­cū­zų kal­bos. Bū­rį pa­skirs­to į ke­lias gru­pes, vy­rai, ku­rie mo­ka pran­cū­ziš­kai, yra mai­šo­mi su tais, ku­rie ne­mo­ka pran­cū­ziš­kai. Yra pri­va­lo­ma mo­ky­tis ir kal­bė­ti tik pran­cū­ziš­kai, ki­tos kal­bos yra drau­džia­mos.

20170723_162606

– Iš ko­kių ša­lių dau­giau­sia jau­nuo­lių pa­si­ren­ka le­gio­nie­rių tar­ny­bą?

– Tau­ty­bių at­ran­ka yra įvai­ri, pri­klau­so nuo srau­to, iš ko­kios ša­lies dau­giau su­va­žia­vę. Tai ir dau­giau pro­cen­tų, kad iš tos ša­lies dau­giau pa­teks. Kaip aš bu­vau, tai bu­vo ne­ma­žai len­kų, ru­sų, uk­rai­nie­čių ir iš Af­ri­kos ša­lių. O ma­žiau­siai at­va­žiuo­ja iš Ame­ri­kos, Aust­ra­li­jos, Ja­po­ni­jos ir Bal­ti­jos ša­lių. Ta­da pri­ėmi­mo punk­te bu­vo­me tik dvie­se iš Lie­tu­vos. O at­ran­ka – di­de­lė, le­gio­ne tar­nau­ja tik 7,9 tūkst. le­gio­nie­rių iš vi­so pa­sau­lio, tai pa­ly­gin­ti ma­žai.

– Tei­gia­ma, kad ne­svar­bi ir ne­įdo­mi sa­va­no­riš­kai tar­nau­ti pa­no­rė­ju­sio­jo tau­ty­bė, iš­si­la­vi­ni­mas, ti­kė­ji­mas… Tai kas yra svar­bu?

– Svar­biau­sia yra, kad tu esi drą­sus sa­va­no­ris, pa­si­ra­šęs kontr­aktą pen­ke­riems me­tams, pri­imi prie­sai­ką tar­nau­ti Pran­cū­zi­jai, gar­bin­gai ir iš­ti­ki­mai.

– Te­ko gir­dė­ti, kad, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar ka­rys ve­dęs, ar ne, įsto­jęs į le­gio­ną jis lai­ko­mas vien­gun­giu. Tai iš tie­sų taip?

– Taip, pir­mus pen­ke­rius me­tus lai­ko­mas vien­gun­giu. Po to, jei­gu pra­tę­sia kontr­aktą, tai jau vi­sai ki­ti įsta­ty­mai. Ga­li­te įsi­kur­ti su šei­ma, ap­si­gy­ven­ti ne­to­li sa­vo da­li­nio, grįž­ti na­mo… vi­sai ki­tas gy­ve­ni­mas.

20170723_170757

– Tur­būt mi­tas ir tai, kad į le­gio­ną ga­li­ma įsto­ti net pa­tei­kus su­klas­to­tus do­ku­men­tus, tiks­liau sa­kant, pa­si­slėp­ti nuo tei­sė­sau­gos? Ar tik­rai ne vie­nas pa­si­kei­čia sa­vo var­dą ir pa­var­dę?

– Anks­čiau taip bu­vo, po ka­ro me­tų vi­so­kius pri­im­da­vo. Bu­vo leng­viau su­klas­to­ti do­ku­men­tus, nu­slėp­ti sa­vo pra­ei­tį ir t. t.

Da­bar taip nė­ra, le­gio­nas dir­ba su po­li­ci­ja, In­ter­po­lu, ku­rie tu­ri ar tu­rė­jo pro­ble­mų su tei­sė­sau­ga ne­pri­ima. Var­do ir pa­var­dės keis­ti ne­pri­va­lo­ma. Keis­ti siū­lo­ma tiems, ku­rie tu­ri Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bę. Nes, pa­gal įsta­ty­mą, pran­cū­zai ne­ga­li tar­nau­ti sve­tim­ša­lių le­gio­ne. O vis­gi yra. Pa­vyz­džiui, aš ne­kei­čiau sa­vo var­do ir pa­var­dės. Kam to rei­kia.

– Kaip sa­kė­te, bū­si­mam le­gio­nie­riui rei­kia pa­da­ry­ti mi­ni­mum 20 at­si­spau­di­mų, 5 pri­sit­rau­ki­mus, 2 ki­lo­met­rus ir 700 met­rų nu­bėg­ti per 12 mi­nu­čių… Ar fi­zi­nis krū­vis, ten­kan­tis vė­les­nių tre­ni­ruo­čių me­tu, tik­rai ga­li bū­ti ne­pa­ke­lia­mas?

– Tai yra mi­ni­ma­lūs fi­zi­niai tes­tai, dėl at­ran­kos į le­gio­ną. O pas­kui yra di­des­ni fi­zi­niai krū­viai. Bet tam ruo­šia­ma­si, spor­tas ir žy­giai be­veik kiek­vie­ną die­ną. Šau­dy­mas, mo­ky­mai kaip ka­riuo­me­nė­je.

Mi­si­jo­je yra sun­kiau, bū­na taip, kad ant sa­vęs rei­kia ne­šio­ti vi­są pa­rą šal­mą, ne­per­šau­na­mą lie­me­nę ir kup­ri­nę. O tai apie 38 kg ant pe­čių.

– O psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą bū­si­mie­ji le­gio­nie­riai pa­ti­ria? Juk kiek­vie­no skir­tin­ga tau­ty­bė, o vi­sus rei­kia su­bur­ti tar­tum į vie­ną kumš­tį.

– Ma­no su­pra­ti­mu, le­gio­ne yra sun­kiau mo­ra­liš­kai ne­gu fi­ziš­kai, nes griež­ta dis­cip­li­na, bet po tru­pu­tį pri­pran­ti. Le­gio­nie­rių pra­ei­tis, tau­ty­bė, ti­kė­ji­mas nie­kam ne­įdo­mu, nes le­gio­ne mes vi­si ly­gūs.

Pa­vyz­džiui, kai pri­imi prie­sai­ką, yra vie­nas straips­ne­lis, ku­ris sa­ko: „Kiek­vie­nas le­gio­nie­rius yra ta­vo ka­riuo­me­nės bro­lis. Ne­pri­klau­so­mai nuo jo ti­kė­ji­mo, tau­ty­bės ir ra­sės.“

20170723_164415

– Vie­šin­tie­ji Pran­cū­zi­jo­je tei­gia, kad ten­ka ir pa­ba­dau­ti, kol įpran­ti prie šios ša­lies mai­ti­ni­mo­si tra­di­ci­jų, pus­ry­čiams pa­teik­tas ma­žy­tis kru­a­sa­nas su ka­va mėgs­tan­tie­siems pri­kirs­ti ko­šės tam­pa iš­šū­kiu. Ar le­gio­nie­riams ba­dau­ti ne­ten­ka?

– Man ba­dau­ti ne­te­ko, val­gy­ti le­gio­ne ge­rai duo­da. Aiš­ku, yra skirs­to­mos nor­mos kaip kiek­vie­no­je ka­riuo­me­nė­je. Bet jei­gu kam trūks­ta, tai ga­li pa­kar­to­ti pa­si­im­ti dau­giau, ne­už­draus­ta.

– Ar le­gio­nie­riai tu­ri atos­to­gų?

– Taip, 45 die­nas per me­tus, bet pri­va­lo­te pra­leis­ti tik Pran­cū­zi­jo­je. Ar­ba pa­pra­šy­ti lei­di­mo iš­vyk­ti į ki­tą ša­lį. Bet iki pen­ke­rių me­tų tar­ny­bos ne­leng­va gau­ti to­kį lei­di­mą.

– Ar iš tie­sų le­gio­no ka­riai vyk­da­mi į ko­vi­nes mi­si­jas tu­ri tu­rė­ti ma­žiau­siai tris drau­di­mus: ci­vi­li­nį so­cia­li­nį, pa­pil­do­mą so­cia­li­nį ka­ri­nį ir ka­ri­nį svei­ka­tos drau­di­mą?

– Taip, pri­va­lo­ma tu­rė­ti šiuos drau­di­mus. Ir dar tu­ri­me ka­ri­nį gy­vy­bės drau­di­mą.

 – Ko­kio at­ly­gi­ni­mo ga­li ti­kė­tis le­gio­nie­rius? Ar Jū­sų gau­tas at­ly­gi­ni­mas už ri­zi­kin­gą dar­bą ati­ti­ko lū­kes­čius?

– Pir­mus dve­jus me­tus at­ly­gi­ni­mas bū­na 1,1 tūkst. eu­rų, pas­kui kas me­tus po tru­pu­tį ky­la. Ir pri­klau­so nuo le­gio­nie­riaus laips­nio ir tar­ny­bos me­tų. Ma­no laips­nis bu­vo „Ka­po­ral še­fas“, gau­da­vau 1,6 tūkst. eu­rų per mė­ne­sį. Jei­gu esa­te mi­si­jo­je, ku­ri trun­ka nuo 4 iki 6 mė­ne­sių, tai mo­ka ma­žiau­siai 3,5 tūkst. eu­rų per mė­ne­sį.

 – Kas lau­kia le­gio­nie­riaus, ku­ris ne­be­pa­jė­gia tęs­ti kontr­akto?

– Le­gio­nie­rius, ku­ris ne­be­pa­jė­gia to­liau tęs­ti tar­ny­bos, de­zer­ty­ruo­ja ar­ba pri­va­lo baig­ti sa­vo kontr­aktą ir iš­ei­na iš le­gio­no. Tas, ku­ris pa­bė­ga, tai ge­riau jam ne­lik­ti Pran­cū­zi­jo­je, nes ne­tu­ri jo­kių tei­sių, ir jei­gu pa­kliū­va, tai dar ka­lė­ji­mo gau­na.

– Sa­ko­te, kad ne­ma­žai lie­tu­vai­čių ban­dė įsto­ti į le­gio­ną, bet bu­vo ne­pa­si­ruo­šę fi­ziš­kai. Jūs tar­na­vo­te 19 me­tų, tur­būt esa­te vie­nin­te­lis toks ne tik iš Dzū­ki­jos, bet ir iš vi­sos Lie­tu­vos? Ar dau­giau lie­tu­vių te­ko su­tik­ti, gal net kar­tu tar­na­vo­te?

– Ne, iš Lie­tu­vos ne vie­nin­te­lis. Te­ko tar­nau­ti su ke­le­tu lie­tu­vių, vie­nas drau­gas iš Pa­ne­vė­žio bai­gė 21 me­tų tar­ny­bą ir su­grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą. O iš Dzū­ki­jos bu­vau du su­ti­kęs, bet tar­ny­bos me­tų tu­rė­jo daug ma­žiau. Ap­skri­tai, iš Lie­tu­vos kar­tu te­ko tar­nau­ti su vy­rais iš Klai­pė­dos, Pa­ne­vė­žio, Kau­no, Vil­niaus ir Prie­nų. Ir ne­daug ma­čiau lie­tu­vių, ku­rie ati­tar­na­vo dau­giau ne­gu 15 me­tų. Ir ne­su­ti­kau nė vie­no, ku­ris įvyk­dė dau­giau mi­si­jų ne­gu aš. Ap­skri­tai ati­tar­nau­ti 19 me­tų le­gio­ne yra la­bai la­bai daug, nes ne­daug kas tiek iš­tve­ria.

 – Ben­dra­žy­gių mir­čių daug te­ko ma­ty­ti?

– Taip, te­ko, bet ne­no­riu apie tai kal­bė­ti, nes la­bai ne­ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai.

 – Esa­te ap­do­va­no­tas Ka­ri­niu ver­tės kry­žiu­mi su žvaigž­de, Ko­vo­to­jo kry­žiu­mi, Na­cio­na­li­nės ap­sau­gos auk­so me­da­liu, Su­žeis­to­jo ka­rei­vio me­da­liu, Mi­si­jo­je už van­de­ny­no me­da­liu, NA­TO me­da­liu, At­mi­ni­mo me­da­liu. Ku­ris ap­do­va­no­ji­mas Jums pa­čiam yra bran­giau­sias?

– Ka­ri­nis ver­tės kry­žius su žvaigž­de – tai 4-asis me­da­lis iš aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų Pran­cū­zi­jo­je. Jį gau­na tik už pa­si­žy­mė­ji­mą mi­si­jo­je.

 – Ča­das, Gvia­na (Pietų Amerika), Dži­bu­tis, Ko­so­vas, Ga­bo­nas, Dram­blio Kau­lo kran­tas, Af­ga­nis­ta­nas – tai ša­lys, ku­rio­se at­li­ko­te tai­kos ir ka­ro mi­si­jas. Iš ku­rios iš jų iš­si­ve­žė­te juo­džiau­sią pa­ty­ri­mą?

– Dram­blio kau­lo kran­tas ir Af­ga­nis­ta­nas bu­vo pa­čios pa­vo­jin­giau­sios mi­si­jos.

– Jūs jau pel­nė­te pen­si­ją, esa­te Pran­cū­zi­jos pi­lie­tis, tai tur­būt tiek me­tų ati­tar­na­vęs da­bar ga­li­te ir ne­dirb­ti? Ar vi­siems sve­tim­ša­liams le­gio­nie­riams su­tei­kia­ma Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bė? O Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė iš­li­ko?

– Taip, ga­lė­čiau ne­dirb­ti, bet aš dar jau­nas, be dar­bo ne­sė­dė­siu. Kaž­ką rei­kia veik­ti, ju­dė­ti.

No­rin­tie­ji Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bės ga­li pa­pra­šy­ti po pen­ke­rių me­tų tar­ny­bos. Aš pa­pra­šiau dėl to, kad Lie­tu­vo­je ne­ga­li­ma tu­rė­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Ir Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je man pa­sa­kė, kad jei­gu ne­dek­la­ra­vo­te, kur dir­ba­te Pran­cū­zi­jo­je, po pen­ke­rių me­tų pra­ran­da­te Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Dėl to, kaip sa­kant, ne­bu­vo ki­to­kios iš­ei­ties, nes dar tu­rė­jau pra­tęs­tą kontr­aktą le­gio­ne.

 – Ar ka­ri­nin­ko tar­ny­ba le­gio­ne bai­gia­si su kontr­aktu, ar dar esa­te kvie­čia­mas į šven­tes, ren­gi­nius, ki­tus pa­si­bu­vi­mus?

– Taip, yra le­gio­no šven­tės, įvai­rūs ren­gi­niai. Esu kvie­čia­mas, nes esu įra­šy­tas į ka­ro ve­te­ra­nų bū­rį.

– Ko­kios ne­pa­grįs­tos kal­bos apie le­gio­ną Jus la­biau­siai pyk­do?

– Man la­bai ne­pa­tin­ka, kaip kaž­kas tar­na­vęs ke­le­rius me­tus ar­ba iš­vis gal ne­tar­na­vęs ima pa­sa­ko­ti vi­so­kiau­sių ne­są­mo­nių apie le­gio­ną. Pa­vyz­džiui, jau se­niai skai­čiau straips­nį, ku­rį ma­no ma­ma at­siun­tė, kad le­gio­ne vy­rai tar­nau­ja be var­dų, be pa­var­džių, be šei­mos, be ša­lies, vi­so­kiau­si nu­si­kal­tė­liai ir taip to­liau. Aš esu įsi­ti­ki­nęs, kad bu­vęs le­gio­nie­rius, ku­ris ati­tar­na­ves dau­ge­lį me­tų, to­kių ne­są­mo­nin­gų is­to­ri­jų ne­pa­sa­kos.

– Ap­si­sto­ji­mui su šei­ma pa­si­rin­ko­te Pran­cū­zi­ją, ko­dėl? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą.

– Pa­tys su­pran­ta­te, kad pu­sę gy­ve­ni­mo pra­lei­dau Pran­cū­zi­jo­je. Esu ve­dęs, žmo­na pran­cū­zė, tu­ri­me dvy­li­ka­me­tę duk­re­lę. Ap­si­sto­jo­me Mar­se­ly­je, Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je prie jū­ros, kal­nų, kur ge­ras oras. Dar­bas, šei­ma, pui­kiai gy­ve­na­me, ko dar man rei­kia. Į Lie­tu­vą va­žiuo­ja­me kiek­vie­ną va­sa­rą atos­to­gų. Ma­no ma­ma kar­tais iš Lie­tu­vos pas ma­ne at­va­žiuo­ja. O vė­liau bus ma­ty­ti, kaip duk­re­lė už­augs, tai su žmo­na gal­vo­ja­me grįž­ti į Lie­tu­vą il­ges­niam lai­kui. Nes žmo­nai Lie­tu­va pa­tin­ka.