Biržietis Remigijus Baltušis: „Gyvenu taip, kaip man atrodo teisinga. Stengiuosi laiką praleisti kuo prasmingiau“.

Biržų krašto vaizdus fotografuoja daugybė ir profesionalių, ir savamokslių fotografų. Nuo akies taiklumo ir vidinių sugebėjimų priklauso, ką naujo galima pamatyti šimtus kartų spaudoje ir internete šmėžavusiuose krašto atvaizduose.
Biržiečiai vis dažniau atkreipia dėmesį į fotografuojantį biržietį Remigijų Baltušį. Savamokslis fotografas sutiko pasišnekėti su „Šiaurės rytais“.

– Remigijau, kiek Jums metų? Ar profesionalumas priklauso nuo amžiaus?
– Man yra 29 metai, mano įmonė vadinasi „Remis Art Photography“.

Manau, profesionalumas nepriklauso nuo amžiaus. Sakyčiau, tai priklauso nuo to, kiek esi įdėjęs noro, laiko ir darbo. Aišku, valdyti fotoaparatą reikia mokytis bent jau porą metų, o gražūs kadrai atsiranda atsidūrus tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Aš manau taip, nors kiekvienas žmogus kūrybą, grožį supranta savaip.

– Prieš dešimtį metų apie Jus buvo rašoma „Šiaurės rytuose“, kad kolekcionuojate drugelius.
Besimokydamas mokykloje svajojote tapti entomologu. Kuo tapote? Kokių svajonių turite šiandien?

– Kaip ir prieš dešimtmetį, taip ir dabar vis dar sudarinėju vabzdžių mokslinę kolekciją.
Taip pažįstu dar daugiau gamtos.

Entomologo kelias man liko uždarytas, bet, kaip sakoma, „užsidaro durys, atsiveria langas“.
Dabar papildžiau savo kolekcijas fosilijomis, mineralais ir meteoritais.
Šiuo metu svajoju apie fotografo darbą. Nors ir prieš dešimtmetį fotografavau ir turėjau „atsarginę“ svajonę.

– Esate kilęs iš Nemunėlio Radviliškio, kur labai vaizdingos apylinkės. Ar aplinka lėmė Jūsų meilę gamtai?
– Nemunėlio Radviliškis tikrai nuostabus kraštas, turtingas gražia gamta, upėmis, miškais ir atodangomis.
Gyvenimas ten ir to krašto pažinimas man tikrai davė impulsą tobulėti, eiti meniškumo link.
Visada žavėjo miško kvapas vasaros vakare ir besileidžianti saulė.

– Papasakokite apie savo šeimą.
– Augau su mama ir broliu. Iš mamos pusės neturėjau didelio palaikymo, bet ji prisidėdavo prie mano svajonių įgyvendinimo.
Mane labai palaiko brolis Gintautas. Su juo apeidavome įvairiausius gamtos kampelius, tą darome ir šiandien, kai jis grįžta iš Anglijos, kur gyvena. Nors jis nėra menininkas – daugiau linkęs į sportą ir užsiima savo kūno dizainu.

Prieš 8 metus susipažinau su žmona Jūrate. Ji mane ir mano idėjas stipriai palaiko.
Aš ją sužavėjau savo meniškais darbais ir neeiliniu gyvenimo būdu. Ji man suteikė galimybę tobulėti.
Abu mėgstame kartu keliauti ir pažinti pasaulį. Jai patinka gamta, ypač gyvūnai. Mus sieja bendri pomėgiai. Gyvename Biržuose, šis kraštas man brangus.

– Esate savamokslis fotografas. Kaip pavyko prisijaukinti profesionalams skirtą fotoaparatą?
– Vaikystėje mama man padovanojo paprastą fotoaparatą. Tada neturėjome daug pinigų, bet man tai padėjo ugdyti gabumus. Paskui atsirado galimybė nusipirkti geresnį ir taip pakeičiau 7 fotoaparatus per porą metų, kol radau tai, ko norėjau.
Viską išmokau palaipsniui. Aišku, internete radau nemažai medžiagos anglų kalba, bet be praktikos nieko nesigaudavo. Per porą metų išsiaiškinau beveik viso fotoaparato funkcijas, jas įvaldžiau ir sužinojau, kas su kuo jungiasi, kad išeitų geras kadras. Ir dabar dar vis tobulėju.

– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti? Kuri Biržų vieta Jums, kaip meno žmogui, labiausiai patinka? O ką mūsų rajone, Jūsų manymu, reikėtų labiau išnaudoti kūrybiniams sumanymams ar keisti?
– Labiausiai mėgstu fotografuoti žmogų gamtoje, susieti gamtos grožį su žmogaus grožiu.
Aišku, aplinkai skiriu daug dėmesio.
Mane žavi stichijos, perkūnija ir besileidžianti saulė, o kai išmokau valdyti fotoaparatą, „leidžiasi“ fotografuojamas ir naktinis dangus, žvaigždės.
Ką Biržuose pakeisčiau – tai išnaudočiau Astravo dvaro teritoriją. Nors tai jau vyksta, bet ten daug vietos sukurti ką nors gražaus. Tarkim, sodą su rododendrų alėja, fontaną kokį nediduką netoli ežero. Labai trūksta apžvalgos bokšto pačiuose Biržuose.
Prie ežero, manau, būtu nuostabus vaizdas pamatyti viską iš viršaus. Juk ne visi gali lėktuvu skristi.
Taip pat pilies tvirtovę apsupti vandeniu. Mano akimis, tada Biržai būtų idealūs.

– Ar dažnai sulaukiate užsakymų fotografuoti įvairioms progoms? Ar, tarkim, per vestuves pavyksta padaryti nuotraukų, kurios tiktų parodai? Beje, ar neplanuojate surengti savo autorinės parodos?
– Tikrai nemažai gaunu užsakymų fotosesijoms – ar tai būtų šventės, ar asmeninė fotosesija, ar komerciniais tikslais. Nemažai fotografijų keliauja Biržų turizmo informacijos centrui.
Su vestuvėmis nedaug teko dirbti. Manau, išeitų pagauti neeilinį kadrą.

Svarbu, kad vestuvininkai atrastų noro ir laiko sukurti ką nors nuostabaus.
Dėl parodos buvo minčių tikrai daug, bet vis galvojau, kad dar nesu pasiruošęs parodyti savo darbus. Dar reikia laiko.

– Ar šiais laikais, kai bene kiekvienas fotografuoja mobiliuoju telefonu, sudėtinga konkuruoti?
– Dėl konkurencijos – kas nori užsidirbti pinigų iš to, tai, manau, labai sunku. Vien Biržuose yra kelios dešimtys fotografų mėgėjų, pusė jų nori iš to užsidirbti.

Dauguma žmonių pagauna gražių kadrų, mane net ir mėgėjai sužavi padarydami nuotraukų telefonu.
Aš fotosesijų metu stengiuosi išnaudoti visą savo patirtį ir įrangos galimybes, pagauti kitokį kampą. Jei gaunu užsakymą, atlygį paimu labai mažą pagal kokybę ar net iš vis neimu. Kai kurie mano, kad fotografo paslaugos nedaug kainuoja, tai ir nuotraukos bus prastos. Nieko panašaus, labai džiaugiuosi, kad žmonės įvertina mano darbus, nors tam reikia ne vienos dienos darbo.

– Turite „akį“ įdomioms, išsiskiriančioms fotografijoms. Ar nebandėte sužinoti, ką apie Jūsų nuotraukas kalba profesionalūs fotografai?
– Jau nuo mažens mane žmonės vertina kaip menininką, meniškos sielos žmogų. Tai paveldėta, manau, iš tėvo.
Jis turi menininko gyslelę.

Mokykloje dailės nesimokiau. Vaikai per visą pamoką piešdavo paveikslą, aš pradėdavau jos pabaigoje ir gaudavau dešimtukus.
Piešiu paveikslus nuo 10 metų. Didelės apimties peizažą vos per 12 valandų nutapau ant sienos.

Aišku, mokausi dirbti su foto įranga. Be mokslo nebus kokybiško kadro. Tik iš pirmo žvilgsnio jis atrodys kokybiškas. Pradėjus didinti kadrą kokybė dingsta, todėl fototechnika ir kainuoja tūkstančius. Jei nori išgauti kažką įdomaus, turi įvaldyti objektyvą ir fotoaparatą, o paskui jau ieškoti kadrų pasirinktoje vietoje.
Turiu 4 fotoaparatus ir 7 objektyvus, visus juos naudoju ir tobulinuosi.

– Turite mūzą? O laimę? Galite pasidalyti jos receptu?
– Dažniausiai įkvepia gamta ir kelionės. Pamatai vaizdą gyvai ir gali užfiksuoti fotoaparate ar atmintyje, po to perteikti vaizdu.

Gyvenu taip, kaip man atrodo geriau. Stengiuosi laiką leisti kuo prasmingiau.
Džiaugiuosi, kad turiu galimybę užsidirbti užsienyje, o likusį laiką skirti tobulėjimui.

Ką tik buvo mūsų su žmona vestuvių penktosios metinės. Ją užkrėčiau pomėgiu keliauti. Su žmona esame apkeliavę daug Europos šalių, turime planų išvykti į Afriką.
Šiais metais bandysime automobiliu apvažiuoti Lietuvą ir dalį Latvijos.
Gal ta galimybė judėti ir semtis įspūdžių, neužsidaryti ir yra laimė?

Jurgita Morkūnienė