E. Blaževič/LRT nuotr.

Yra klientų, kurie miega ramiai tik tada, kai kas valandą girdi laikrodžio dūžius, apie klientų įpročius LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ pasakoja 30 metų laikrodžių meistru dirbantis Saulius Karvelis. Vyras sako, kad ir jam laikrodis yra būtinas – jei išeina be laikrodžio ant rankos, diena būna „ne tokia“. Paklaustas, kas gamina geriausius laikrodžius, S. Karvelis neabejodamas sako – šveicarai, bet, anot jo, už 100 eurų gero šveicariško laikrodžio nusipirkti neįmanoma.

– Laikrodžių meistru dirbate 30 metų, tai yra labai daug. Ar niekada nebuvote pabėgęs iš tos gildijos?

– Vienu metu buvau pabėgęs nuo laikrodžių taisymo į Italijos ambasadą Lietuvoje. Buvau Italijos ambasados darbuotojas, bet vis vien širdyje ir dūšioje buvau laikrodžių meistras. Su laikrodžiais mintimis nesiskiriu niekada.

– Italijos ambasadoje irgi taisėte laikrodžius?

– Ambasadoje netaisiau, bet turėdamas laisvo laiko prie laikrodžių grįždavau.

– Kas jus nunešė į Italijos Respublikos ambasadą Lietuvoje?

– Laimėjau konkursą, jiems reikėjo darbuotojo lietuvio. Buvau ambasadoriaus vairuotojas ir ūkinės veiklos darbuotojas.

– Sprendžiant iš to, kad jūs vėl dirbate su laikrodžiais, arba jus išmetė, arba pats grįžote prie laikrodžių.

– Manęs niekas nemetė, bet labai gailėjosi, kai išėjau. Bet aš grįžau į laikrodžių verslą, nes tai buvo mano pašaukimas. Man labai patiko dirbti ambasadoje, jie mane išmokė diplomatinės laikysenos, išmokau dvi užsienio kalbas. Man tai labai praverčia ir dabar, nes būna užsiėmimai ir stažuotės Šveicarijoje. Su dviem užsienio kalbomis man tikrai nesudaro jokių problemų.

– Sauliau, kiek jums metų?

– Man 58 metai.

– Kada pradėjote dirbti su laikrodžiais?

– Tai buvo 1980-ieji metai.

– Kur tada dirbote?

– Kilimo esu iš Panevėžio. Panevėžyje pradirbau apie 15 metų, po to vedžiau ir su žmona atsikraustėme gyventi į Vilnių. O Vilniuje tęsiau laikrodžių meistro darbą.

– Papasakokite, kas atsitinka su jaunuoliu ar suaugusiu žmogumi, kad jis nusprendžia pasukti į laikrodžių verslą?

– Prisimenu, kad mano tėtis buvo statybininkas. Matėme su broliu, kad tėčio darbas yra tikrai sunkus, nelengvas. O šią profesiją man pasiūlė mano pusseserė, užvedė mane ant kelio. Po to buvo mano klasės auklėtoja, labai puiki, sako – nenori pabandyti. Man to ir užteko. Tada aš įstojau Vilniuje į tuo metu dar buvusią laikrodininkų-graverių mokyklą. Baigiau laikrodininko ir graverio specialybes. Rašydavau sveikinimus ant žiedų, ant taurių. Bet daugiau pasinėriau į laikrodžių verslą, į laikrodžių mechanizmus.

– Ar tai intensyvus darbas, ar žmonės dažnai atneša taisyti laikrodžius?

– Kai žmonės sužino tave, pamato tavo atsidavimą, jei su jais kalbi nuoširdžiai, tikrai atneša labai daug ir kreipiasi su visokiais laikrodžiais.

– Turi būti tam tikra meistro šiluma, kad jis įgautų žmonių pasitikėjimą, kad jiems būtų miela bendrauti? Kaip nuodėmklausys?

– Jūs pavartojote žodį nuodėmklausys. Ateina klientai, pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas, savo sėkmes ir nesėkmes, ir t. t. Ne visi, bet tokių yra daug.

– Kokius laikrodžius dažniausiai taisote? Rankiniai dominuoja?

– Taip, rankiniai laikrodžiai yra dominuojantys, jų daugiausia yra ir jų daugiausia atneša taisyti. Kokie dažniausi gedimai? Pagal sezoną. Vasarą daugiausia genda, nes žmonės išsimaudo su laikrodžiais, kurie nėra atsparūs vandeniui ir maudymuisi. O žiemą daugiausia nukrenta ant žemės.

– O senovinius laikrodžius jūs irgi išmanote? Ar žmonės dar neša laikrodžius su gegute?

– Taip, atneša.

– Tos gegutės dar gyvos?

– Dar gyvos, dar parodo savo balsą. Tokie laikrodžiai dar gaminami, bet dabar jie nėra labai populiarūs, nes kelia daug triukšmo. Kai šeimoje yra maži vaikai, jie mėgsta, kai gegutė pasirodo, bet vėliau paprašo, kad gegutė būtų atjungta.

– Mano tėvų namuose yra toks laikrodis, gegutė jau neišlenda. Jis kas valandą užsikuria ir muša. Kartais klausiu tėvų, ar jų tai nekankina. Bet jie sako, kad jie taip susigyvenę, kad jis naktį trankosi ir jiems visiškai netrukdo.

– Taip, visai neseniai buvo atėjusi viena ponia. Klausia, ar gali sutaisyti Gustavo Beckerio laikrodį, nes negirdi jo dūžių kas valandą ir negali naktį užmigti. Aš turiu jį girdėti, tada miegu ramiai, sako ji.

– Laikrodis mūsų gyvenime yra simbolis, laikrodis tarsi simbolizuoja praeitį. Kalbėdami apie laiką kalbame apie savo gyvenimą ir tai, ko jau nesugrąžinsi. Ar jūs dar žiūrite į laikrodžius tokia filosofine prasme, ar tai  jums viso labo paprastas žmogaus kūrinys, kurį reikia sutaisyti?

– Laikrodis yra mūsų palydovas – ir mano, ir mūsų visų. Su laikrodžiu mes išeiname iš namų, ir su juo sugrįžtame.

– Bet dabar laiką galime pamatyti bet kur – aš studijoje matau laikrodį, turiu laikrodį telefone, laiką savo kompiuteryje. Visą laiką žinome laiką, net neturėdami laikrodžio ant rankos. Ar jie vis dar reikalingi?

– Aš manau, anaiptol. Laikrodis yra mūsų gyvenimo dalis – kaip rūbas. Laikrodis turi būti ant rankos.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Kaip aksesuaras?

– Gal galima pasakyti, kaip aksesuaras, bet laikrodis turi būti prieš tavo veidą. Aš taip suprantu, kadangi pažiūrėjęs į laikrodį, aš matau laiką – man nereikia dairytis aplink, matau jį ant rankos.

– Visą savo gyvenimą nešiojate laikrodį ant rankos?

– Taip, visą gyvenimą. Aišku, kai namuose dirbu sunkų darbą, laikrodis man tada nereikalingas. Jeigu einu į darbą, o laikrodžio nėra ant rankos, man diena yra ne ta.

– Klausau jūsų ir stebiuosi, ar iš tiesų tai toks reikšmingas dalykas?

– Galiu pasakyti iš savo klientų, kurie ateina pas mane. Jie sako – jei laikrodžio nėra ant rankos, kažkas yra ne taip. Aš jį turiu būtinai sutvarkyti, pataisyti, kad vėl galėčiau normaliai gyventi, nes tai yra mano gyvenimo dalis.

– Pakalbėkime apie legendas ar mitus. Ar tiesa, kad šveicariški laikrodžiai yra patys geriausi pasaulyje?

– Manau, kad taip. Už šveicariškus laikrodžius geresnių nesukūrė niekas. Turbūt tai yra šveicarų širdies paslaptis, gal jie viso to dalyko neatskleidžia. Yra nežmoniškas tikslumas, pačio darbo, darbo kultūros, atkaklumo.

– Ar tai medžiagų kokybė? Juk šveicarai nėra vienintelė darbšti tauta pasaulyje.

– Nenoriu pasakyti nieko blogo apie kitas tautas, tai būtų nusižengimas, bet šveicariški laikrodžiai ir patys šveicarai yra tam gimę. Važiuoji per Šveicarijos Alpes, matai – mažas užrašiukas, kažkokia laikrodžių kompanija. Ten kažkas kažką gamina. Jie užsidarę, nesakau, kad užsislaptinę, bet per daug neišsireklamavę, gamina laikrodžius.

– Ar už 100 eurų galiu nusipirkti gerą šveicariškai laikrodį?

– Už tiek gero šveicariško laikrodžio nenusipirksi. Už 500–600 eurų jau yra panašu į tai.

– Kodėl tiek? Ar nuo tokios sumos jis pradeda tiksliai eiti?

– Ne, visi eina, bet truputį skiriasi. Galiu pasakyti tokį palyginimą – galima supjaustyti batoną, pertepti uogiene ir bus tortas. Ir galima valgyti tikrą, specialiai keptą tortą. Nenoriu nieko įžeisti, bet taip yra.