Vandos Giedrytės margučiai

Velykų margučiai Lietuvoje marginti nuo neatmenamų laikų. Tikėta, kad jie teikia vaisingumą, sveikatą, sėkmę. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM) saugoma daugiau nei 4 000 margučių kolekcija. Gausiausio Lietuvoje rinkinio kuratorė, vyresnioji muziejininkė Edita Prelgauskienė patikino, kad seniausius, jau antrą šimtmetį skaičiuojančius velykinius kiaušinius lietė Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Muziejus surinko ir žymiausių Lietuvos tautodailininkų tradicinėmis technikomis sukurtų margučių kolekciją iš visų šalies regionų.

Papasakokite apie seniausius muziejaus rinkinio margučius.

Seniausi margučiai buvo perimti iš J.Basanavičiaus įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos, veikusios nuo 1907 m. iki 1940 m., rinkinio. Ant kai kurių margučių įrėžtos jų marginimo datos (1909 m., 1934 m.), užrašyta vieta ar palinkėjimas. Nemažai parapijiečių dovanotų margučių Lietuvių mokslo draugijai yra perdavę kunigai Kazys Anglickas, Alfonsas Petrulis ir Kazimieras Prapuolenis. Seniausi kiaušiniai marginti tradiciniu būdu – vašku. Kai kurie margučiai skutinėti, marginti mišria technika – vašku ir skutinėti. Jų autoriai nežinomi. Iš Lietuvos mokslo draugijos rinkinio saugome apie 150 margučių. Didesnė jų dalis yra konservuoti, neblogai išsilaikę.

Didžiąją dalį mūsų kolekcijos margučių įsigijo patys muziejininkai, važinėdami po ekspedicijas, prieš Velykas lankydami žinomus velykinių kiaušinių margintojus, žymius tautodailininkus, kurie dovanojo muziejui savo sukurtus margučius. Ir dabar bendrauju su tautodailininkais, muziejus nuolat rengia paprotinio meno parodas.

Kokių žinomų tautodailininkų, menininkų margučių turite LNM rinkinyje?

Esame surinkę margučių iš žymiausių Lietuvos tautodailininkų, margučių meistrų. Turime tautodailininkės, 1993 m. Pauliaus Galaunės premijos laureatės Vandos Giedrytės, gyvenančios Vilniuje, margučių. Ji skutinėja peiliuku, išrašo vašku, dekoruoja degintu vašku ir spalvota tempera. Vanda daugiausia dažo augaliniais nuovirais išgaunamomis švelniomis pastelinėmis spalvomis. Ieškodama spalvų, meistrė išbandė daug šaknų, žievių, kankorėžių, žiedų. Margučių rašto piešinys keliaplanis ir keliasluoksnis, margučiai išsiskiria savitu ornamentų komponavimu, kruopščiu atlikimu. Tautodailininkė V.Giedrytė ne tik margina kiaušinius, bet ir užsiima karpiniais, lieja akvareles, tapo drobes, kuria eiles. 2007 m. LNM išleido albumą apie tautodailininkės kūrybą „Vanda Giedrytė. Margučiai. Karpiniai. Tapyba“.

Turime nemažai Stanislovo Prelgauskio margučių, išgražintų tiksliais geometriniais, saulučių, žvaigždučių ir stilizuotos augmenijos ornamentais. Jis gyveno Vilniuje, bet kilęs nuo Raseinių krašto, tad kiaušinius margindavo tradiciniu žemaitišku būdu: ornamentus išrašydavo karštu vašku, o kiaušinį dažydavo juoda spalva. Dažus gamindavo pagal senovinį receptą iš juodalksnio žievės ir geležies. Šiuo amatu meistras susidomėjo jau būdamas vyresnio amžiaus (1982 m.), kai viešėdamas pas savo seserį pamatė jos margintus žemaitiškus margučius. Nuo to laiko prieš Velykas jis kasmet išmargindavo keliasdešimt margučių. Kai 1993 m. Mokytojų namuose vyko respublikinė margučių paroda, S.Prelgauskis buvo išrinktas „Margučių karaliumi“. O 1998 m. jam teko garbė atstovauti Lietuvai tarptautinėje margučių parodoje Prancūzijoje, Kompjeno mieste.

Stanislovo Prelgauskio margučiai

Turime tautodailininkės, tradicinių amatų meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės skutinėtų ir vašku išrašytų margučių kolekciją. Iš Rokiškio krašto kilusi ir Utenoje gyvenanti įvairiapusė menininkė ne tik margina originalius margučius, bet ir kuria eiles, karpinius, medžio ir linoraižinius raižinius, už kuriuos 2007 m. buvo išrinkta respublikinės parodos-konkurso „Aukso vainikas“ laureate, įvertinta aukščiausiu Lietuvos tautodailininkams skiriamu apdovanojimu. Margučiuose ji dažnai vaizduoja lelijos simbolį, gyvybės medžio motyvus. Odeta yra išskutinėjusi margučių pagal Antano Tamošaičio studijoje „Lietuvių velykiniai margučiai“ pateiktus senųjų margučių pavyzdžius. Turime jos margučių, puoštų popieriaus karpiniais. Autorė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, užsiima edukacine veikla. 2014 m. LNM išleido jos kūrybos albumą „Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Karpiniai. Raižiniai. Margučiai“.

Turime ir meistrės Sofijos Jakaitės iš Kuršėnų meniškai skutinėtų margučių, puoštų paukšteliais, žvėreliais, miniatiūriniais gamtos vaizdais.

LNM margučių rinkinį papildėme eksponatais iš 2015 m. muziejuje vykusios parodos „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“, kurioje dalyvavo žymiausi Lietuvos margučių meistrai. Po parodos margučius mūsų muziejui dovanojo šie tautodailininkai: Audronė Lampickienė iš Alytaus, O.Tumėnaitė-Bražėnienė iš Utenos, Angelė Nijolė Jurėnienė iš Vilniaus, Rita Juodvalkytė iš Kauno rajono, Angelė Rauktienė iš Šilutės rajono, Virginija Norkienė iš Kelmės rajono, Gražina Butvinskienė iš Raseinių, Vitenė Repšienė iš Biržų rajono, Virginija Muntvydienė iš Joniškio rajono, Marija Banikonienė iš Vilniaus, Lina Valutkevičienė iš Lazdijų rajono, Dalia Bazarienė ir Irena Jauniškienė iš Kauno, Jadvyga Bulauskienė iš Telšių, Laimutė Tomkuvienė ir Zenonas Tomkus iš Šiaulių. Daugumai iš jų suteiktas tradicinių amatų meistrių vardas. Taip pat margučius dovanojo šios margintojos: Valerija Šemetulskytė iš Kauno, Bronislava Tutlienė iš Šilutės rajono, Genovaitė Vyšniauskienė iš Šiaulių rajono, Ona Balandytė iš Plungės, Virginija Žukauskaitė-Kazancevienė iš Zarasų.

Gražinos Butvinskienės margučiai

Kokios tradicinių lietuviškų margučių spalvos ir raštai, ką jie simbolizuoja?

Seniau margučius dažydavo augaliniais dažais: medžių žievėmis, samanomis, šienu, svogūnų lukštais. Kiekviena spalva turėjo magišką reikšmę: juoda ir ruda spalvos simbolizavo žemę; raudona – gyvybę, sėkmę, šviesą, šilumą ir visko pradžią; žalia – pavasario augmeniją; geltona ir rusva – javų derlių, saulę; mėlyna – dangų. Papildomos prasmės kiaušiniui suteikdavo ne tik spalva, bet ir raštai, išmarginti vašku, skutinėjimo arba mišria technika. Margučio kompozicija visada aiški ir užbaigta, sudaryta iš saulės, ugnies ir žemės ženklų: apskritimų, trikampių, rombų, eglučių, saulučių, lankelių, taškelių, kryželių, svastikų, spiralių. Jų deriniai simbolizuoja ritmišką dangaus kūnų judėjimą, laiko ciklo amžinybę. Dangaus šviesulių ženklui priskiriami apskritimai neretai virsta puošniu gėlės žiedu. Saulučių ornamentuose įkomponuotos kryžmos, kryžiai arba judėjimo, perkūno ar ugnies ženklai, papuošti spiralėmis, žalčiukais, kvadratais, vyrišką ir moterišką pradą simbolizuojančiais trikampiais su smaigaliais (moteriško nukreipti į apačią, vyriško – į viršų). Kai kurie margučiai apjuosti smulkiais geometriniais motyvais ritmingai ornamentuota juosta, ant kitų pavaizduoti paukšteliai, kiškučiai, nuotaikingi pavasario vaizdeliai. Tai subtiliai užkoduotos protėvių žinutės ir pasakojimai apie pasaulį, gamtos reiškinius.

Kuo ypatingi aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių margučiai?

Seniau jie labai skyrėsi, nes žmonės gyveno sėsliai, marginti mokėsi iš tėvų, senelių. Žemaičiai margindavo vašku, dažydavo tamsiomis spalvomis, suvalkiečiai skutinėdavo peiliuku arba skustuvu, dažydavo ryškiomis spalvomis (raudona, violetine), o dzūkai – šviesiomis. Aukštaičiai mėgo batikos techniką: kiaušinį aplipdydavo augalų lapeliais ar žiedais, svogūnų lukštais, apsukdavo skudurėliais ir dėdavo į dažus. Dabar margučių kūryba yra tapusi atskira tautodailės šaka. Tautodailininkai mokosi vieni iš kitų, tačiau sukuria labai originalių, savitų margučių. Meistrai naudoja įvairiausius dažus bei įrankius, o margina ne tik vištų, bet ir stručių, žąsų, ančių kiaušinius.

Kokių žinote papročių, tikėjimų, susijusių su margučiais?

Velykų margučiai simbolizuoja ne tik pavasarinį gamtos suvešėjimą, bet ir Kristaus Prisikėlimą, žmogaus dvasinį atgimimą. Iki krikščionybės tikėta, kad kiaušiniai sužadina gyvybines jėgas, vaisingumą, teikia jėgų ir sveikatos po žiemos. Margučiai buvo ne tik apeiginis Velykų valgis, bet ir stalo puošmena. Jie būdavo sudedami į Velykų eglutes arba kiaušinininką – dėklą, simbolizuojantį gyvybės medį. Vieni kiaušininkai su 9 ar 12 lizdelių margučiams būdavo padaryti iš eglės viršūnės, medžio šakos su pritaisytomis šakelėmis, kiti iš plonų skirtingo skersmens lentelių, sunertų ant virbo. Žmonės lenteles gražiai išraižydavo, išpjaustinėdavo, o kiaušininką papuošdavo išsprogusiomis beržo ar žilvičio šakelėmis ir iš kiaušinio kevalo padarytais arba iš tešlos iškeptais paukščiukais. Į jį sudėdavo gražiausius, dažniausiai dovanų gautus margučius ir statydavo stalo viduryje, kad teiktų sveikatos, laimės.

Gražiausi margučiai nebuvo suvalgomi, o dovanojami kaimynams, krikštavaikiams, draugams, jais būdavo dalijamasi linkint sėkmės. Juos saugodavo visus metus iki kitų Velykų ar ilgiau, padėdavo prie šventų paveikslų, kraičio skrynioje ar indaujoje po stiklu. Tikėta, kad margutis gali pagydyti sergantį, užgesinti gaisrą.

Kai Velykų rytą šeimyna susėsdavo pusryčiams, šeimos galva paimdavo šventintą margutį ir visiems padalindavo po kąsnelį – tikėta, kad šeimą lydės sugyvenimas ir skalsa. Žinomas ir margučių sukimo paprotys: jeigu jo smaigalys sustoja atsisukęs į pietus, vasara bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – vėjuota, į vakarus – lietinga.

Iki šių dienų išlikęs senas margučių daužavimo paprotys primena tikėjimą, kad šitaip išlaisvinamos vaisingumo jėgos. Pirmąją Velykų dieną šeimyna dauždavo smailuoju galu, antrąją – bukuoju. Žiūrėdavo, kokia sudužusio margučio duobutė: jeigu ji kiaušinio viršūnėje, lygi, apvali, metai bus geri, o jeigu šone, nesimetriška, nelygi – blogas ženklas.

Tikėta, kad šeimos narys, kuriam tekdavo stiprus, nedūžtantis margutis, bus sveikas visus metus. Tvirčiausias margutis būdavo saugomas kaip namų stiprybės simbolis, vėliau dedamas į pirmąją išartą vagą, kad javai gerai derėtų. Lukštų maišyta į sėmenis, kad linai augtų aukšti.

Visoje Lietuvoje vis dar populiarus margučių ridenimo, kuriuo užsiima vaikai, paprotys. Jis siejamas su tikėjimu, kad susiliesdamas su žeme margutis suteikia jai gyvybingumo.

Atvelykio papročiai labai panašūs į Velykų, tik margučiai daugiausia dažyti vaikams ir krikštavaikiams.

Kiaušiniai marginti ir per kitas pavasario šventes, ypač per Jurgines. Dažniausiai dažyta svogūnų lukštais arba žalsvais beržo pumpurėliais, jaunomis dilgėlėmis. Išgenant gyvulius iš tvarto, vienas ar du kiaušiniai (jurgučiai) būdavo padedami tarpduryje, kad gyvuliai būtų sveiki, vislūs, apsaugoti nuo blogų akių, vilkų. Per Šv. Jurgio atlaidus jurgučiai buvo nešami į bažnyčią kaip auka šventajam už gyvulių globą.