„Jokio televizoriaus, internetas čia labai retas „svečias“, net mobilus ryšys neveikia ištisas dienas. Miegame, kaip ir daugelis vietinių, po atviru dangumi“, – portalui LRT.lt pasakoja Prancūzijos Polinezijos saloje Rarojoje laikinai apsigyvenęs Saulius Norkevičius. Vyras sako, kad Raroja yra puiki vieta pavargusiam nuo civilizacijos europiečiui. „Man patinka, kad parduotuvėje beveik nėra ko pirkti, kad laivas prekes atgabena kas 1,5–2 mėnesius, kad suplyšus batams naujų nenusipirksi, todėl tenka klijuoti senus“, – priduria jis.

– Prieš kelerius metus parašėte knygą „Polinezijos salos. Ramiojo vandenyno perlai: Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis“. Kodėl nutarėte čia sugrįžti dar kartą ilgesniam laikui?

– Viskas prasidėjo dar prieš 30 metų. Tuomet aš, 12 metų paauglys, perskaičiau B. Danielsono knygą „Laimingoji sala“. Autorius aprašė metų trukmės gyvenimą mažoje Polinezijos saloje, kuri vadinasi Raroja (angl. Raroia). Knyga paliko tokį įspūdį, kad vis neapleisdavo svajonė nuvykti ten. Tai kas atrodė nerealu prieš 30 ar 20 metų, dabar tapo įmanoma. Pasitaikius pirmai progai, o tai nutiko prieš penkerius metus, pirmą kartą aplankiau Polinezijos salas.

Po to į Prancūzijos Polineziją atvykau dar porą kartų. Nors skirtingose salose ir praleisdavau po keletą savaičių, vis tiek jaučiausi ir buvau turistas. Labai norėjau pabūti Rarojos saloje ilgiau, pagyventi rarojiečių tempu, suprasti jų būdą ir pajausti tikrą salos kasdienybę. Todėl 2018 lapkričio pabaigoje po ilgų planavimų su žmona Ingrida atvykome į šią salą ir liksime čia iki balandžio.

– Kiek kilometrų skiria Vilnių ir Rarojos salą, kurioje esate apsistoję, ir kaip į ją patekti?

– Vilnių nuo Rarojos skiria apie 22 tūkstančius kilometrų. Mano maršrutas lėktuvu driekėsi Vilnius–Ryga–Paryžius–Los Andželas–Tahitis–Raroja. Vien nuo Tahičio iki Rarojos salos, taisyklingiau būtų – atolo, yra apie 800 km. Rarojos salą galima pasiekti vietiniu lėktuvėliu, kuris skrenda kartą per savaitę arba laivu. Kadangi šioje saloje teko lankytis ne vieną kartą, tai išbandžiau abu būdus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite apie Rarojos salą – koks jos dydis, kiek yra gyventojų, ar yra parduotuvių ir panašiai?

– Raroja – mažytė sala, labai atoki, sunkiai pasiekiama. Salą galima apeiti per porą valandų. Aplink pagrindinę salą dar yra daug mažyčių salelių, vadinamų „motu“, išsidėsčiusių apskritimu. Iš vienos atolo pusės yra vandenynas su koraliniu rifu, o iš kitos – gražuolė turkio spalvos lagūna, primenanti labai didelį ežerą. Plačiausia salos vieta yra apie kilometrą. Pagrindinėje saloje įsikūręs kaimas, kuriame gyvena apie 120 žmonių. Kai būna mokinių atostogos, gyventojų padaugėja iki 200. Tiek pat gyvena ir šunų.

Saloje yra dvi mažytės parduotuvės, su negausiu asortimentu – daugiausia konservuoti produktai. Asortimentas priklauso nuo to, kiek laiko liko iki laivo, kuris gabena į salą prekes, atvykimo. Šiuo metu abi parduotuvės apytuštės. Su Ingrida vis pajuokaujame, kad Lietuvoje taip nenutiktų – mūsų verslininkai geba geriau suskaičiuoti ir suplanuoti. Pavyzdžiui, likus savaitei iki Naujųjų abiejose parduotuvėse nebeliko jokio alkoholio, sulčių, limonado, sūrio, kiaušinių. Viską išpirko, o krautuvininkas turbūt bus pamiršęs Naujųjų metų šventę.

– Koks oras, ar visą laiką šviečia saulė?

– Oras čia permainingas, kaip ir vietiniai žmonės. Viskas vyksta greitai: lietus prasideda ir baigiasi netikėtai, o atplaukę sunkūs debesys nebūtinai prapliumpa lietumi. Dabar čia, kitoje Žemės pusėje yra vasara, lietaus sezonas. Karšta – dienomis apie 35 laipsnius šilumos, o naktimis temperatūra nukrenta iki 25 šilumos. Vanduo vandenyne ir lagūnoje ištisus metus būna apie 26 laipsnių.

Saloje visada vėjuota, pasatai pučia smarkiai ir nepailsdami. Tačiau vėjas yra gerai – gaivina ir išvaiko uodus, kurių saloje gan daug. Mums jau teko 6 paras kęsti nepakeliamą karštį ir uodų atakas, kai dingo pasatiniai vėjai. Tada visas kaimas kenčia, degina laužus, kad apsigintų nuo uodų ir šeimos miega kaimelio uoste, nes ten gaiviau.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip leidžiate dienas saloje, ar jūsų kasdienybė labai skiriasi nuo vietinių kasdienybės?

– Sunkus klausimas, nes kaip ir Lietuvoje, saloje būna visokių dienų. Diena prasideda apie 6.30 ryto, prausiamės, pusryčiaujame. Dažnai dar pusryčių metu koks vietinis atneša mums ką tik pagautos žuvies ar ką tik nuskintų bananų. Po pusryčių einame maudytis. Besimaudydami lagūnoje visada turime kompaniją – šalia plaukiojančius ryklius. Jie nepavojingi, bet kai priplaukia 2–3 metrų rykliukas, širdis visada ima plakti smarkiau...

Pasimaudę grįžtame į namus, papietaujame, o tada einame žvejoti. Grįžtame vakarop. Vakarienei valgome tai, ką pasiseka pagauti. Miegoti einame gan anksti, apie 20 val. Jokio televizoriaus nėra. Taip pat ir internetas čia labai retas „svečias“. Būna, kad ištisas dienas neveikia net mobilus ryšys. Miegame, kaip ir daugelis vietinių – po atviru dangumi. Pasitiesiame čiužinius lauke ir taip užmiegame bežiūrėdami į žvaigždes bei klausydamiesi vandenyno bangų ošimo. Tai tokia standartinė diena.

– Susigalvojate kokių nors pramogų?

– Turime vietinių „pramogų“. Ketvirtadienis yra „lėktuvo diena“: kartą per savaitę atskrenda lėktuvas iš „civilizacijos“, atskraidina siuntas, keleivius, taip pat ir išskraidina. Visas kaimas susirenka oro uoste, viskas uždaroma kelioms valandoms – ir merija, ir parduotuvės, ir kitos įstaigėlės. Visas kaimelis turi reikalų – kažkas kažką išlydi, pasitinka, atsiima siuntinius. Sekmadienis yra bažnyčios diena: visas kaimas eina į Dievo namus. Mišios vyksta be kunigų, patys vietiniai gyventojai veda pamaldas. Mes taip pat nepraleidžiame nei lėktuvo, nei pamaldų.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai žvejojate. Papasakokite, kaip tai vyksta, gal išmokote kokių nors tradicinių būdų?

– Žvejoti labai mėgstu. Planuodamas kelionę į Polineziją pasiėmiau nemažai žvejybinės įrangos. Čionykštė žvejyba gruboka – turbūt todėl, kad žuvys piktesnės ir didesnės nei Lietuvoje. Kad ir kokia maža žuvis užkibtų, reikia nemažai pastangų ją ištraukti. Vietiniai žvejybos būdai gan įvairūs. Vienas egzotiškesnių – žvejyba žeberklu, kai žuvis tiesiogine prasme medžiojama. Taip pat populiarus būdas povandeninė žvejyba šaudant žuvis, bet toks būdas ir pavojingiausias, nes reikia giliai nerti, o nušovus žuvį reikia stengtis kuo greičiau ją nuimti nuo šautuvo strėlės ir saugiai padėti – žuvį bet kada gali atimti rykliai arba sužeisti.

– Ar žvejojant teko susidurti su rykliais?

– Vieną vėlų vakarą pasiėmiau žibintą, peilį, „tašikę“ žuvims dėti, ir nupėdinau vandenyno link. Tradicinės polineziečių žvejybos esmė – tamsoje braidyti po vandenį ir pasišviečiant žibintu ieškoti apsimiegojusių žuvų. Tad įbridęs šiek tiek žemiau juosmens išgirdau kad kažkas negarsiai daužo vandens paviršių. Pašviečiau į tą pusę ir pamačiau keletą mėlynos spalvos žuvų ilgomis nosimis.

Kai žuvys buvo ranka pasiekiamos, užsimojau peiliu ir buku galu trenkiau vienai nusižiūrėtai aukai. Nepataikiau. Vėl užsimojau peilių, kirtis ir žuvis apsvaiginta, beliko kuo greičiau ją paimti, kol bangos nenunešė. Per valandą tokiu būdu pagavau 20 ilgasnapių.

Vienintelis neraminęs dalykas visos žvejybos metu – mane persekioję du rykliai. Turbūt užuodė žuvį ir nusprendė paskanauti. Viskas baigėsi laimingai. Manau, rykliai buvo sotūs, todėl ir mano kūno dalys sveikos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gyvenimas egzotiškoje ir toli nuo civilizacijos esančioje saloje yra pigus?

– Pinigai visada yra keblus klausimas. Viskas, kas yra toli nuo civilizacijos, visada yra brangu. Ir tai natūralu: kad prekės patektų į šią atokią sala, reikia daug sąnaudų. Saloje auga tik kokoso palmės, o visa kita reikia atsigabenti laivu, tad ir kainos yra 3–4 kartus didesnės negu Lietuvoje.

Žmonės gyvena kukliai, taupiai, nors minimali alga yra apie 1300 eurų per mėnesį, žinoma, jeigu turi darbą.  Trumpai tariant – viskas čia labai brangu. Vietinis skrydis Tahitis–Raroja (800km) į vieną pusę mums dviem kainavo 500 eurų.

Salos parduotuvėlėje 1 kg prastesnės kokybės bulvių kainuoja 4 eurus, pakelis makaronų – 2,5 euro, pakelis sulčių – 5,2 euro, pigiausias romo butelis – 24 eurai, pakelis sviesto – 4 eurai. Kita vertus žuvis, kokosai, geriamas lietaus vanduo yra nemokami, reikia tik pasigauti ar nusiskinti. Beje, gyvename saloje, kur nėra bankomatų, niekas nepriima kreditinių kortelių.

– Kokie yra vietiniai žmonės, ką jie veikia, ar noriai su jumis bendrauja, priima į savo bendruomenę?

– Žmonės paprasti, visada šypsosi, apkabina, bučiuoja, kalbina, ypač vaikai. Su Ingrida dažnai juokaujame, kad nuolat vaikštome „su uodega“ vaikų. Rarojiečiai vis labiau priima mus, nes mato, kad nesame atsitiktiniai turistai, o žmonės, kuriems patinka jų sala. Vis dažniau sulaukiame kvietimo pasisvečiuoti vietinių namuose, plaukti laiveliais į gretimas saleles, kartu pažvejoti. Kartais rarojiečiai atneša ką tik pagautą žuvį ar iškepto paršelio kepsnį. Tikrai smagu, kad mus su Ingrida salos gyventojai priėmė į savo mažą bendruomenę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei ne kalbos barjeras, būtų kur kas paprasčiau. Ir jiems ir mums norisi plačiai pasikalbėti, bet galimybės ribotos. Saloje žmonės kalba trimis kalbomis: pagrindinė – prancūzų, vietinė – tahičio kalba, o senoliai kalba senovine puamotu kalba. Kartais man atrodo, kad visi kalba viena mišria kalba. Aš su vietiniais bendrauju prancūziškai, nes angliškai saloje kalba tik du žmonės.

Pastaruoju metu labai susibičiuliavome su salos mere. Anksčiau ji, kaip valdžios atstovė, elgėsi santūriai. Norėdama perduoti kokią nors informaciją, tai darydavo per pavaldinius. Pagyvenus ilgiau jau ir pati merė mus kalbina, pasakoja apie savo šeimą. Ji net pasiūlė persikraustyti į seną salos administracinį pastatą ir gyventi nemokamai tiek, kiek mes norime, naudotis virtuve, įranga, elektra, vandeniu. Štai kas atsitinka, kai gyveni ilgiau ir tave pradeda priimti kaimo bendruomenė.

– Pasižiūrėjus jūsų publikuojamas nuotraukas socialiniuose tinkluose atrodo, kad gyvenate rojuje. Ar taip ir jaučiatės?

– Rojus čia ar ne rojus – asmeninio požiūrio reikalas. Taip, čia šnara kokosų palmės, salos pakrantę iš vienos pusės skalauja smaragdo spalvos lagūnos vanduo, iš kitos pusės žydros spalvos Ramusis vandenynas. Bet tikrai čia ne Maldyvai, ieškantys komforto jo neras... Vandenyje pilna ryklių, pakrantė nusėta aštrių koralų, o vakarais zvimbia uodai. Bet...

Raroja – tai mano svajonių sala ir man ji yra rojus. Tylus, vandenyne pasislėpęs gamtos kampelis, toli nuo civilizacijos, toli nuo masinio turizmo. Aš čia žvejoju, renku kriaukles, einu, brendu, ieškau, atrandu. Man viskas čia tinka, patinka ir žavi. Todėl ne tik nuotraukose, bet ir širdyje esu labai laimingas. Kitaip ir būti negali, kai pildosi gyvenimo svajonės. Žinoma būna naktų, kai nuotaiką gadina uodai ir skaudžiai kandantys „nū-nū“, dažnai skauda koralų subraižytas kojas ar saulėje nudegusią odą. Tačiau, palyginti su laime, kurią patiriu, tai tiesiog menkniekiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kuo labiausiai žavi gyvenimas nedidelėje saloje? Kažko išmokote, sužinojote apie save?

– Mane labiausiai žavi, kad sala sunkiai pasiekiama ir nežinoma net polineziečiams. Tai sala, turinti savo istoriją – būtent čia prieš gerus 70 metų sudužo legendinis Kon Tikio plaustas. Taip pat ramybė, ji tikrai kitokia nei Afrikoje ar dabar visų pamėgtoje pietryčių Azijoje. Gal keistai skambės, bet man patinka, kad parduotuvėje beveik nėra ko pirkti, kad laivas prekes atgabena kas 1,5–2 mėnesius, kad suplyšus batams naujų nenusipirksi, todėl tenka klijuoti senus, kad suplyšus kelnėms, jų neišmeti, o darai naujas siūles...

Nėra privalomų draudimų – vaikai maudosi kartu su rykliais, kaimynai vienas kitam nekenkia, nėra didelio valdžios troškimo. Visa tai mane labai žavi. Čia puiki vieta nuvargusiam nuo civilizacijos europiečiui ar amerikiečiui.

– Saloje esate su žmona Ingrida. Ar toks nuotykis, gyvenimo pokytis buvo išbandymas jūsų santykiams? Gal jis išėjo į naudą?

– Mes dar neišbuvome net pusės saloje suplanuoto laiko, tad kalbėti apie tai, ar išėjo į naudą, anksti. Kartu mes jau 23 metai, esame vienas kitą patikrinę ir išbandę ne vienoje gyvenimiškoje situacijoje. Kartu nemažai visko patyrėme. Į štai tokią avantiūrą ir reikia leistis su jau patikrintu žmogumi, kad paskui nebūtų „siurprizų“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mūsų santykiams ši kelionė jokios įtakos kol kas nepadarė. Tačiau būsiu atviras – Raroja yra mano svajonių vieta, mano širdis čia dainuoja, o Ingridai yra kur kas sunkiau. Esu dėkingas jai, kad ji yra kartu su manimi. Dėkingas, kad supranta ir nereikalauja išskirtinių sąlygų, kad atsisakė savo įprasto ir patogaus gyvenimo Vilniuje, dėl nieko nepriekaištauja. Pasisekė, kad turiu ištikimą gyvenimo bendrakeleivę. Taip ir einame abu kartu paskui svajones.