„Oi, kokių pasirodymų tik neprikurdavom. Dienos metu repetuodavom, o vakare, sulaukę tėvų, pradėdavom pasirodymą. Vos jiems įžengus į namus, sodindavom ant sofos. Net batų nespėdavo nusiauti. Pasirodymų garderobas irgi nebuvo pamirštas. Teko vilkėti ir sesers sijonus, mūvėti pėdkelnes, net maudymosi kostiumėlį...“ – juokiasi rašinio herojus. Beveik 25-erių (tiek sueis spalio 26-ąją) „Rokiškio sūrio“ inžinierius-technologas, prieš metus grįžęs į gimtąjį miestą, vėl bus ir mūsų scenoje. Jį, kaip aktorių, 11-metį „mažą žmogutį“, priėmęs į savo legendinį teatrą, „sukūrė“ Justinas Krisiūnas. O penktadienį Mantą, kaip lenkų karininką, pamatysime Neringos Danienės premjeroje „Marcelės legenda“. Apie vaidmenis ir baimes, siūlymus išbandyti modelio karjerą, lietuvišką kiną, svajonę suvaidinti „priekabų, daug kalbantį ir komišką vyriškį... “ – šios dienos pokalbis...

– Pradėkim nuo „Marcelės“, kaip atsidūrei šitame spektaklyje? Režisuojant Neringai, kiek žinau, nesi vaidinęs?

– Prisijungti prie komandos ir šio spektaklio mane pakvietė režisierė Neringa Danienė. Ji buvo nugirdusi, jog baigęs mokslus grįžau dirbti ir gyventi į Rokiškį.

Parašė man, jog ieško keleto jaunų aktorių vaidinti naujame jos spektaklyje apie Marcelę Kubiliūtę, pakvietė jungtis prie komandos ir grįžti į sceną. Tuo metu aš jau kurį laiką dirbau Rokiškyje ir  buvau apsipratęs prie kasdienių darbų bei gyvenimo provincijoje. Todėl ir pats laisvu laiku pradėjau ieškoti saviveiklos, kuri padėtų pabėgti nuo rutinos ir leistų praturtėti dvasiškai. Laiku ir vietoje – taip pasakyčiau apie savo grįžimą į teatrą ir režisierės Neringos spektaklį.

Tai pirmas kartas, kai vaidinu N. Danienės spektaklyje. Kiekvienas režisierius turi savo stilių ir darbo pobūdį, bet iš esmės darbas su Neringa daug nesiskiria, palyginti su darbu režisierių, kurių spektakliuose vaidinau (Justinas Krisiūnas, Svetlana Artemieva).

– Papasakok apie savo vaidmenį?

– „Marcelės legendoje“ yra daugybė įvairių personažų, todėl kiekvienam tenka po kelis vaidmenis. Pagrindinė mano rolė yra lenkų karininko Petro Vrublevskio, kuris padėjo istorijos herojei Marcelei. Nenoriu detaliau pasakoti, kad neatskleisčiau visų niuansų. Kiti vaidmenys paprastesni (liudininkas, kaimo berniokas, saugumietis), tačiau jie labai papuošia spektaklį.

– Apskritai, kas tau yra teatras, kokie režisieriai patinka, ar eini žiūrėti teatro, o gal kino?

– Teatras man yra ta vieta, į kurią gera grįžti. Nuo mažens patiko kurti, o kai darai tai, kas paliečia žmogų (žiūrovą), – neapsakomas jausmas.

Pradėjau vaidinti 11-os metų. Augau teatre ir scenoje. Dabar – tai lyg grįžimas namo po kelerių metų klajonių.

Neturiu mėgstamiausio režisieriaus. Manau, kiekvienas savo karjeroje turi gerų ir blogų darbų, todėl nesu linkęs vertinti kiekvieno asmeniškai. Kai kurie darbai pasiseka, kai kurie ne.

Sunku pripažinti, bet į teatrą pastaraisiais metais nueinu vis rečiau. Dabar – puikus spyris į užpakalį sugrįžti ir į žiūrovo kėdę. Po kelių filmavimųsi kine susidomėjau ir lietuviškų filmų kūryba. Todėl stengiuosi nepraleisti nė vieno lietuviško kino.

– Grįžtant šiek tiek atgal, ką veikei baigęs gimnaziją, kur mokeisi ir kuo grįžęs į Rokiškį užsiimi,  kur dirbi?

– Baigęs mokyklą įstojau į Kauno technologijos universitetą (KTU) studijuoti maisto inžinerijos. Metai universitete neprailgo. Studijos buvo įdomios ir vertingos, o teatre įgauta patirtis pravertė – ir  atsiskaitant dėstytojams, ir ginant baigiamuosius darbus. Net dabar šypsausi prisimenęs kai kuriuos atsiskaitymus, kai pritrūkdavo „paskutinės nakties“ ir tekdavo „sukti uodegą“. Bakalauro studijos truko ketverius  metus, po jų sekė magistras.

Studijuojant universitete protarpiais tekdavo grįžti prie vaidybos. Ir scenoje, ir filmavimo aikštelėse. Tiesa,  mažai. Paskutiniais magistro studijų metais gavau pasiūlymą dirbti didžiausioje Baltijos šalyse pieno perdirbimo įmonėje AB „Rokiškio sūris“. Čia ir pasilikau, esu inžinierius-technologas. Smagu, kad tokios įmonės priima jaunus specialistus ir suteikia jiems didžiulį žinių bagažą.

Aišku,  ieškau progų ir laiko pakeliauti, pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio. Juk geriau kartą išvysti, nei daugybę kartų išgirsti.

– Prisimink J. Krisiūno teatrą. Ką jis tau davė? Tavo vaidmuo jo pirmajame filme „Dangus neturi išrinktųjų“ buvo vienas iš pagrindinių. Kuo ta patirtis kine buvo naudinga ar įdomi?

– J. Krisiūnas – tas žmogus, kuris prisidėjo prie mano asmenybės formavimo. Jis pasitikėjo manimi ir priėmė į Jaunimo teatrą, kai buvau vienuolikmetis, nors tuo metu net negalvojo apie tokį mažą žmogutį savo kolektyve. Jis buvo daugiau nei režisierius. Jis – tarsi vyresnysis brolis. Tas, kuris moko šiek tiek kitokių gyvenimiškų pamokų nei tėvai. Šiaip esu ganėtinai drovus žmogus, tačiau galimybė būti jo komandoje užaugino man „skūrą“. Dabar bandau suskaičiuoti, kiek vaidmenų ir skirtingų spektaklių teko suvaidinti. Suskaičiuoju devynis. Tačiau būta ir smulkesnių –  vienkartinių.

„Dangus neturi išrinktųjų“ – tai buvo debiutas. Atlikau pagrindinio veikėjo – sprinterio Sauliaus –rolę. Jis dėl širdies negalavimų pateko į širdininkų sanatoriją, kur ne tik susirado draugų, bet ir sutiko pirmąją gyvenimo meilę – Mildą.

Tuomet Jaunimo teatre  smarkiai keitėsi kolektyvas, buvome likę vos keli senbuviai. Per kelerius metus scenoje patobulėjau, užaugau ir subrendau rimtesniems vaidmenims. „Dangus neturi išrinktųjų“ – tai turbūt tas spektaklis (pirmiau buvo spektaklis, paskui pirmasis Justino filmas – aut. past), kuris padėjo mums labiau išgarsėti. Po jo žiūrovų gretas papildė ne tik draugai ir artimieji. Kalbos plito, o į sales rinkosi vis daugiau žmonių.

– Kas paskatino naujam iššūkiui – kinui?

– Filmavimas vyko Salų dvare. Tai buvo kažkas tobulo. Gyvenimas dvare, dienomis ir naktimis vykstantys filmavimai… Netrūko juoko, ašarų, nuovargio. Viską vainikavo pirmasis J. Krisiūno filmas „Dangus neturi išrinktųjų“. Jį režisierius prieš keletą metų perfilmavo, transformavo ir

pavertė nuostabiu šedevru „Širdys“.

Paskutinis mūsų spektaklis „Emigrantai“ sulaukė net penkių pilnų salių Rokiškyje. Tai mums, jauniems aktoriams, buvo svarbus įvykis. Tada supratom, jog visas tas darbas nebuvo veltui ir mūsų pasakotos istorijos palietė ne vieną širdį. Režisierius J.Krisiūnas pasiryžo pasiekti kino teatrus su kino filmu „Emigrantai“.

Šį kartą viskas buvo kitaip: profesionalūs operatoriai, „garsistas“, įranga.. Žinojome, dabar reikia žiūrėti rimčiau, todėl kuriant „Emigrantus“ buvo daugiau streso, nežinomybės. Kartu atsirado  galimybė vaidinti su garsiais Lietuvos aktoriais. Darbas su J. Krisiūnu davė daug žinių ne tik scenoje, bet ir filmavimo aikštelėje. Sakau jam didžiulį AČIŪ už pasitikėjimą,

pasiaukojimą ir, tikiuosi, mūsų keliai dar susikirs.

– Baigei KTU.  Kodėl ne šou ar  menų sritį? Juk esi ne tik vaidybos meistras, bet turi ir modelio išvaizdą?  

– Tikros priežasties, kodėl pasirinkau inžinerijos mokslus, o ne menus, taip ir negaliu sugalvoti. Galbūt nebuvau užtikrintas savimi. Nemaniau, jog pavyks. Be to, jau devintoje klasėje žinojau, kad noriu studijuot maisto pramonę. O aktoriaus profesija – labai rizikinga. Įstojus į universitetą buvo viltis, jog studijuojant pavyks kolektyvui (Rokiškio jaunimo teatrui, kurį subūrė J. Krisiūnas, o jauni aktoriai išsiskirstė studijuoti į didmiesčius – aut. past.) susirinkti ir tęsti darbus scenose. Jau buvom pradėję repetuoti Vilniaus kameriniame teatre. Deja… Realybė buvo kiek kitokia, teko nutraukti repeticijas.

Apie modelio darbą niekada nebuvau pagalvojęs. Tačiau dabar vis dažniau išgirstu iš aplinkinių, kodėl neišbandau savęs būtent šioje srityje. Tokie žodžiai priverčia susimąstyti. Man teko filmuotis keliose reklamose. Neslėpsiu, patiko. Anksčiau būčiau tik nusijuokęs ir sakęs: „Tai ne man.“ O dabar vis dažniau pagalvoju, o kodėl gi ne, kodėl nepabandžius? Pradėjau suprasti, jog didžiausias barjeras gyvenime būni pats sau. Pabandyti visada verta. Jeigu yra jėgų ir noro.

– Prisimink savo debiutą scenoje. Gal net nebūtinai scenoje, o namuose ant taburetės.

– Pirmieji debiutai buvo vaikystėje, namuose prieš tėvus. Augau su vyresne seserimi Gerda, todėl vasarą, kol tėvai būdavo darbe, ji imdavosi auklės darbo. Oi, kokių pasirodymų tik neprikurdavom. Dieną repetuodavom, o vakare, sulaukę tėvų, pradėdavom pasirodymą. Vos jie įžengdavo į namus,  nusitempdavom tiesiai į svetainę ir pasodindavom ant sofos. Tėvai net batų nespėdavo nusiauti. Nuo eilėraščių deklamavimo iki lėlių teatro, kai iš pasakų knygos, per kalkę persibraižę paveikslėlius ir pasidarę mini lėlių sceną, sekdavom pasaką.

Pasirodymų garderobas irgi nebuvo pamirštas. Teko vilkėti ir sesers sijonus, mūvėti pėdkelnes, net maudymosi kostiumėlį. Stilistiką kūrė Gerda. Man, kaip jaunesniajam broliui, telikdavo sutikti.

Į didžiąją sceną kaip aktorius įžengiau spektaklyje „Liftas“. Tai buvo pirmasis rimtas žingsnis didžiojoje scenoje. Lankiau Rokiškio choreografijos mokyklą, todėl iki to buvo tekę pasirodyti dar ir šokio žingsniu.

– Jauti viešumos baimę. Jei taip, kaip ją nugali?

– O taip, scenos baimę jaučiu visada. Jeigu aktoriaus širdyje nėra baimės virpesio – nėra prasmės vaidinti. Šią frazę teko girdėti ne kartą. Visiškai sutinku. Tik jausdamas tą virpuliuką gali žiūrovui perduoti tai, ką nori. Žiūrovas turi pajusti tuos širdies virpesius, kad jo paties širdis suvirpėtų. Geriausias vaistas nuo scenos baimės – pati scena. Pirmasis žingsnis į ją ir šviesų apakinimas priverčia pamiršti jaudulį. Bent jau man tai padeda. Tuomet nebelieka laiko galvoti apie jaudulį. Tačiau iki tol būna visko. Priklauso nuo spektaklio, vaidmens ir žiūrovų. Tenka ir į tualetą kelis kartus bėgti, ir prakaituotus delnus valyti, ir kolegas apkabinti sėkmės palinkint.

– Ką svajotum suvaidinti?

– Noriu suvaidinti priekabų, daug kalbantį ir komišką vyriškį. Gal turgaus prekiautoją, gal santechniką ar valkatą – nesvarbu. Svarbiausia, kad tai būtų komiškas, plevėsos vaidmuo. Toks, kuris įneštų šiek tiek šviežesnio oro ir pagyvintų spektaklį. Manau, tai turėtų būti komedija, kur žmonės ateitų atsipalaiduoti ir ašaras brauktų ne iš liūdesio, o iš juoko. Tačiau gerą komediją pastatyti labai sunku. Žiūrovą lengviau pravirkdyti nei prajuokinti iki ašarų.

Ir ne kiekvienas režisierius nori tam ryžtis.

– Pabaigai klausiu kaip maisto technologo, ar gamint valgyti moki?

– Tai dažnas klausimas man. Dėl to bėdų nėra. Tačiau ši sritis visiškai skiriasi nuo kulinarijos. Čia daug chemijos mokslų, procesų inžinerijos, maisto saugos, net statybos ir projektavimo. Kulinarijoje turi žinoti, kas verda puode, o čia turi žinoti, kas verda visoje gamykloje. Nuo pat žaliavos iki galutinio produkto. Realiai manau, jog kulinarijos didžioji dalis prasideda nuo mūsų, nes čia gimsta produktai (pavyzdžiui, sviestas, sūris, grietinėlė, pienas…), kurie po to naudojami kulinarijoje ir patenka ant jūsų stalo.

Reda Milaknienė