Agnė Latinytė, nuotr. iš asm. albumo

Jei kada nors atidarysime ambasadą Pietų Korėjoje, kandidatė į ambasadorius ten jau gyvena. Mažų mažiausiai – į kultūros atašė. Paauglystėje pamėgti kompiuteriniai žaidimai grafikei Agnei Latinytei nutiesė kelius į meno pasaulį, o Azijos studijos – į Pietų Korėją, kuri merginą taip sužavėjo, kad ji ne tik grįžo ten mokytis, bet ir įsikūrė ilgam. 32-ejų lietuvė išpopuliarėjo ne tik kaip menininkė, bet ir kaip televizijos laidų vedėja.

Magistro darbą rašė angliškai, gynėsi korėjietiškai

Pirmą kartą į Korėją Agnė nukeliavo prieš 7 metus, nuotr. iš asm. albumo

Pirmą kartą į Korėją Agnė nukeliavo prieš 7 metus, nuotr. iš asm. albumo

Agnės kelias ne tik į Aziją, bet ir menus prasidėjo nuo kompiuterinių žaidimų, kai jai buvo gal dvylika. „Patiko azijiečių kompiuteriniai žaidimai. Jie gražias istorijas parenka, grafiką. Vakarietiški žaidimai – tik eini ir šaudai, o azijietiškai – kaip filmas, patenki į jį ir dalyvauji. Su draugais žaisdavome tuos role play žaidimus. Kažkokį veikėją turi, komandą surenki, yra istorija. Mano mėgstamiausias – „Final Fantasy“.

Pamačiau, kad rengiami konkursai, kur galima piešti veikėjus, piešti fan art. Pradėjau dalyvauti. Kaip tik dėl tų žaidimų ėmiau piešti. Iki tol net nepiešiau. Bet pradėjau, o galiausiai įstojau į Dailės akademiją“, – iš netikėto savo gyvenimo posūkio iki šiol juokiasi menininkė.

Jai patiko, kad Azijoje, priešingai nei pas mus, komiksai, animacija ir kompiuteriniai žaidimai skirti ne vien vaikams, yra didžiulė rinka, net paprasta reklama gali būti animuota. Agnė siūlo neskubėti suaugti. Ne likti nebrandžiam, bet neslopinti vaikiškos fantazijos, negalvoti, kad animaciją žiūrintis suaugęs žmogus suvaikėjo.

Agnės sukurti mediniai magnetukai, nuotr. iš asm. albumo

Agnės sukurti mediniai magnetukai, nuotr. iš asm. albumo

Atsitiktinai savyje pažadinusi menininkę, mergina įstojo į grafiką Vilniaus dailės akademijoje (VDA), specializavosi iliustracijoje. Tačiau pabaigusi suprato, kad iš meno pragyventi bus nelengva, tad, vedama senos aistros, vėl tapo studente, tik pasirinko Azijos studijas Vilniaus universitete (VU), japonologijos kryptį.

„Daugiausiai kapstėmės Japonijoje, kartais užgriebdavome Kiniją, ir, kaip sakydavo dėstytoja, kažkur per vidurį dar yra Korėja, bet nėra specialistų, tai negalime nieko daugiau papasakoti.“

Studentai turėjo bent kartą išvažiuoti į Azijos šalis pastudijuoti, todėl varžėsi dėl mokslų Japonijoje, siekė geresnių balų, įtikti dėstytojui. Agnei tokia akademinė konkurencija nepatiko. Ji vis bandė laimę, bet nesėkmingai – tai paimdavo vaikiną, tai reikėdavo žmogaus, kuris domisi tiksliaisiais, o ne humanitariniais mokslais. Agnė nusispjovė ir nusprendė keliauti į Korėją. Tiems, kurie mokė japonų kalbos, šis žingsnis buvo akibrokštas ar nuvylė, nes santykiai tarp Japonijos ir Korėjos jau daugelį metų nėra labai geri.

Tai buvo pirma ilgo buvimo užsienyje patirtis. Keturi studijų mėnesiai Seule sužavėjo, tad ji iškart užsiregistravo dar metams, tada – dar metams. Korėja lietuvei taip „prilipo“, kad šiemet ji Čedžu universitete apsigynė ir magistro diplomą.

Studijos užtruko ilgiau nei dvejus metus, nes Agnė nusikėlė magistro darbo rašymą. Mokslai vyko korėjietiškai, tik magistro darbą galėjo parašyti angliškai. Tiesa, reikėjo paruošti aprašą korėjiečių kalba, ja vyko ir gynimas. Komisijoje buvo dėstytojų, kurie angliškai nesupranta. Tad jiems teliko atsiversti aprašą, peržiūrėti, ar parinktas tinkamas šriftas ir grafikų spalvos, ar palikta pakankamai centimetrų nuo puslapių kraštų. Dar prieš priduodant magistro darbą Agnei teko perspausdinti kai kuriuos puslapius, nes vienas dėstytojas pasiskundė grafikuose nematantis pilka spalva atspausdinto teksto.

Turi spuogą ant nosies – apie jį būtinai paklaus

Pirmą kartą nuvykusi į Korėją Agnė jautėsi lyg baltas lapas, kuriame galėjo sukurti naują save, nuotr. iš asm. albumo

Pirmą kartą nuvykusi į Korėją Agnė jautėsi lyg baltas lapas, kuriame galėjo sukurti naują save, nuotr. iš asm. albumo

2012-aisiais, pirmąkart išlipusi iš lėktuvo Seule, lietuvė pagalvojo, kad yra lyg tuščias lapas.

„Manęs niekas nepažįsta, aš nieko nepažįstu, lyg pradedu gyvenimą iš naujo, tik turiu patirties, kaip gyventi. Kalbą reikėjo iš naujo išmokti lyg kokiam vaikui, rašyti, skaityti, naujų draugų rasti, suprasti, kokia kultūra, kaip su jais bendrauti, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo menininkė. – Iš pradžių atrodo, kad požiūris į gyvenimą – visai kitoks, visai kitokios vertybės, kitoks maistas. Lyg paspaustum mygtuką reset ir pradėtum viską iš naujo. Buvo toks iššūkis. Bet, kai įdomu ir į viską pozityviai žiūri, nesusišnekėjimas, kalbos ar kultūros nesupratimas yra ne sunkumas, o įdomumas.”

Būdamas „baltas lapas“, gali ne tik naujus santykius kurti, bet ir norimą savo įvaizdį. Niekas nežino, iš kokio kaimo esi atvažiavęs (Agnė yra iš Vilniaus), kokias knygas mokykloje vasarą skaitei. Jai tai patiko, o naujo „aš“ kūrimą suskirstė etapais.

Pirmiausiai esi kaip mokinukas: nieko nemoki, tik klausai, ką kiti sako, viską geri kaip kempinė. Nors į Korėją mergina nuvyko 25-26 metų, jai teko nubraukti sukauptą gyvenimišką patirtį, virsti pradinuke ir nusiteikti, kad kiekviename žingsnyje klys.

Antras etapas – beždžionėlė, kai kažką jau gali pasakyti, o aplinkiniai ima tuo džiaugtis: „Agne, pasakyk tą korėjietiškai, pasakyk aną.“ Po kurio laiko žmogus lyg paauglys ima maištauti – nebekartoja ir nebedaro, ką kiti sako, bet ieško savęs kitoje kultūroje, supranta ją ir žino, kaip ką reikia daryti, bet tikrina, ko gali nedaryti.

Po septynerių metų Korėjoje lietuvė sako pasiekusi savotišką brandą: „Žinau, ką galiu daryti, ko negaliu. Galiu kartais tiesiog pasakyti, kad esu užsienietė ir man priimtina taip elgtis, nors joks korėjietis taip nedarytų. Iš pradžių būni siaubingai mandagus, kad ir ką padarai, vis atsiprašinėji, nors nejauti jokios kaltės. Būna sunku, kol išsiaiškini, kad tiesiog yra tokių žmonių, kaip tas universiteto dėstytojas, ir supranti, kad to nereikia imti į širdį, kad nereikia sakyti „taip, taip, taip, būtinai darysiu, kaip sakote“. Reikia skirti, kas yra kultūros dalis, o kas – žmonių charakteris.“

Agnė yra vienintelė lietuvė Čedžu saloje, nuotr. iš asm. albumo

Agnė yra vienintelė lietuvė Čedžu saloje, nuotr. iš asm. albumo

Bet sunkiausia Agnei buvo ne visai kitokia kalba ar kultūra, o vienatvė.

„Lietuvoje, kad ir kitame mieste, ne su tėvais gyveni, savaitgalį gali nuvažiuoti pas mamą, išsidrėbti ant sofos, pavalgyti cepelinų. To labiausiai pasiilgdavau. Kai esi toli, net jei ir susikuri savo namus, esi visiškai vienas. Aš net katiną jau ketverius metus laikau, kad namai būtų namai, kad juos kažkas lauktų. Draugai turi savo gyvenimus, per Naujuosius visi važiuoja pas savo šeimas, o tavęs niekas nepakviečia. Tada susitinki su kitais tokiais pat vienišais draugais užsieniečiais ir būna international party. Dabar – jau geriau, turiu draugą korėjietį, kartu gyvename, namus po truputį kuriame“, – atviravo tinklaraš čio Euroblogas.lt pašnekovė.

Japonai garsėja tuo, kad griežtai laikosi taisyklių ir hierarchijos, tarytum nešioja kaukes – su svetimais visada bus mandagūs, bet arčiau neprisileis. Ar korėjiečiai panašūs? Viena draugė lietuvė, kuri anksčiau mokėsi Korėjoje, juos pavadino Azijos italais.

„Jie – šiek tiek karštakošiai. Iš pradžių tai buvo keista – visada į akis pasakys, ką apie tave mano, niekada nenuslepia, kas jiems nepatinka, nereikia skaityti tarp eilučių. Jei kažkas nepatinka, tiesiai į akis ir išrėš. Lengva bendrauti, tik iš pradžių keista. Net jei spuogą turėtum, susitinki ir klausia: „Kas čia tau ant nosies?“ Galėtum ir patylėti, pati žinau!“

Agnė Korėjoje atsikratė kai kurių kompleksų. Pavyzdžiui, ji visada mėgo dainuoti, lankė chorą, bet niekada nesiryždavo užtraukti solo. Todėl pačiai buvo keista, kai, nusikrausčiusi už 8 tūkst. km, šią vaikystės traumą lyg ranka nuėmė.

Iš meno gali išgyventi

Agnės sukurti pakabukai su akmeninio seneliuko atvaizdu, nuotr. iš asm. albumo

Agnės sukurti pakabukai su akmeninio seneliuko atvaizdu, nuotr. iš asm. albumo

Lietuvoje mergina baigė grafiką, vėliau ėmėsi Azijos studijų. Kadangi svajojo ateityje pasukti į diplomatiją, Korėjoje darsyk pradėjo iš naujo – pasirinko politikos mokslus, gilinosi į tarptautinę politiką, kad užpildytų spragas, nes studijos Lietuvoje buvo antropologinės. VU sukaupusi pakankamai kreditų, antrais metais ji galėjo pasirinkti norimas disciplinas, tad grįžo prie menų, tik grafiką išmainė į animacijos vadybą. Kitaip tariant, mokėsi, kaip didesnę grupę žmonių priversti dirbti prie vieno projekto.

Magistrantūroje ji studijavo dizainą ir verslo vadybą. Gilinosi į dizainą, bet labiau ne produktų ar interjero, o projektų, paslaugų. Mokėsi ne gražiai nupiešti plakatą, o kaip, pavyzdžiui, oro uoste užtikrinti patogesnes paslaugas. Tai buvo susieta su verslo vadyba, kuri Agnę labiausiai ir domino, – kaip iš meno uždirbti pinigus. Jai nesinorėjo būti tiesiog menininke, kuri piešia, kas patinka, o tada bando laimę ieškodama pirkėjų ir rengia parodas.

Nors puoselėjo viltį, jei Korėjoje būtų atidaryta Lietuvos ambasada, tapti kultūros atašė, nes yra diplomuota menininkė, žino, kaip organizuoti parodas, pažįsta menininkų, ją teko palaidoti, nes tokių planų kol kas nėra. Bet atsirado žmonių, kurie susidomėjo lietuvės menu, todėl jai pavyko grįžti prie pirmosios savo profesijos ir iš to pragyventi. „Nesvarbu, kokiais ratais kvadratais sukau, svarbu, kad galutinis rezultatas geras. O jis – toks, kokio visai neplanavau“, – tikino menininkė.

Dabar ji juda dviem kryptimis. Viena – pop menas, kuriame derina mitologiją, vietos kultūrą su populiarąja. „Ir Lietuvai to palinkėčiau – kad padarytų kultūrą labiau prieinamą kiekvienam, ne muziejuje užkonservuotu dalyku“, – siūlė pašnekovė.

Agnės sukurti pakabukai su moters nardytojos atvaizdu, nuotr. iš asm. albumo

Agnės sukurti pakabukai su moters nardytojos atvaizdu, nuotr. iš asm. albumo

Lietuvė su bičiuliais įkūrė firmą, kuri gamina įvairius suvenyrus, ekologiškus maišelius, figūrėles, lipdukus, pakabukus, magnetukus, kuriuos puošia jos sukurti veikėjai: moteris nardytoja, akmeninis seneliukas ir apelsininis žmogeliukas. Šio vardas – Džeimsas Bongas (pagal bene garsiausią apelsinų rūšį Hallabong), o pravardė – Džemas. Agnė piešia juokingus paveiksliukus su šiais herojais, kuria istorijas ir, kas mėnesį gaudama savo dalį už autorines teises, praktiškai vien iš to gali pragyventi. Yra sukūrusi per 1000 atvirukų. Menininkę kasmet kviečia atstovauti Lietuvai Seule vykstančioje Europos šalių Kalėdų mugėje, tad prisitaikydama ypač daug jų pripiešė žiemos tematika.

Tačiau lietuvė kuria ir „tikresnį“ meną. Iš pradžių jai buvo smalsu pramokti akvarelę primenančios korėjietiškos tapybos ant ryžių popieriaus, naudojant specialias technologijas. Ryžių popierius, kuris Lietuvoje būtų prabanga, o Korėjoje – nebrangus, paprasčiausias ir daugiausiai naudojamas, jai labai patinka, nes būna įvairių tekstūrų, kartais – su medžių lapais. Mėgsta kurti koliažus iš skirtingo popieriaus lakštų, klijuoti piešinius vieną ant kito, apskritai išbandyti naujas technikas.

Agnę traukia ir prie „gimtosios“ grafikos – mecotintos (giliaspaudės grafikos) technikos, oforto. Iki šiol ją kurti buvo keblu, nes reikia preso darbams atspausti. Todėl lietuvė keletą metų prisiglausdavo pas vietos menininkus, kad leistų pasinaudoti jų techniką. Prieš kurį laiką ji užsisakė nešiojamą presą, todėl nusiteikusi „šiemet kepti grafiką kaip reikalas“.

Azija „užsikrėtė“ ir mama

Lietuvon Agnė grįžta žiemomis, kai lėktuvų bilietai pigesni, nuotr. iš asm. albumo

Lietuvon Agnė grįžta žiemomis, kai lėktuvų bilietai pigesni, nuotr. iš asm. albumo

Nors neplanuoja, menininkė vis surengia po vieną dvi asmenines parodas kasmet. Iš viso Korėjoje jų buvo jau devynios. Lygiai prieš ketverius metus jos darbai papuošė Čedžu saloje turistams duris atvėrusios modernios stiklinės kavos plantacijos „Jeju coffee Sumokwon“ sienas, eksponuoti Seogvipo miesto galerijoje. Juose buvo įamžinti kavos gėrimo kultūros įspūdžiai, žmonių nuotaika, gamtos motyvai. Korėjiečiai kavos augina nedaug, tačiau didžiuojasi pačių užaugintomis pupelėmis, labai vertina ją vertina ir geria daug, bet silpnos.

2013-aisiais didelio pasisekimo sulaukė jungtinė grafikos ir lietuvių juvelyrų darbų mitologinė ekspozicija „Baltų dievai“. Ją sudarė Agnės darbų, sukurtų naudojant tradicinę grafikos bei fotomontažo technikas, ciklas ir stiklo meistrės Daivos Tarailienės, juvelyrų Mariaus Būdos, Mariaus Žuramsko, Daratos Surdokaitės rekonstruoti ankstyvųjų viduramžių baltų papuošalai.

Kelias parodas Agnė surengė ir Lietuvoje. Naujausioje prisijungė ir mama Zina Latinienė, kuri nuo dukros užsikrėtė meile Japonijai ir ėmė ne tik kolekcionuoti japoniškas šarnyrines lėles, bet ir siūti joms kimono bei obi. Menininkė yra dalyvavusi įvairiuose seminaruose abiejose šalyse, iliustravusi ne vieną knygą, sukūrusi plakatų ir filmukų įvairiems renginiams, video reklamų, rodžiusi savo animacinius filmukus.

Žiūrėdami į Agnės kūrybą lietuviškomis akimis, ją vertina kaip azijietišką. Korėjiečiams tuo metu ji atrodo labai vakarietiška. „Tikriausiai nei azijietiška, nei lietuviška, bet agniška“, – juokėsi pašnekovė. Mitologija besidominti menininkė piešiniuose vis įpina kokį mitologinį motyvą, dabar rengiasi per šią prizmę piešti drakonus.

Šiemet jai pavyko gauti rezidenciją mieste, kuriame gyvena, tik dar nežino, ar tuo reikėtų džiaugtis. Mat valdininkai reikalauja, kad menininkai eitų kaip į darbą – studijoje pasirodytų aštuntą, o vakare šeštą išeitų.

„Kai menininkams kartais užplaukia, jie nori 24 valandas per parą ten sėdėti, o kai nėra įkvėpimo, visai nesinori eiti. Jie vis bando įsprausti į darbotvarkę: surašykite į kalendorių, nuo kada iki kada studijoje piešite. Gavau studiją už mokesčių mokėtojų pinigus, bet galvoju, gal nereikėjo imti…“ Tiesa, korėjiečiai ne visada taip laikosi taisyklių – kartais, kai jiems patogiau, jie nustatytą tvarką apeina.

Pro vieną langą – jūra, pro kitą – ugnikalnis

Agnė svajojo ir apie diplomatės karjerą, todėl studijavo politikos mokslus, nuotr. iš asm. albumo

Agnė svajojo ir apie diplomatės karjerą, todėl studijavo politikos mokslus, nuotr. iš asm. albumo

Svečioje šalyje lietuvė pradėjo karjerą ir televizijoje. Ten dirba jau trejus metus. Pirmoje laidoje trys menininkai – dainininkas, šokėjas ir piešėja – keliavo po Čedžu salą ir užsiėmė įvairia veikla: bendravo su moterimis nardytojomis, lipo į kalną, lindo į urvus. Pusantrų metų užtrukęs projektas buvo labai populiarus, tad, pasibaigus sezonui, televizija pasiūlė Agnei nuo praėjusio rugsėjo panašią laidą vesti vienai. Ši žiūrovams irgi patiko, tad sausį nuo 10 min. buvo pailginta iki 35 min. ir atsirado dar vienas vedėjas – Korėjoje gyvenantis ir korėjietiškai kalbantis vaikinas iš Sirijos.

Paklausta, ar jau gali vadintis žvaigžde, Agnė pripažino, kad tikriausiai taip: „Kadangi ne Seule gyvenu, žvaigždė nelabai didelė. Bet žmonės gatvėje atpažįsta. Per dieną kokie trys pasako: mačiau per televiziją, labai patinka laida, faina, kad čia gyveni. O dabar debiutuosiu nacionalinėje televizijoje, rodys visoje šalyje. Su garsiu aktoriumi keliavome po Čedžu, buvau gidė. Patiko koncepcija – atvažiuoji į Korėją, o apie šalį pasakoja užsienietė. Gal ir visoje Korėjoje išpopuliarėsiu.“

Čedžu sala – bene daugiausia turistų sulaukianti vietovė Korėjoje. Joje stūkso aukščiausias šalies kalnas – bemaž 2 km aukščio miegantis ugnikalnis Halasanas, o pati vulkaninės kilmės sala su joje esančiais lavos urvais įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą. Ji net vadinama Korėjos Havajais.

„Iki jūros – penkios minutės, jei karšta, gali nueiti išsimaudyti. Dabar sėdžiu ant jūros kranto, žiūriu į kalmarus žvejojančius laivus. Namuose pro vienus langus matyti didžiulis ugnikalnis, pro kitus naktimis švyti laivai“, – apie savo gyvenimą tolimoje šalyje pasakojo menininkė.

Paprašyta apibūdinti korėjiečius, Agnė bene pirmiausiai paminėjo, kad jie daug dirba. Net 21 val. korėjietį gali rasti biure. Per metus jie esą oficialiai ilsisi gal penkias dienas. Jei vadovas šeštadienį ar sekmadienį telefonu paprašys ką nors padaryti, niekas neprieštaraus, kad dabar – laisvas laikas, poilsis.

Populiaru valgyti ne namie – maistas restoranuose nebrangus, galima pavalgyti už 7-8 eurus. Tai nėra daug šalyje, kur minimalus atlyginimas – maždaug tūkstantis eurų. Korėjiečiai esą daug geria, bet nestiprius gėrimus – alų ir pan. ir tik po bokalą ar du. Normalu po darbo susitikti su bendradarbiais ir išgerti. Bet pašnekovė susidarė įspūdį, kad azijiečiai nėra priklausomi nuo alkoholio.

„Gal jie greičiau prisigeria ir tiesiog būna linksmi. Kiekvieną vakarą išlenkti butelį ar du alaus jiems nėra gėrimas. Bet žmonių, kad būtų priklausomi ir jiems reikėtų daug gerti, – nesutikau. Alkoholikų nėra, bet visi geria“, – stebėjosi Agnė.

Bent kartą per metus ji stengiasi grįžti į Lietuvą, daugiausia – per Kalėdas, nes tada randa pigesnių bilietų. Vasarą korėjiečiai svajoja apie Europą, tad bilietai pabrangsta. Nors visi užsieniečiai ten keliauja per Kalėdas, bilietų kainos svyruoja apie 700-800 eurų, o vasarą gali pasiekti ir tūkstantį. Užtat ji kviečia tautiečius aplankyti Čedžu: „Čia esu vienintelė lietuvė, jaučiuosi kaip Lietuvos ambasadorė. Be mano žinios čia atvažiuojantys lietuviai neprasprūsta, žinios apie visus ateina. Jei kažkas su manimi susisiekia, visada susitinku, pasirūpinu, kad aplankytų geriausius restoranus ir turistinius objektus.“

Agnė mielai bendrauja ir su kitais Korėjos lietuviais. Ne studentų, kurie atvyksta keliems mėnesiams ar metams, o nuolat ten gyvenančių, yra apie 20.