Tiesioginiame televizijos eteryje nuolat nutinka netikėtumų – likus kelioms minutėms iki laidos neatvyksta pašnekovai, studijoje alpsta vedėjai ar reikiamu metu neįsijungia teletiltai. Tačiau net ir ištikus tokioms stresinėms situacijoms, visa komanda susikaupusi laukia galutinio transliacijos režisieriaus Justo Puluikio sprendimo, o pastarasis savo nerimo jokiu būdu neperduoda eteryje dirbantiems kolegoms – galbūt dėl to, kad pats kadaise savo kailiu išbandė laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo kėdę.

„Viską, ką darai, iš karto mato Lietuva. Ir nieko čia nepaslėpsi, neištrinsi, nepakeisi, nes dabar jau visi <...> gali atsisukti ir tūkstantį kartų pažiūrėti“, – sako LRT TV naujienų tarnybos transliacijos režisierius J. Puluikis ir priduria, jog būtent dėl to nuo pat pirmos dienos sunkiausias momentas jo darbe – nuspausti mygtuką. Juk nuo to priklauso, ką savo televizijos ekranuose matys visa Lietuva.

– LRT dirbate režisieriumi. Kaip juo tapote?

– Į televiziją mane atvedė Andrius Tapinas. Pakvietė dirbti su laida, kuri vadinosi, rodos, „Verslo gatvė“, tai įvyko daugiau nei prieš dvidešimt metų. Padėjau rengiant laidą: dirbau su reklama, ieškojau rėmėjų, medžiagos... Taip ir prasidėjo mano ilga kelionė per televiziją.

Po truputį rinkau medžiagas rubrikai, bėgiojau po archyvus, ir vis arčiau pulto... Taip nutiko, kad žinių tarnyboje keitėsi režisieriai, atsirado laisva vieta ir Algimanta Žukauskienė sako: tu dabar būsi režisierius. Sakau: na, gerai, būsiu, jei reikia. Taip atsisėdau prie pulto.

– Režisūros universitete nesimokėte? Ką studijavote?

– Mokiausi visai ką kitą – baigiau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Bet nuo pašaukimo niekur nepabėgsi. Kad televizija yra mano pašaukimas, supratau dirbdamas joje. Tiesiog taip išėjo. Gyvenime dažniausiai taip ir būna – tiesiog susiklosto.

– Tad režisieriaus darbui svarbiau ne išsimokslinimas, bet patirtis, supratimas, kaip veikia televizija?

– Ko neišmoksti, tą gauni su patirtimi. Kiekviena diena, kiekviena situacija, išspręsta ar neišspręsta užduotis suteikia kažkokios patirties.

Pastebiu, kad daugelis režisieriaus darbą sieja su filmais, kūryba, amžinais apmąstymais. Bet žinių tarnybos režisierius nėra filmų režisierius. Mano darbas labiau vadybinis, nes esu didžiulio srauto reguliuotojas. Suplaukia visokios medžiagos, ateina žurnalistai, krūva montuotojų, operatorių, grafikos dizaineris. Mano darbas juos visus „sustumdyti“ į reikiamas vietas. Iš tikrųjų žinių tarnybos režisierius yra savotiškas eismo reguliuotojas.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– A. Žukauskienė pasako, kad štai – jūs būsite režisierius. Ateinate pirmą kartą dirbti prie pulto...

– Išpiltas šaltu prakaitu (juokiasi). Sunku pasakyti, kaip atrodė pirmoji mano, kaip režisieriaus, darbo diena, kuri buvo gal prieš dvidešimt metų. Turbūt daugelis, praėjus tiek laiko, nepasakytų, kaip atrodė jų pirmoji diena.

Tik žinau, kad buvo labai baisu spausti mygtukus. Nuo tavo paspaudimo priklauso tiesioginis eteris, viską, ką darai, iš karto mato Lietuva. Ir nieko čia nepaslėpsi, neištrinsi, nepakeisi, nes dabar jau visi namuose turi išmaniąsias televizijas, viską įsirašo, gali atsisukti ir tūkstantį kartų pažiūrėti. Bet darbas – labai įdomus.

Atmintyje iš tos dienos liko baimė, jaudulys. Dabar ta baimė, žinoma, mažesnė, bet jaudulys dirbant su sudėtingomis transliacijomis yra.

– Kokia transliacija režisieriui yra sudėtinga?

– Tokia, kai daug pasijungimų – vaizdo tiltų, telefoninių tiltų. Pati sudėtingiausia transliacija yra rinkimai – milijardas informacijos. Labai sunku jį suvaldyti, nors esu tik vienas iš kokių trisdešimties žmonių, kurie dirba su ta transliacija. Kadangi esu tas žmogus, nuo kurio priklauso, kas bus rodoma eteryje, turiu priimti galutinį sprendimą. Už nugaros yra komanda, kuri sako: dabar kelsimės į Panevėžį, po to – į Niujorką. Žodžiu, labai daug visokiausių laidų, kuriuos junginėji, kol sujungi į vieną paskutinį tašką.

Be tokių sudėtingų transliacijų, dirbu su visomis tiesioginėmis laidomis, kurias rengia LRT TV naujienų tarnyba – „Labas rytas, Lietuva“, „Laba diena, Lietuva“, „Panorama“, visos rinkimų laidos. Atsitinka koks nors įvykis, reikia tiesioginės transliacijos po pusvalandžio, ir jei tą dieną dirbi, eini prie pulto. Būna sunku, bet jei darbas patinka, praktiškai jo nedirbi.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Justė Navickaitė dokumentinėje apybraižoje „Terra Incognita. 25 kadras“ yra dėkojusi jums, kad niekada nekeliate įtampos tiems, kurie dirba eteryje. Net kai prie pulto kažkas vyksta, skraido lapai, jūs vedėjui į ausinę ramiai sakote: pokalbiui liko minutė. Kaip jums pavyksta suvaldyti emocijas?

– Tai labai paprasta. Juk jūs iš tikrųjų dabar, kai kalbamės, apie mane galvojate bet ką. Galbūt galvojate: sėdi čia ir maivosi prieš mane, bet to jūs gi neparodote. Neparodote ir tiek. Ir aš visiškai negaliu jūsų nuskaityti.

Taip yra ir su vedėju: jokio skirtumo, kas vyksta prie pulto, vedėjui tai turi nerūpėti, jis turi skaityti ramiai. Papildomo jaudulio jam tikrai nereikia, nes ir taip nieko negali padaryti. Juk vedėjas yra žmogus, kuris skaito tekstą ir žino, kokia tvarka viskas turėtų vykti. Jis sėdi studijoje už stiklo, o mes – čia, prie pulto. Jeigu vedėjui pradėčiau rėkti: „Oi, čia pas mus kažkas atsitiko! Bet tu ramiai, mes viską išsiaiškinsim!“, ką jam galvoti? „Tai ką man dabar daryt?! Gal man kažką sakyt?!“ Ir tai iš tikrųjų būtų blogai. Vis tiek jis nieko negali padaryti, todėl jam ir nereikia nieko žinoti, užtenka labai aiškiai suformuoti mintį apie tolimesnę laidos eigą. Ir ta mintis turi būti pasakyta visiškai ramiu tonu.

Viskas priklauso nuo nuotaikos. Kartais mes jiems taip ramiausiai į ausį pasakom: mums liko minutė, bet mes toliau nieko neturim; ką darysim – dar nežinau, bet viskas bus gerai.

Eteryje minutė yra daug, dar turime laiko pajuokauti. O kai pajuokaujam, nusprendžiame, kas gi bus toliau. O pačiu blogiausiu atveju, kuris tik gali nutikti prie pulto, yra gelbėjimosi ratas – centrinė aparatinė. Kai jau esi visiškame akligatvyje ir nebežinai, ką daryti, spaudi kitą mygtuką ir sakai: laba diena, gal galite po dešimties sekundžių atsijungti? Jie sako: oh, na, gerai. Ir persijungia į anonsų bloką. Taip gauni nuo 3 iki 6 minučių laiko, per kurį gali tvarkytis toliau. Bet taip būna ypatingai retai. Taip gelbėtis man teko porą kartų.

O šiaip vadovaujuosi tokiu principu: turiu neperduoti savo jaudulio vedėjams, dirbti savo darbą. Nes mano darbas ir yra išspręsti visas problemas, kad jų nesimatytų eteryje.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Sakote, kad turite nuo 3 iki 6 minučių papildomo laiko. Eiliniam žmogui tikriausiai atrodo: trys minutės – ką jau čia bepadarysi?

– Oi, televizijoje trys minutės yra tikrai daug. Gali daug ką perplanuoti, daug ką perstumdyti, gali net ir tas pats svečias vis dėlto ateiti. Gal jam kaip tik ir trūko tų trijų minučių, būna juk taip kartais gyvenime.

– Žinau, kad pats esate dirbęs laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėju.

– Tai buvo labai seniai, gal prieš penkiolika metų. Tuo metu jau dirbau režisieriumi. Buvau jaunas, gal turėjau per daug ambicijų – būsiu laidos vedėju, bandau. Bet neilgai buvau eteryje, gal metus. Laidą vedėme kartu su Agne Žekonyte. Gal būčiau dar ilgiau buvęs, bet ji pradėjo mokytis ir išvažiavo. Kadangi vedėme poromis, jai išėjus, aš kaip koks gulbinas sakiau: jei ji ne, tai ir aš ne. Taip ir baigėsi.

– Ar, pačiam dirbus vedėju, lengviau suprasti eteryje esančius kolegas?

– Be abejo, žymiai lengviau. Gal nuo tada ir turiu suvokimą, ko neturi žinoti vedėjas. Nors prisimenu, kad, kai vedžiau laidą, režisieriams buvo labai gerai. Nes dirbau vedėju, bet visą laiką galvojau apie sėdinčius prie pulto: kaip jiems padėti, kaip palengvinti? Gal patempti laiką, gal kaip tik – patrumpinti? Bet kokį darbą pamatyti iš vidaus labai naudinga, nes supranti, kaip gi viskas iš tikrųjų veikia. Visiems sveika pasėdėti įvairiose kėdėse – ir režisieriams, ir politikams.

– „Labas rytas, Lietuva“ švenčia trisdešimtmetį. Tai – rimta sukaktis laidai. Televizijos darbuotojams tikriausiai nėra taip jau lengva, nes laida – trijų valandų trukmės, tiesioginė, rodoma šešias dienas per savaitę.

– Aš nežinau, kaip ji neišsisemia. Galbūt į šį klausimą geriau atsakytų prodiuseriai, kurie seka reitingų kilimus, kritimus, stengiasi nenutolti nuo žiūrovo, stebi, kas jam įdomu. Bet, matyt, žiūrovui reikia to rytinio draugo televizoriuje. Tikriausiai lengviau keltis, kai kažkas šneka, – gali valgyti pusryčius, gerti kavą ir išgirsti informaciją.

Iš tikrųjų mes ryte neturime konkurencijos. Kurį laiką vienoje komercinėje televizijoje buvo „Ryto ratas“, bet jau kiek laiko jo nebėra. Ir jie net nebando gaivinti šios tradicijos, nes, matyt, tą patį reitingą pasiekia su tuo, ką rodo. Jiems neįdomu plėsti žiūrovo akiratį. Kam jiems vargti su ta rytine komanda, vedėjais ir taip toliau, jei gali paleisti animacinį filmuką.

O mums rūpi žiūrovas ir mes norime, kad jis daugiau matytų, ne tik animacinius filmukus. Ir tą pačią spaudą – gal kažkas negali jos įpirkti, gal ir šiaip neperka visų laikraščių. Įsijungia spaudos apžvalgą, jam per šešias minutes pagrindines antraštes pristato. Ateina daug visokiausių svečių – muzikantų, knygų autorių, masažuotojų, trenerių, žonglierių su ugnimis, katinais, tigrais, ir meška, atrodo, vieną kartą buvo... Tai kur yra geresnė laida? Negi tos pačios serijos – šimtą penkiasdešimt tūkstančių kartų?

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ar režisieriaus darbas yra vienas tų, iš kurių sunku „išeiti“? Pareini namo, bet galva darbe – mintys sukasi apie darbus...

– Mintys sukasi apie darbus, kai kas nors nepavyksta. Būna, tiesiog nepataikai. Sėdi, žiūri į priekį, bet rankos dirba atskirai. Pirštas pasislenka per vieną mygtuką – spaudi vieną kamerą, nuspaudi visai kitą, ir eteryje – TADAM – bet kas. Bet čia toks mažas brokas. Būna ir didesnių, kur neišsisuki, imi sau priekaištauti. O po to supranti, kad nėra prasmės save pjauti. Čia kaip tenise: padarei klaidą, nepataikei į aikštelę, turi pamiršti, nes jei galvosi – praloši visiškai. Turi greitai pamiršti, susikoncentruoti ir eiti į priekį.

– Būna profesinių ligų. Ar jūs turite profesinę ligą stebėti, pavyzdžiui, kolegų darbus ir pastebėti klaidas?

– Klaidų neskaičiuoju, bet, aišku, jeigu pamatau broką, kurį pats galiu padaryti, jis nepraslysta pro akis. Žinoma, į viską žiūriu kitaip, net ir filmus. Pavyzdžiui, su žmona žiūrėjome filmą „Birdman“. Paklausiau – na, kaip? Sako – gražu. Bet ar pastebėjai, kad visas filmas vienu planu nufilmuotas, nėra nei vieno montažinio plano, kamera prisitraukdavo, atsitraukdavo, apeidavo, bet nebuvo nė vieno kirpimo, nė vieno sujungimo, nė vieno permušto plano? Paprasti žmonės nepastebi šito. Jie žiūri, jiems gražu, bet nepastebi.

Bet šiame darbe yra ir labai daug pliusų. Važiuoji penktą ryte, gatvės tuščios, važiuoji devintą vakare, gatvės tuščios. Ir kai reikia važiuoti aštuntą ryte, tada galvoji: eik peklon, kaip gerai, kad penktą ryte važiuoji.

Man, pavyzdžiui, labai padeda, jei aš išeinu penktą ryto iš namų ir kuriame nors name dega šviesa virtuvėje. Galvoji: o, ne vienas aš toks. Ir jau geriau. Tada važiuoji, matai stotelėse stovinčius žmones. Jie laukia autobuso, o tu – su mašina. Ir tau dar geriau. Vieni pliusai iš tikrųjų (juokiasi).

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Televizija nuolat modernėja, turime visokių dronų, kamerų-robotų. Darbas jums dėl to lengvėja ar sunkėja?

– Man lengviau su robotais. Ne dėl to, kad ne žmonės, bet jie tikslesni. Mašina visada padarys tiksliau, iki milimetro. Bet be žmonių vis tiek neįmanoma. Jei dirbsi vien su robotais, tai kas čia per darbas? Sėdi vienas tarp geležinių straublių ir ratų...

Su robotais lengviau dėl to, kad jie kadruotę daro labai tikslią, tai – milimetrų klausimas. O žmogus, kad ir kaip keistai nuskambėtų, tik padeda robotui. Padaro tuos dalykus, kurių robotas negali. Yra tokių situacijų, kur žmogus yra daug greitesnis už robotą, tai be žmogaus vis tiek – niekaip.

– Visą laiką dirbote LRT televizijoje, niekada nenorėjote išeiti į kokią kitą?

– Ne. Nežinau, kodėl. Buvo vienas bandymas išeiti, dar gilioj jaunystėj, ir jau buvau beveik susitaręs. O po to grįžau namo ir pajutau, kad negaliu. Na, negaliu, nenoriu. Nors pinigų atžvilgiu ten buvo geriau. Nežinau, kas sulaikė, kodėl sulaikė, bet neišėjau. LRT televizijoje yra daug tokių žmonių. Galbūt visi jie pataikė ateiti į tą darbą, kurį myli.

Jaučiu, kad kitose televizijose nėra tokio žmogiško santykio. Pas juos tikriausiai būtų daug griežčiau. Ir pas mus, aišku, nėra taip, kad gali daryti, ką nori, ir tave tik girs. Negirs. Jei reikės, tai ir duos taip, kad ohoho – po to laižysies žaizdas. Bet kažkas tokio yra. Pas mus saugo žmogų.

Miglė Dauskurdienė