K. Valeikaitės nuotr.

„Nežinau, iš kur kilo posakis, kad keliaudamas geriau pažįsti save, nes aš save pažinojau ir be kelionių. Geriau pažinti gali nebent partnerį, su kuriuo keliauji“, – portalui LRT.lt sako keliautoja Karolina Valeikaitė, su mylimuoju italu Marco jau ne vienerius metus keliaujanti po visą pasaulį. Tiesa, kelionės – ne tik vilnietės mėgstama veikla, bet ir darbas – už tai, kad keliauja ir socialiniuose tinkluose dalinasi įspūdingomis nuotraukomis, jai už keliones mokėti nereikia. Tačiau tai nėra lengva, sako Karolina – tenka dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

– Kada susidomėjote kelionėmis?

– Susidomėjimas kelionėmis visada buvo. Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man knietėjo pamatyti, sužinoti, kas dedasi kitose šalyse. Nors mokyklos ir universiteto laikais retkarčiais pavykdavo pakeliauti Europoje, tik baigusi fotografijos studijas Londone galėjau leistis į ilgesnes keliones.

Pirmoji ilga kelionė buvo prieš 2–3 metus, kai vieneriems metams išvykome į Azijos šalis. Tuomet, metę darbus ir susitaupę užtektinai pinigų, leidomės į avantiūrą už Europos ribų. Grįžome su daug neįkainojamų įspūdžių!

K. Valeikaitės nuotr.

– Kodėl dabar tiek keliaujate ir kaip visa tai prasidėjo?

– Aš ir mano vaikinas Marco dirbame su kūrybos agentūra, kuri mums skiria projektus. Tie projektai kartais būna Londone, kur mes gyvename, o dažnai ir kitose šalyse. Dabar baigiame trečiąjį projektą šiais metais ir grįžtame namo po 6 mėnesius trukusių kelionių.

– Pasiilgstate namų? Nekyla noras kažkur įsikurti ilgesniam laikui?

– Būna dienų, kai pasiilgstame namų. Mūsų namai Londone, nors pastarąjį pusmetį nebuvome grįžę – turėjome daug įvairių darbų. Kartais grįžtame ilgesniam laikui, kartais trumpesniam. Nesiskundžiame, nes kol yra darbų, tol yra ir pinigų.

K. Valeikaitės nuotr.

– Kokias pasaulio valstybes jau teko aplankyti? Kas paliko didžiausią įspūdį? Koks didžiausias nuotykis jums nutiko keliaujant?

– Teko aplankyti apie 20 šalių. Didžiausią įspūdį paliko Šri Lanka – labai patiko gamta, kadangi galima ir kalnuose pavaikščioti, ir paplūdimyje pagulėti. Vietiniai paslaugūs ir draugiški, nepastebėjome, kad bandytų mus apgauti ar „apsukti“. Turistinė publika irgi skiriasi nuo, pavyzdžiui, Azijos – galima pamatyti daugiau šeimų ir santūresnių žmonių. Mums labai patiko, rekomenduojame!

– Kokių nuotykių tenka patirti kelionėse?

– Turėjome labai daug skirtingų nuotykių. Vienas iš jų nutiko, kai buvome Mianmare, Old Bagan miestelyje. Kaip ir dauguma turistų, važiavome apžiūrėti daugiau nei 2000 ten esančių šventyklų. Prieš mums atvykstant ten įvyko žemės drebėjimas, tad nemažai šventyklų buvo uždarytos patikrai ir tik maža dalis buvo atidaryta turistams, o ir tos buvo perpildytos žmonių.

K. Valeikaitės nuotr.

Bevažiuodami savo išnuomotu motoroleriu atradome didelę šventyklą, kuri buvo tuščia. Prie mūsų prisistatė šventyklos „rakto saugotojas“ ir pasakė, kad ji uždaryta. Jau norėjome eiti, bet jis pridūrė, kad jei būsime tylūs, gali mums ją parodyti. Marco net turėjo nusivilkti baltą palaidinę, kad nesimatytų iš tolo.

Kopėme mažais koridoriais, net keturiomis, o aplink – vorai, pelės, viskas nepaliesta ilgą laiką. Užlipome į patį viršų, pasislėpę po akmenimi stebėjome saulėlydį ir dar kraujyje pulsuojant adrenalinui galvojome, kaip tai neįtikėtina.

– Keliaujate nemokamai – kaip jums tai pavyko?

– Kaip minėjau, mūsų darbas nuneša į skirtingus pasaulio kampelius. Nemeluosiu, tai vienas iš smagesnių privalumų! Keliaujame ne nemokamai, bet apmokamai.

K. Valeikaitės nuotr.

– Ar kiekvienas galėtų dirbti tokį darbą? Kokie jo sunkumai?

– Galbūt ne kiekvienas, tačiau tikrai dauguma jaunesnio amžiaus žmonių! Sunkumas – intensyvus tempas, nes tai nėra darbas, kuriame dirbama nuo pirmadienio iki penktadienio. Čia reikia dirbti kiekvieną dieną – nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

Judame į naują vietą kas dvi naktis, kartais per savaitę reikia skristi 3–4 kartus. Retkarčiais jaučiame ir nuovargį. Tačiau nėra taip blogai – spėjome pasimėgauti ir prabangiomis vietomis, ir maistu, ir šiek tiek chaotiška dienotvarke.

– Keliaudama tikriausiai su savimi neturite daug daiktų – ar be jų sunku?

– Priklauso nuo to, kur keliaujame. Kai keliavome Azijoje prisikrovėme tiek daug rūbų, kad pusės atsikratėme. Dabar keliaujant daugiausiai vietos užima fotografavimo ir filmavimo technika. Be to, apsistojame prabangiose vietose, todėl reikia turėti ir proginių drabužių vakarienėms ar darbo susitikimams.

K. Valeikaitės nuotr.

Ar žmogui svarbu turėti daug daiktų, priklauso nuo jį supančios aplinkos. Kai gyveni saloje prie paplūdimio, tikrai nieko nereikia ir nesinori. Mes kiekvieną dieną leisdavome su maudymosi kostiumėliais ir lengvomis palaidinėmis. Savo kambarį pasipuošėme pačių iš medžio ir kitokių medžiagų darytais interjero aksesuarais. Manau, svarbiausia rasti gerą balansą.

– Ką jums suteikia kelionės – praplečia akiratį, leidžia geriau pažinti save?

– Žinoma, kad keliaudamas prapleti akiratį. Pamatai, kaip žmonės gyvena kitose šalyse, jų kultūrą ir gamtą. Nežinau, iš kur kilo posakis, kad keliaudamas pažįsti save, nes aš save pažinojau ir be kelionių. Geriau pažinti gali nebent partnerį, su kuriuo keliauji, nes jam pasirodai ir pavargęs, ir pasimetęs, pamatai, kaip jis elgiasi tam tikrose sunkesnėse situacijose – juk kasdieniame gyvenime su tokiomis aplinkybėmis nesusidursi.

K. Valeikaitės nuotr.

– Kur dar būtinai norite nukeliauti? Kodėl?

– Norėtume ir svajojame nukeliauti į Pietų Ameriką – Argentiną, Peru. Dar svajojame apie Kanadą ir Islandiją, norime pasigrožėti kalnais ir gamtovaizdžiu, pamatyti, kaip ten žmonės gyvena, įsitikinti, ar tikrai kanadiečiai tokie mandagūs, kaip kalbama.