Istorikai nurodo daug sukilimo pralaimėjimo priežasčių. Jame dalyvavo daug narsių asmenybių, tačiau vis viena tai buvo gaivališkai kilęs pasipriešinimas caro kariuomenei.

Dauguvos apylinkės (Latvija) vilioja daugybe ežerų, Saulės kalnu bei Lyksnos (Sventės) dvaru, priklausiusiu grafui Mykolui Pliateriui-Zyberkui. Šiame dvare,nuo Daugpilio nutolusiame 15 kilometrų, vaikystę praleido garsioji grafaitė Emilija Pliaterytė su mama. M.Pliateris su broliu Liudviku Augustu dalyvavo 1794 m. sukilime, o Emilija, neretai vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, buvo viena iš 1831-ųjų sukilimo karvedžių.

Ši neįtikėtinai narsi karžygė, jauna, liauna ranka tvirtai laikiusi kovos kardą, o taurioje sieloje kaupusi drąsą bei neįkainojamą turtą – besąlygišką meilę Tėvynei bei jos žmonėms, palaidota nedideliame Dzūkijos miestelyje – Kapčiamiestyje.

Emilija Pliaterytė

Emilija Pliaterytė

Ištrinta iš žemėlapio

Numalšinus 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamą Abiejų Tautų Respublikos piliečių sukilimą, kitais metais tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos buvo pasirašytas trečiasis – paskutinis – Abiejų Tautų Respublikos padalijimo aktas. Lenkijos ir Lietuvos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui atsisakius karūnos, 1795 m. lapkričio 25 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš Europos žemėlapio daugiau kaip šimtui metų.

1825 m. į Rusijos imperijos sostą įžengė Nikolajus I, soldafoniška asmenybė, žiauriai numalšinusi nepavykusį dekabristų sukilimą. Žlugus viltims atkurti bent dalinį Lietuvos valstybingumą, šalyje stiprėjo antirusiškos ir anticarinės nuotaikos. Lietuva ir Lenkija niekada nesusitaikė su savo valstybės praradimu. Augančios naujos kartos vis iš naujo stodavo į kovą su okupantais. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Tado Pliaterio sūnus, gimnazijos moksleivis, pagerbdamas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstituciją, 1823 m. gegužės 3 d. ant klasės lentos užrašė: „Vivat Konstitucija“. Už šį poelgį jis pateko į rekrūtus ir tik 1831 m. šeimai pavyko jį susigrąžinti.

Garbingos giminės atžala

Pliaterių protėviai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko iš Livonijos. Lietuvoje daug dvarų turėjusi grafų Pliaterių giminė garsėjo kultūra, labdara, gabumais, išsimokslinimu.

Emilija gimė Vilniuje, Ksavero Pranciškaus Pliaterio ir vokiečių kilmės aristokratės Anos fon Mol šeimoje, 1806 m. lapkričio 13 d. (jų ištaigingi rūmai stovėjo Šv. Ignoto gatvėje). Bet dėl tėvo aistringos, nevaldomos prigimties Emilijos tėvai anksti išsiskyrė. Mergaitei buvo vos devyneri, kai, palikusi rūmus, turtus, motina išsivežė ją į Lyksnos (Sventės) dvarą netoli Daugpilio, kurį valdė jos vyro brolis M.Pliateris-Zybergas su žmona Izabele Helena fon Zyberg. Čia jos ir gyveno iki Emilijos motinos mirties, iki grafaitės pilnametystės.

Emilijos priesaika

 „Liudiju šiuo mano raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, teta Gasparienė-Pliaterienė stengėsi atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo.“

Šiuos žodžius Emilija Pliaterytė užrašė savo dienoraštyje 1831 m. kovo 25 d. Antazavėje, jau beįsiplieskiant 1831-ųjų metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimui prieš Rusiją. Įkvėpta daugybės iškilių pasaulio moterų pavyzdžių Emilija Pliaterytė nuo vaikystės svajojo kovoti dėl Tėvynės laisvės.

Nemėgo mergaitiškų žaidimų

 „Lenkų kilmės, lietuvių tautybės“, – taip grafaitė Emilija nusakydavo savo tapatybę. Nuo mažens ji itin domėjosi savo gimine, proseneliais, jų darbais ir nuopelnais Lietuvai. Laikydama save lietuve, mokėsi lietuvių kalbos, nors to meto aukštuomenėje, lenkiškoje ir prancūziškoje kalbinėje aplinkoje, tai buvo nepriimta. Ji bendraudavo su baudžiauninkais, kartu su motina nuveždavo jiems maisto, gydydavo, kartu švęsdavo tradicines šventes, klausėsi jų dainų, pasakų. Tai ugdė jos širdyje meilę savo gimtajai šaliai, užuojautą baudžiavos jungą velkantiems žmonėms. Pasakojama, kad ji nemėgo visoms mergaitėms taip mielų žaidimų, puošimosi, šokių. Su savo pusbroliais Liudviku ir Kazimieru Bartolomiejumi bei dusetiškiais Cezariu ir Vladislovu ji jodinėjo, mokėsi fechtuotis, valdyti ginklą. Ignas Domeika, filaretas, geras Adomo Mickevičiaus draugas, E.Pliaterytę yra taip apibūdinęs: „Žemo ūgio, išblyškusi, nedaili, tačiau apvalaus, simpatiško veido, mėlynų akių, grakštaus, tačiau silpno sudėjimo.“

Ji neištekėjo už Dinaburgo (Daugpilio) tvirtovės įgulos generolo M.Kablukovo, įsižiūrėjusio didžiaakę grafaitę nuo pat jos paauglystės. Emilija savo neigiamą atsakymą paaiškino ne solidžiu amžiaus skirtumu, o primindama, kiek kartų rusai niokojo Vilnių, visą kraštą, tą nuolat dar tebedaro. „Aš – lietuvaitė!“ – pridūrė dėl aiškumo.

Karžygė dvasia

 Nuo mažens Emilija mėgo žiūrėti į Prancūzijos didvyrės Žanos d’Ark atvaizdą, skaityti apie jos žygius. Jau tada jos galvelėje brendo mintys apie aukojimąsi žmonijos, šalies, tautos labui. O paaugusiai įkvėpimą žadino poeto A.Mickevičiaus įtaigūs posmai.

Nenutuokė grafaitė, kad ateis laikas, kai tas pats poetas pavadins ją „Laisvės riteriu“, skirs jai eilėraštį „Pulkininko mirtis“, apie ją bus rašoma istorijos vadovėliuose, jos vardu Lietuvoje ir Lenkijoje bus pavadintos mokyklos, gatvės…

Karštas Emilijos idėjų bendras buvo jos pusbrolis Cezaris iš Dusetų dvaro (sukilimui pralaimėjus, jis pasitraukė į Lenkiją), palaikęs ryšius su revoliucingai nusiteikusiais Vilniaus universiteto studentais. Emilija įstojo į broliją „Laisvė ar mirtis“, tapo ryšininke tarp Vilniaus ir Dinaburgo karo mokyklos studentų, jau besiruošiančių sukilimui.

Jai reikėjo būti arčiau Vilniaus. Mirus motinai, Emilija išvyko iš Lyksnos dvaro, apsigyveno pensione. Jos kambarėlyje lankydavosi pusbrolis C.Pliateris su draugais, perduodavo informaciją apie pasiruošimą sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje. O jam prasidėjus, ji sėdo ant savo mylimo žirgo,vardu Vėtra, ir kartu su bičiule Marija Rašanavičiūte (vėliau ji tapo jos adjutante) metėsi į sukilimo sūkurį. Sukilėlių vadovų neiškart priimtos merginos juos pergudravo: nusikirpo trumpai plaukus ir atvyko į būrį vilkėdamos vyriška apranga…

Žmonės, ginkluokitės!

 Pagaliau atėjo diena, apie kurią svajojo lietuviškoji Žana d’Ark. 1831 m. kovo 29 d. ji drauge su savo adjutante M.Prušinskaite ir C.Pliateriu atjojo pas savus – aukštaičius prie Dusetų bažnyčios ir kreipėsi į juos lietuviškai. „Laikas jau atėjo, idant būtumėt tikrai valnais. Nebijokite, jums nieko nedarys komisaras, ekonomas, pisorius. Jei tiktai imsitės už rankų ir drauge su lenkais išginsit iš tos žemės maskolius… Nebūsit mužikais…“ – drąsino Emilija baudžiauninkus.

Ir jie griebėsi ginklų! Ne tik tų, kuriuos jiems dalijo sukilėliai. 280 raitininkų, keli šimtai dalgininkų – toks būrys, vedamas grafaitės, patraukė Zarasų link, kur jau su rokiškėnais laukė eskadrono vadas C.Pliateris. Koks džiaugsmas apėmė būrį, kai jie po pirmos kovos Daugėlių kaime išvydo sprunkančius jiems kelią pastojusius priešo raitininkus! Kelias į Zarasus laisvas! O ten – pergalės paradas ir pirmasis E.Pliaterytės kariškas pagerbimas!

Po pergalių – nesėkmės

 Iš Zarasų sukilėliai patraukė į Ukmergę. Atkaklus mūšis įvyko  susidūrus su kazokais prie Baisogalos. E.Pliaterytė, jau kaip vadė, šalia narsaus žemaičio Pranciškaus Šemetos! Kazokai vėl bėga!.. Paskui – nesėkmingos kautynės dėl Kauno, čia E.Pliaterytė vos nepakliuvo į nelaisvę: jojant pro siaurus vartus, užkliuvo jos drabužiai, ir Emilija nukrito nuo žirgo. Nuo kazokų ją išgelbėjo pulko vadas – jis pakėlė nuo žemės ir vėl užsodino ant žirgo.

Ypač sunkiai sukilėliai kovojo dėl Šiaulių. Net 10 valandų miestas ėjo iš rankų į rankas, degė. Nors Kuršėnų kelias buvo nusėtas žuvusiųjų kūnais, sukilėliai nė nemanė pasiduoti. Čia 25-asis Stanislovo Macevičiaus pėstininkų pulkas (jam priklausė E.Pliaterytės 1-oji raitininkų kuopa) lydėjo Rėkyvos ežero pakrantes lenkiančią ilgą – net 1 000 vežimų – gurguolę su maistu, ginklais, apranga. Bet tą gurguolę stebėjo ir priešų akys – prie Kardžiūnų palivarko jie pastojo kelią. Užvirė ne tik pabūklų, bet ir durtuvų kautynės, žuvo apie 300 sukilėlių. Emilija su savo kuopa parodė neįtikėtiną drąsą. Deja, jiems pavyko išgelbėti tik artileriją ir keletą vežimų.

Kartus pralaimėjimas

 Liepos 9 d. karo tarybai nutarus trauktis Prūsijos link, Emilija pareiškė, kad, kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis sukilėlių, tarp jų jos pusbrolis Cezaris. Kartu su M.Rašanavičiūte ir Cezariu E.Pliaterytė bandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten kovoti toliau. Visi ėjo naktimis miškais,kentėdami badą, troškulį, nuovargį. Emilijai kojose atsivėrė žaizdos, eidama nualpo. Cezaris ir Marija nunešė ją į eigulio trobelę. Vėliau ligonę, Ščevinskaitės pavarde, savo dvare Justinave šalia Kapčiamiesčio priglaudė patriotiškų nuotaikų dvarininkas Ignotas Ablamavičius.

Cezaris su Marija patraukė Varšuvos link. Po truputį atsigaunanti Emilija, sužinojusi apie sukilimo pralaimėjimą, atkrito, jos liga atsinaujino. Kūčių išvakarėse narsioji Lietuvos Žana d’Ark baigė savo trumpą gyvenimą, jos karstas, slapta nuplukdytas Baltosios Ančios upe, nukeliavo į Kapčiamiesčio kapines. Čia ji buvo palaidota svetima pavarde. Liko jos užrašyti žodžiai: „Kiekviename mūšyje ieškojau mirties ir dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai, ir dėl noro susijungti su motina.“