TV3 nuotr.

33-ejų Jūratė Malinauskaitė iš Joniškio rajono mato žmones ir vienais linksmiausių, ir liūdniausių gyvenimo momentų, mat ji muzikantė, kuri dainuoja ne tik švenčių metu, tačiau ir laidotuvių.

Jūratę jau žino ne tik Joniškio rajone, tačiau ir gerokai už jo ribų – mergina vestuvėse dainuoja nuo 16 metų, nes jos tėtis pats buvo vestuvių muzikantas ir su juo apsilankė šimtuose švenčių, o vasarą Palangoje ji dainuoja „Jūros akyje“, kur kartais pavaduoja charizmatiškąją Vitaliją Katunskytę. Tačiau pradėkime nuo pat pradžių – Jūratės meilė muzikai atsirado vaikystėje, nes visada matydavo tėtį su kolegomis repetuojant ir svajodavo dainuoti kartu.

„Vėliau pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kai galėjau groti pati, šiek tiek paimprovizuoti, su tėveliu pradėjau groti šventėse. Jau nuo 16 metų grojau vestuvėse ir man labai patiko. Aš kaifavau nuo to grojimo“, – šypsosi ji.

Gyvenime buvo tik vienas momentas, kai Jūratė buvo nustojusi groti, tačiau ilgesys darė savo ir be dainų ji ilgai neištvėrė: „Aš įstojau į Klaipėdos universitetą ir būdama studente dirbau visai kitą darbą. Vakarai eidavau po darbo ir girdėdavau, kaip baruose grojama. Mano siela tiesiog verkdavo, nes pati labai norėjau groti šventėse. Mačiau, kad tas darbas, kurį tada dirbau tikrai nebuvo mano kelias. Taip ir grįžau į muziką. Nemačiau kitos galimybės, ką daugiau galėčiau dirbti“, – sako ji.

Vestuvių nė nesuskaičiuoja

Jūratė šypsosi, kad jos tėvelis turėjo labai daug nuotraukų iš jaunystės, kai grodavo vestuvėse, todėl ir ji svajojo turėti po nuotrauką iš vestuvių. Deja, kai groti ir dainuoti pradėjo pati, neturėjo fotoaparato, kuriuo būtų galėjusi užfiksuoti kiekvienas vestuves, todėl jų suskaičiuoti dabar, tikriausiai, net neįmanoma. Dabar Jūratei pavyko įgyvendinti šį norą ir jau kurį laiką fotografuojasi visose vestuvėse, kuriose groja, o tas nuotraukas kabina ant vienos namų sienos.

Tiesa, Jūratė ne tik groja ar dainuoja šventėsi, tačiau jas pati ir veda: „Vedimą atradau vestuvėse grodama su tėveliu. Tais laikais nebuvo aparatūros, o žmonės linksmindavosi, nes užtekdavo gyvos muzikos. Tada būdavo akordeonas, smuikas, kartais mušamieji – viskas buvo gyvai. Vieną kartą pabandžiau pravesti kažkokį žaidimą, antrą kartą. Man gerai sekėsi ir taip įsibėgėjo. Tobulėjau, pradėjau dirbti ir vesti renginius rimtai. Save dabar galiu vadinti profesionale“.

Pasak muzikantės, anksčiau visus vasaros savaitgalius tekdavo groti ir linksminti vestuvių svečius. Deja, praėjusi vasara buvo kuklesnė – dėl pandemijos ir nežinios žmonės perkėlinėjo, o kartais ir visai atšaukdavo vestuves. „Būdavo taip, kad grodavau visus savaitgalius. Dabar vis dažniau renkasi švęsti ir paprastą savaitės dieną, tai būdavo ir taip, kad groji keturias dienas iš eilės.

Draugams vasarą net neturėdavau laiko, darbui skirdavau pirmenybę, bet man tai ir patiko. Dabar niekaip nėra, nes tiesiog niekas nevyksta. Nežinia, kaip bus ir šią vasarą. Pas mane labai daug jaunųjų iš užsienio skambina ir rezervuojasi datas, bet nežino patys ir išeis parvažiuoti. Ateis vasara – pamatysime“.

Pamiršti mikrofonai

Muzikantė šypsosi, kad vestuvėse visko pasitaiko – kartais pasitaiko, kad jie patys su komanda pamiršta, kokią nors aparatūros dalį, o tuomet tenka kuo greičiau suktis iš susiklosčiusios padėties: „Vestuvėse tikrai visko buvę – būna, kad nepatinka kokia nors daina, tai pasako. Būna, kad pamirštame kompiuterius ar jie sugenda, tada į kitą Lietuvos galą reikia skambinti, kad atvežtų naują. Būna, kad ir mikrofonus pamirštame, stovus jiems, bet stengiamės iš jos išsisukti. Lietuvoje muzikantų yra pilna ir vieni kitus pažįstame, todėl skambiname to miesto muzikantams ir prašome padėti“, – pasakoja ji.

Pasak Jūratės, jauniesiems iš tiesų patiktų, jeigu muzikantai visą naktį ir pragrotų, tačiau jie tam nepasirašo.

„Jaunieji švenčia visą naktį ir dar truputį. Būna siūlo likti ir kartu švęsti. Kartais siūlo važiuoti kur nors kitą dieną, bet mes atsisakome, nes vertiname savo darbą ir žinome, kada reikia baigti šventes“, – sako ji. O poilsio po įtempto savaitgalio tikrai norisi. Mergina pasakoja, kad prieš kelis metus teko groti net trejose vestuvėse iš eilės – trečiąją dieną tarsi automatiškai rankos ėmė groti.

„Po to tik labai sunku buvo atsipalaiduoti ir užmigti, nes organizmas buvo pripratęs prie krūvio. Po dviejų dienų iš eilės grojimo reikia bent keturių dienų atsigauti. Žinoma, priklauso ir nuo energetikos – kartais atrodo, kad atvažiuoji į šventę ir atrodo, kad ten tavo žmonės ir juos pažįsti 100 metų.

Tokiais atvejais net nepavargsti. O būna atvažiuoji ir taip pavargsti, nors atrodo nieko kitaip nedarėme“, – sako Jūratė. Vienos vestuvės atmintyje išliko ilgam Jūratė tvirtina, kad iki šiol vestuvėse griaudi lietuviška muzika, nors kartais jaunimas ir sako, kad lietuviška muzika jau nebetraukia.

„Vestuvėse populiariausi visi lietuviški hitai – Povilaitis, Paškevičius – visos dainos, kurios užveda publiką. Jaunimui labai patinka SEL‘as. Iš tikrųjų viskas, kad skambėdavo ir mūsų tėvelių laikais, vertės neprarado ir šiais laikais, nors jaunimas dažnai sako, kad jos neįdomios. Vakaro eigoje visuomet grįžtama prie senos lietuviškos pop muzikos ir ji toliau sėkmingai tęsia savo karjerą“, – šypteli ji. Kad nuotykių vestuvėse netrūksta – įsitikinti nesunku. Jūratė sako, kad pasitaiko, kad ir svečiai groti užsimano, o kartais užima ir didžėjaus pultą.

„Būna, kad pasidarome pertraukėlę ir išėję į lauką girdime, kad jau plyšta mūsų aparatūra. Tada einame pritildyti, nes kartais būna ir per garsiai, o, neslėpkime, neretai žmonės būna ir išgėrę. Būna, kad patys svečiai groja instrumentais, tai tik jeigu turime, duodame pagroti. Labai dažnai akordeonu groja kažkas iš tėvų ar netgi jaunimas. Mes tikrai leidžiame, susitariame, nesipykstame. Prie aparatūros tikrai eina, lenda, bet mes stengiamės be pykčių viską išspręsti“, – sako ji.

Tikriausiai nebus keista ir tai, kad muzikantei į atmintį įsirėžė vienos vestuvės, kai jaunikis ir jaunoji šventės metu sugrojo bendrą muzikinį kūrinį“ „Mano atmintyje yra įstrigęs vienas labai gražus įvykis Elektrėnuose – jaunieji patys buvo įvaldę instrumentus. Jaunikis gitarą, o jaunoji fleitą. Vėlai vakare visi išėjome į lauką, o ten lietus lyja, griaustinis. Toks tikrai ne koks oras. O jaunieji taip gražiai pradėjo groti. Buvo miela žiūrėti“, – šypteli ji.

Gieda ir laidotuvėse

Jūratė iš tiesų nėra paprasta vestuvių muzikantė – ji su kolege groja bei gieda ir laidotuvėse. „Giedojimas laidotuvėse atsirado netikėtai. Jau buvau baigusi muzikos mokyklą, kai kolegė pakvietė pagroti laidotuvėse.

Mes pabandėme, visai sėkmingai pavyko ir dabar dar retkarčiais nueinu pagroti, nes kitokio darbo nėra muzikantams“, – sako ji.

Kad ir kaip Jūratė stengiasi susilaikyti ir nepasiimti artimųjų liūdesio su savimi, tai padaryti išeina ne visada: „Būna kartais, kad kolegė skaito kažkokius gilius tekstus, o aš groju smuiku. Kadangi pati jau esu palaidojusi tėvelį, tai susigraudinu, ašaros bėga veidu ir nieko negali padaryti.

Būna, kad krenta artimieji ant mirusiųjų, tas vaizdas tikrai kerta į širdį, tačiau stengiuosi visų tų emocijų neparsinešti namo“. Laidotuvėse – populiarios dainos Ir jų giedojamos giesmės nėra kasdienės – merginos populiarių Lietuvos atlikėjų dainas pritaikė taip, kad jos tiktų laidotuvėms.

Pasak jos, ši idėja kili, kai ją su bažnyčios choro kolegėmis pakvietė giedoti į vienas laidotuves, tačiau pasakė, kad nenori įprastų giesmių. Todėl bendromis jėgomis ėmė svarstyti, ką daryti.

Pasižiūrėjusios Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“, Jazzu „Rudens naktis sustojo“ ir SEL‘o „Žiūriu į tave pasauli“ dainų tekstus, nusprendė pamėginti – ir pavyko.

„Pas mus krašte dabar yra atėjusios dainos, kurias mes sulėtiname, paverčiame į giesmes. Giedame ir populiarių lietuviškų atlikėjų dainas – ir Jazzu, ir SEL‘ą, ir Paškevičių. Yra dainų, kurių tekstai tinka tiek meilei, tiek laidotuvėms.

Žmonės, kai renkasi, jau dažniausiai žino, ką kviečiasi, ką mes atliekame. Yra buvę, kai jauni žmonės atpažįsta tas dainas, ir galbūt turėdami antipatiją SEL‘ui pasako, kad jo dainų negiedotume“, – sako Jūratė.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokias dainas renkasi tuomet, kai tenka atsisveikinti su jaunais artimaisiais, tačiau Jūratė sako, kad taip nėra: „Ir vyresnių žmonių laidotuvėms renkasi į giesmes perdarytas dainas. Mūsų atlikėjai tiesiog parašę labai gilius tekstus, kurie suima žmones už širdies. Svarbiau pati dainos prasmė, o ne kas ją atlieka.

Ne visada ir tas dainas atpažįsta, nes mes grojame su gitara ir smuiku jas, ir giedame“. Pasak Jūratės, žmonės reaguoja tikrai gražiai, pagiria. Pasako, kad labai nustebino, nes prieš tai nebuvo girdėję tokių giesmių. „Netgi žmonės būdami laidotuvėse, kuriose mes grojame, jiems prireikus kviečiasi mus į kitus miestelius. Kaip suprantame, tai žmonėms patinka“, – šypsosi muzikantė.