Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Liškiavos kunigo pomėgis – rūkų medžioklė

Žmogus kaime ne vien darbu gyvas. Liškiavos kultūros centre neseniai atidaryta Liškiavos parapijos klebono Jono Cikanos fotografijų paroda „Liškiavos rūkas“. Šią parodą aplankiusi padagogė iš Druskininkų Eleonora Cepulienė neslėpė emocijų: „Kaip gražu! Rūkas – vienas iš gamtos stebuklų...Virš jo šydo iškylantis bažnyčios kupolas, miško juosta – kažkas nepaprasto... Ačiū gerbiamam klebonui J.Cikanai už puikiai įamžintą rūko skraistę!“

Parodos autorius sutiko pasikalbėti apie gyvenimą ir pasidalyti mintimis, kaip jam sekasi įvairiais metų laikais fotografuoti rūke paskendusius Liškiavos gamtos vaizdus ir statinius.

Kaip kilo mintis fotografuoti gamtos stebuklus ir visuomenei surengti parodą „Liškiavos rūkas“? Pavadinimas skamba paslaptingai. Kas iš tiesų yra Jūsų nuotraukose?   

Fotografuoti gamtos stebuklus pradėjau įžengęs į skaitmeninę erą, kai atsirado palengvinimas fokusuoti kadrą į tam tikrą spalvinį spektrą ir net užfiksavus iš karto patikrinti, kaip pasisekė pagauti tai, ką matei. Gamta visada mane žavėjo ir žavi, ypač saulėtekiai, saulėlydžiai – toli į horizontą, į jūrą ir įvairiais metų laikais.

Paroda „Liškiavos rūkas“ pavadinimą gavo ne tiktai dėl užfiksuotų rūko vaizdų, bet ir dėl įkvėpimo, gauto iš Šventojo Rašto. Štai išminties literatūroje Koheleto knygoje A.Rubšio lietuvių kalbos vertime pirmo skyriaus antroje eilutėje randame tokį tekstą (Koh 1,2): „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Čia išminčius ieško prasmės žemiškame žmogaus gyvenime, kuriame viskas laikina, štai vieną akimirką žavus ir gražus, kitą jau gali būti slegiamas ir net beprasmiškas.“

Pažvelgęs į gamtos stebuklus supranti, kad jie labai laikini. Prisimenate vaikystę – populiariame animaciniame filme „Atostogos Rūgpienių kaime“ šuo Šarikas, gavęs dovanų fotoaparatą, pradeda fotomedžiokles. Mano nuotraukose užfiksuotos akimirkos, kurių jau nebėra, tai taip pat fotomedžioklės – pastangos sumedžioti tą žvilgsnio užfiksuotą akimirką, kuri ypač trumpa ir laikina. Tai akimirkos, kadrai, kurie galbūt niekada jau neatsikartos.

J.Cikanos

Tikėjimo akimis žvelgiant, viskas yra laikina ir net tuščia, ir vėl tas pats išminčius sako (Koh1,8): „Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo.“

Tad šį kartą paroda jau su nemaža potekste ir tai jau antroji mano fotografijų ant drobės paroda. Pirmą kartą išdrįsau pasidalyti savo darbais prieš pora metų, paragintas draugų: „Pasidalyki, o ne tik saviems per monitorių rodyki.“ Esu linkęs pasidalyti džiaugsmu, kai pavyksta užfiksuoti man džiaugsmą keliantį grožį. Tąkart tai buvo daugiausia saulėlydžiai, lenktyniaujantys su saulėtekiais, tiek žemyno horizonte, tiek jūros horizonte, tiek žiemą, tiek vasarą.

Kokiu paros metu Jums pavyksta nufotografuoti rūko skraistę?

Ypač Liškiavoje, įsikūrusioje ant Nemuno kranto, rūkas yra labai laikinas, saulei tekant, per valandą pradeda pamažu kilti nuo vandens, užpildo slėnius, kyla aukščiau iki krantų ir miškų ir staiga prapuola danguje. Jis labai laikinas, o kartu ir tuščias, nors gali ką nors paslėpti, uždengti ar net atspindėti. Bet tai tik rūkas.

J. Cikanos nuotr.

Ką Jums pačiam reiškia fotografija? Ką dar mėgstate fotografuoti? Ar fotoaparatas visada su jumis keliauja?

 Man patinka užfiksuoti tai, ko kitas gal nepastebi arba neišryškina, dar bandau fotografuoti gyvąją gamtą – paukščius, vabaliukus, kirmėlytes. Štai šią vasarą iš Dievo gavau dovaną sutikti ir nufotografuoti medvarlę (įrašytą į raudonąją Lietuvos knygą), aptinkamą Pietų Lietuvoje. Tiesa, paukšteliams fiksuoti manasis aparatėlis jau silpnokas. O fotografuodamas gamtos peizažus, jei staiga pamatau ką nors nepakartojamo, stabdau automobilį ir įamžinu kadrą. Dažnai su savimi turiu fotoaparatą: ir kur nors judėdamas laisvadienį ar tiesiog išvažiuodamas dviračiu, per ilgesnę kelionę ar kur nors būdamas atostogučių. Smagu užfiksuoti akimirką, nors nemažai, o gal net dauguma jų taip ir lieka neužfiksuotų, nes fotoaparatas ne viską mato, ką mato akis.

J. Cikanos nuotr.

Kiek turite fotoaparatų ir kokie jie?

Šiuo metu naudoju vieną paprastą sisteminį „Sony A5100“ fotoaparatą. Žinoma, turiu dar, kaip šiais laikais galima jau pavadinti, ir antikvarinių fotoaparatų – juostinių, kuriuos naudojau jaunystėje. Tada pats laboratorijoje padarydavau ir juodai baltų nuotraukų. Tai mažyčiai, pusę įprasto kadro paimantys „Agat“ ir „Smena“.

Papasakokite apie save, šeimą, iš kur esate? Kodėl pasirinkote dvasininko kelią?

Fotografuoti ir daryti nuotraukas išmokau dar ketvirtoje klasėje, lankydamas fotografijos būrelį. Jį lankiau Liudvinavo vidurinėje mokykloje, nes esu kilęs iš Liudvinavo parapijos, Marijampolės dekanate.

Dvasininko kelio pasirinkimas jau būtų kita istorija. Trumpai tariant, tai prasmės paieškos kelias, atvedęs iki kunigiškos tarnystės.

J. Cikanos nuotr.

Kuo Liškiava išsiskiria iš kitų Lietuvos vietovių, kuo čia gyvena žmonės?

Liškiava – unikalus Lietuvos kraštas, turintis savą istoriją. Tai ir pora piliakalnių su Vytauto laikų paliktais pėdsakais iki šių dienų (Liškiavos pilies bokšto likučiais), ir pamokslininkų Domininkonų ordino paveldas (Liškiavos Domininkonų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis), ir nuo tarybinių laikų iš Druskininkų iki Liškiavos plaukiantis turistinis laivas. Žmonės čia cikri dzūkeliai, žemės nenašios, bet puikiai dera grikiai ir bitutės prineša geležimi turtingo medučio, čia kepa grikinę babką, renka grybus ir įvairias miško uogas. Tikintieji gana pamaldūs, nuoširdūs, nors, kaip ir visur, pasitaiko visko. Jie aktyviai jungiasi į dvasines pratybas. Šešiuose parapijos kaimuose veikia atskiros grupės, kur tikintieji renkasi gilinti savo tikėjimo: skaito Šventąjį Raštą, Katalikų bažnyčios katekizmą, atlieka namų darbus ir paskui dalijasi patirtimi, kaip tuo, ką perskaitė, pagilino savo tikėjimą, kaip sekasi gyventi tikėjimu. Veikia ir kaimų bendruomenės, ir kultūrų centrai. O, grįžtant į pačią Liškiavą, kaimelį, čia dabar vienuolyno pastatuose įsikūręs Liškiavos kultūros centras, kuris padeda išlaikyti pastatus, organizuoti įvairius renginius ir veiklas: parapijos šventes, įvairioms atvykstančioms grupėms. Veiklos netrūksta – tik spėk suktis.

Rekomenduojami video