Anks­čiau ti­kė­ta, kad duo­na gy­do ir na­mus sau­go.

Šian­dien mums įpras­ta ant sta­lo ma­ty­ti ru­gi­nę duo­ną, ga­min­ti įvai­riau­sius pa­tie­ka­lus iš bul­vių, o die­ną pra­dė­ti nuo juo­dos ka­vos puo­de­lio. Ta­čiau se­no­ji lie­tu­viš­ka vir­tu­vė at­ro­dė kiek ki­taip, nei šian­dien, o jai bū­din­gos sa­vy­bės ir ri­tua­lai ga­li nu­ste­bin­ti net ir di­džiau­sią mū­sų tau­tos tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ją.

Et­no­lo­gų tei­gi­mu, nors daž­nas lie­tu­vis neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be ce­pe­li­nų ar vė­da­rų, tu­ri­me dau­gy­bę lie­tu­viš­kų uni­ka­lių pa­tie­ka­lų, ga­lin­čių pa­puoš­ti pa­sau­lio ku­li­na­ri­jos sta­lą. Tarp jų pui­kuo­ja­si juo­da ru­gi­nė lie­tu­viš­ka duo­na, že­mai­tiš­kas kas­ti­nis, su­val­kie­tiš­kas ski­lan­dis, lie­tu­viš­ki kol­dū­nai, ba­lan­dė­liai, dau­gy­bė sa­vi­tų bran­din­tos žvė­rie­nos, lau­ki­nės paukš­tie­nos pa­tie­ka­lų, lie­tu­viš­ki sal­dūs sū­riai ir ki­tos įvai­rios mū­sų kraš­to vir­tu­vės gė­ry­bės.

„Nors Lie­tu­va pa­ly­gin­ti ne­di­de­lė ša­lis, ta­čiau čia ski­ria­si net at­ski­rų et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų mi­ty­bos įpro­čiai. Dzū­kai nuo se­no gar­sė­ja gry­bų ir uo­gų pa­tie­ka­lais, gri­kių ban­do­mis, že­mai­čiai – krau­ji­niais vė­da­rais, kas­ti­niu. Aukš­tai­čiai, o ypač bir­žie­čiai ar pa­sva­lie­čiai, gar­sė­ja kaip pui­kūs alu­da­riai, ir nie­kas ne­mo­ka taip ska­niai bei kvap­niai iš­rū­ky­ti mė­sos, kaip su­val­kie­čiai, ar­ba žu­vies – kaip Pa­ma­rio gy­ven­to­jai“, – sa­ko et­no­lo­gė Ni­jo­lė Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Bul­vės Lie­tu­vą pa­sie­kė tik XVIII am­žiu­je

Et­no­lo­gės N. Mar­cin­ke­vi­čie­nės tei­gi­mu, šian­dien nuo lie­tu­viš­kos vir­tu­vės neat­sie­ja­mos bul­vės mū­sų kraš­tą pa­sie­kė tik 1769 me­tais. Ma­no­ma, kad pir­mie­ji jų ga­lė­jo pa­ra­gau­ti šiau­lie­čiai ar­ba aly­tiš­kiai.

„Pla­čiai bul­vės pra­dė­tos au­gin­ti tik XIX a. vi­du­ry­je ir Lie­tu­vos is­to­ri­jai la­biau­siai nu­si­pel­nė tuo, kad kar­tu su šios leng­vai au­gi­na­mos ir sau­go­mos dar­žo­vės atė­ji­mu iš ša­lies vi­sam lai­kui pa­si­trau­kė di­dy­sis ba­das. Dau­ge­lis tar­kuo­tų bul­vių pa­tie­ka­lų, to­kių kaip ku­ge­lis, bul­vi­nės ban­dos, ku­ku­liai ir ki­ti, į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos. Jos il­gą lai­ką net bu­vo va­di­na­mos vo­kiš­kai – kar­to­fe­lė­mis“, – sa­ko. N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Nau­jo­ves at­ne­šė su­val­kie­čiai

Su­val­ki­jo­je anks­čiau nei ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se bu­vo pa­nai­kin­ta bau­džia­va ir kai­mai iš­si­skirs­tė į vien­sė­džius. Tai, kad šia­me kraš­te di­des­nę re­gio­no plo­to da­lį užė­mė dir­ba­mos der­lin­gos že­mės, lė­mė, jog mais­to ga­my­bo­je vy­ra­vo že­mės ūkio pro­duk­tai, taip pat spar­čiau nei ki­tuo­se Lie­tu­vos kraš­tuo­se vys­tė­si ir gy­vu­li­nin­kys­tė.

„Dėl šių pro­ce­sų ir žmo­nių darbš­tu­mo bū­tent Su­val­ki­jo­je anks­čiau nei ki­tur at­si­ra­do są­ly­gos iš­leis­ti vai­kus į moks­lus. Ga­li­my­bė iš­vyk­ti į di­des­nius mies­tus, už­sie­nį, švie­suo­me­nės at­si­ra­di­mas pa­da­rė įta­ką ir nau­jes­niems pro­ce­sams ku­li­na­ri­nio pa­vel­do sri­ty­je. XX a. pra­džio­je su­val­kie­čiai vie­ni iš pir­mų­jų Lie­tu­vo­je įne­šė nau­jo­vių mi­ty­bos re­ži­me – at­si­ra­do ry­ti­nė ka­va, mais­to įvai­ro­vė, val­gy­mo eti­ke­tas“, – pa­sa­ko­ja et­no­lo­gė.

Ti­kė­jo, kad duo­na ir gy­do, ir na­mus sau­go

Pie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je – Dzū­ki­jo­je – lie­tu­viai nuo se­no ke­pė pa­pras­tą ru­gi­nę duo­ną, ku­rią kar­tais pa­skal­sin­da­vo vie­na ki­ta sau­ja gri­ki­nių mil­tų ar vir­tų bul­vių ko­še. Šis kraš­tas taip pat pa­si­žy­mė­jo spe­ci­fi­ka kep­ti bul­vė­je iš­pjaus­ty­tais ir at­spaus­tais or­na­men­tais dai­lin­tą ves­tu­vi­nę duo­ną.

„Įdo­miau­sia tai, kad ir vi­si už­kvies­tie­ji pri­va­lė­jo ves­tu­vi­nę duo­ną mar­gin­ti raš­tais. Užė­jęs pra­ša­lai­tis iš ant sta­lo gu­lin­čios pa­dai­lin­tos duo­nos ži­no­jo, kad šei­mi­nin­kai lau­kia ves­tu­vių puo­tos. Šia­me kraš­te taip pat il­gai ti­kė­ta, jog de­vy­nių rau­gų (na­mų) duo­na gy­do sun­kiau­sias mo­te­rų li­gas. O su­val­kie­čiams, ku­rie mė­go, kad ant sta­lo vi­sa­da bū­tų duo­nos, ji sim­bo­li­za­vo na­mų ge­ro­vę“, – tei­gia N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Vir­ti­nius val­gy­da­vo pus­ry­čiams

Aukš­tai­ti­jo­je, kur ge­rai de­rė­jo kvie­čiai, pa­čiu po­pu­lia­riau­siu val­giu ta­po vir­ti­niai. Vi­sos šio kraš­to šei­mi­nin­kės tu­rė­jo įran­kius vir­ti­niams ga­min­ti: gel­de­lę, pail­gą ko­čė­lą, kiau­ra­sam­tį ir len­tą, ant ku­rios de­da­mi iš puo­do išim­ti vir­ti­niai.

„Be vir­ti­nių ne tik neap­siė­jo šio kraš­to ves­tu­vės ir krikš­ty­nos, aukš­tai­čiai juos vir­da­vo net pus­ry­čiams. Jie bu­vo taip pa­mėg­ti, jog šio kraš­to žmo­nės, no­rė­da­mi apie ką nors ma­lo­niai pa­si­sa­ky­ti, pri­ly­gin­da­vo tai vir­ti­niui. Pa­vyz­džiui, „gra­žus kaip vir­ti­nis“ ar­ba „ge­ras, kaip ką tik vir­ti­nių pri­švei­tęs“. Pa­va­sa­ri­nių šven­čių me­tu vir­ti­nių so­čiai pri­val­gy­ti tu­rė­jo vi­si šei­mos na­riai, ti­kė­ta, kad dėl to kar­vės bus pie­nin­gos, žo­lė ge­rai žels ir vi­šots bus dės­lios“,– sa­ko et­no­lo­gė.

Ka­na­pes nau­do­jo pa­snin­kui

Et­no­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad Že­mai­ti­jo­je, o ypač apie Ši­la­lę, kaip nie­kur ki­tur, bu­vo mėgs­ta­mos ka­na­pės. Ši kul­tū­ra la­biau­siai ti­ko pa­snin­kui.

„Po­pu­lia­riau­sias pa­tie­ka­las bu­vo ka­na­pių ta­bo­ka, ki­taip va­di­na­mas spir­gu­tis. Jį ga­mi­nant pa­gruz­din­tus grū­dus pil­da­vo į grūs­tu­vę ir nu­grū­dę, nu­si­jo­ję, vėl tai pa­kar­to­da­vo. Ber­da­vo drus­kos, pi­pi­rų ir su­pjaus­ty­tų svo­gū­nų. Mi­ši­nį grūs­da­vo tol, kol pa­si­da­ry­da­vo teš­la. Ta­da vėl vis­ką spra­gin­da­vo kep­tu­vė­je, kol pa­si­da­ry­da­vo mil­te­liai ir val­gy­da­vo su bul­vė­mis. Neap­siei­ta ir be ka­na­pi­nio pie­no, ku­ris gau­na­mas ant trin­tų ka­na­pių už­pi­lant šil­to van­dens, bei ka­na­pių ra­sa­lo – į ka­na­pių pie­ną įmai­šius su­trin­tą sil­kę ir svo­gū­nų. Že­mai­čiai taip pat bu­vo pa­mė­gę ko­šę iš ka­na­pių. Pask­ru­din­tas ka­na­pes su­grūs­da­vo, nu­si­jo­da­vo ir jų mil­tus vis pa­mai­šant pil­da­vo į ver­dan­tį van­de­nį. Prieš val­gant pa­ska­nin­da­vo svo­gū­nais, pi­pi­rais ir drus­ka“, – pa­sa­ko­ja N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.