Dotnuvos seniūnijos Valučių kaimo gyventojas Henrikas Aksinavičius drąsiai gali būti tituluojamas tikru kortų karaliumi. / Dimitrijaus Kuprijanovo nuotr.

Dotnuvos seniūnijos Valučių kaimo gyventojas Henrikas Aksinavičius drąsiai gali būti tituluojamas tikru kortų karaliumi. Vyriškis kortas pamėgo dar jaunystėje ir jos jį lydėjo visą gyvenimą. Senjoras dar ir kolekcionuoja įvairias kortas, rengia parodėles, o jo kolekcijoje puikuojasi šimtai įvairiausių kortų iš viso pasaulio.

Dar jaunystėje

„Kortas pamėgau dar jaunystėje. Dažnai su bičiuliais kortuodavome. Žaisdavome įvairiausius žaidimus. Žaidimai buvo paprasti, bet mums, jaunimui, labai įdomūs. Dabar yra įvairiausių lošimų namų, o mes tada rinkdavomės kieme ar kambarėlyje ir kortuodavome. Laikas prie kortų bėgdavo labai greitai, nes žaidimas kortomis yra įtraukiantis, užkabinantis“, – pasakoja vyriausiasis Kėdainių rajono kortininkas H. Aksinavičius.

Prie žibalinės lempos

Senjoras Henrikas puikiai pamena ilgus vakarus, kuomet sėdėdavo su bičiuliais prie kortų stalo ir žaisdavo įvairiausius žaidimus. Vyrukai žaisdavo iki pat sutemų, o sutemus ir žibalinę lempą užsidegdavo. Kortos visais laikais buvo populiarus užsiėmimas tarp jaunesnių ir pagyvenusių vyrų. Tai buvo išskirtinai vyrų žaidimas, kortuojančių moterų buvo labai nedaug.

„Neretai vyrai kortuodami įsipildavo ir alaus bokalą, visko buvo, tokie tada būdavo mūsų poilsio ir atsipūtimo nuo dienos darbų vakarai“, – pasakoja H. Aksinavičius.

Visą gyvenimą

Poną Henriką kortos lydėjo visą gyvenimą. Nors yra žmonių, tvirtinančių, kad kortos yra azartinis žaidimas, kurio reiktų vengti, ponas Henrikas nėra toks kategoriškas ir yra linkęs kritikuoti tokį pasakymą.

„Juk žaisti galima nebūtinai iš pinigų, žaidžiame dėl azarto, dėl pergalės. Žaisdami būname kartu, prie kortų stalo būna daug kalbų, būna geras laikas su bičiuliais. Tikrai nesu linkęs sakyti, kad kortos yra kažkoks blogis. Žmogus gali būti blogas, bet ne kortos. Tokia yra tiesa“, – įsitikinęs kortininkas.

Ir anksčiau, ir dabar

Senjoras Henrikas anksčiau kortuodavo kur kas dažniau nei dabar. Ir taip tikrai yra ne dėl to, kad vyriškiui kortos atsibodo, o dėl to, kad nebėra su kuo kortuoti.

„Anksčiau kaimuose būdavo daugiau žmonių, virė gyvenimas, buvo daug bičiulių. Dabar vieni išvažiavo, kiti pasimirė. Kaimas mažėja, traukiasi. Nelabai yra su kuo kasdien žaisti. Žinoma, kortų tikrai nelaikau po spinta, jos visada yra paruoštos. Visada namuose laukiu bičiulių ir esu pasiruošęs sužaisti“, – šypsosi geros nuotaikos niekada neprarandantis ponas Henrikas.

Tikras kolekcionierius

H. Aksinavičius yra tikras kortų kolekcionierius. Jis yra net ir keletą kortų parodėlių surengęs. Vyriškis mielai pasakoja žmonėms, kaip viena ar kita kortų kaladė pas jį atsirado. Vienas kortas vyriškis pats įsigijo, kitas gavo dovanų, kitas išmainė. Vyriškis šiuo metu turi surinkęs didžiulę kortų kolekciją, kokios neturi nė vienas kėdainietis. Vyro namuose šimtai kortų iš įvairių pasaulio šalių.

„Ir tai dar ne pabaiga. Aš visuomet laukiu dovanų. Žmonės žino, ką man reikia dovanoti. Tai labai paprasta – kaladė kortų yra pati geriausia dovana. Ir jei tokios aš dar neturiu, ji puikiai papildo mano kolekciją“, – kortas aprodydamas juokiasi vyriškis.

Kaimo šviesuolis

Senjoras Henrikas yra tikras kaimo šviesuolis, užkietėjęs medžiotojas, gamtos mylėtojas, aktyvus bendruomenės narys.

„Labai džiaugiamės, kad mūsų kaime yra tokių žmonių kaip Henrikas. Jis labai aktyvus mūsų bendruomenėje, o tokių žmonių labai trūksta. Dažnai žmonės užsidaro namuose ir nedalyvauja bendruomenės gyvenime, tačiau Henrikas tikrai ne iš tokių. Jis dalyvauja visose bendruomenės šventėse, visada mielai prisijungia. Štai net ir kortų parodėlę sugalvojome padaryti, juk reikia pasidžiaugti, parodyti save. O aš tikrai džiaugiuosi, kad Henrikas yra mūsų bendruomenės narys“, – šypsojosi Valučių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Mikalauskienė.

 

Dimitrijus KUPRIJANOVAS