Besiruošdami šventėms paprastai skaičiuojame laukiamus svečius. Sutikdami Lietuvos neeilinį gimtadienį girdime skelbiamus stulbinamai didelius skaičius apie savo šalį paliekančius lietuvius. Tačiau gyventi ir netgi kvėpuoti darosi lengviau, kai regi į gimtinę grįžtančius jaunus žmones. Vienas iš jų – kineziterapijos specialistas AURELIJUS ČIŽAUSKAS.

24 metų Aurelijaus gimtinė – Biržai. Čia jis augo, mokėsi Kaštonų mokykloje, vėliau - „Saulės“ gimnazijoje. Po ketverių metų studijų Lietuvos sporto universitete (buvusi Lietuvos kūno kultūros akademija), įgijęs kineziterapeuto specialybę, Aurelijus grįžo į gimtinę ir jau pusantrų metų dirba Biržų šeimos gydytojų centro masažo kabinete ir Biržų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje.

Kalbantis su Aurelijumi neapleidžia mintis, kaip toks jaunas žmogus jaučiasi atsidūręs senatvės ir labai sunkių ligų akivaizdoje. „Iš šių ligonių jaučiu ypatingą nuoširdumą. Jie džiaugiasi išvydę jauną žmogų ir vis kartoja, kad aš tik niekur neišvažiuočiau. Mes juos iš naujo mokome vaikščioti ar bent jau pavartome“, - apie savo ir slaugytojų darbą ligoninėje sako Aurelijus. Slaugos skyriuje jis kasdien dirba po dvi valandas, po to skuba į Šeimos gydytojų centrą.

Čia jo laukia ne tokie sunkūs įvairaus amžiaus bei įvairių negalavimų turintys pacientai. Labai retai, tačiau tenka masažuoti ir kūdikius. Mažiausiam Aurelijaus pacientui, kuriam masažavo kojytes, buvo gal vos penki mėnesiai.

Noras padėti žmogui

„Man patinka mano darbas“, - kartoja pašnekovas. Į klausimą, kas lėmė jo profesijos pasirinkimą, Aurelijus atsako: „Noras padėti žmogui. Aš visą gyvenimą, jei tik galėdavau, stengdavausi kuo nors padėti.“

Svajones apie gydomąją mediciną koregavo mokymosi rezultatai, kurių ypač gerų reikalauja medicinos studijos. „Aš tikrai nebuvau labai geras mokinys“, - šypsosi Aurelijus, dabar žmones gydantis judesiu.

Pašnekovas sako, kad įtakos renkantis su medicina susijusią profesiją turėjo ir mamos – (Šeimos centre dirbančios slaugytojos ir masažuotojos Laimos Daunienės – aut.) darbas. Aurelijus ypač dėkingas savo praktikos vadovei, Likėnų reabilitacijos ligoninėje dirbančiai Jolitai Greviškienei.

„Iš jos aš labai daug ko išmokau“, - sako patyrusios kineziterapeutės mokinys.

Aurelijui smagu dirbti Šeimos gydytojų centro kolektyve, kurį jis vadina draugišku ir darniu.

Didžiausias komplimentas – prašymas pasilikti Biržuose

„Aš esu niekur iš Lietuvos nenorintis išvykti žmogus. Ir netgi gyvenimas didmiestyje manęs nevilioja... Man gera čia, kur mano mylimas, savas kraštas, mano gimtinė... Aš – mažo miestelio žmogus“, - kalba Aurelijus. Prašymą neišvažiuoti iš Biržų jis vadina gražiausia ir maloniausia, ką teko išgirsti iš pacientų.

Biržuose – ne tik mylimas darbas, bet ir draugai, pažįstamos apylinkės, mieli prisiminimai, artimieji.

Pasak Aurelijaus, laisvalaikį su draugais praleisti kitų miestų klubuose norisi gal tik žiemą. Vasarą Biržuose, upių ir ežerų apsuptyje, norisi kuo ilgiau būti, mėgautis gamta, žaluma. „Judėjimo mieste daugėja, atsiranda sporto klubų, jaunimas stengiasi imtis veiklos, tačiau jos gali būti ir daugiau“, - mano Aurelijus. Jis save vadina pilietišku žmogumi, besidominčiu įvykiais, dalyvaujančiu rinkimuose, kurių rezultatais tekę ir nusivilti.

„Jaunimas turi būti aktyvesnis, pilietiškesnis, gyventi ne tik kalbomis bei valdžios keikimu, o imtis daugiau iniciatyvų“, - sako jaunas kineziterapeutas. Anot Aurelijaus, galimybių veiklai žmogus turi ieškoti ir pats, nes emigracija – ne visada pati geriausia išeitis. Aurelijui smagu, kad Biržuose daugėja jaunų žmonių. Šalia – jaunos Šeimos gydytojų centro odontologės kabinetas.

„Greta yra daug protingesnė ir už mane būtų daug įdomesnė pašnekovė“, - siūlo pakalbinti buvusią bendramokslę, grįžusią dirbti į Biržus. Pokalbis baigiasi Aurelijui jau skubant į susitikimą su Andriumi Tapinu.

Kadangi ne už kalnų Valentino diena, spėju paklausti, koks svarbiausias dalykas, galintis jungti du žmones į porą. Išgirstu žodį „ištikimybė“.