LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Prieš beveik dvejus metus gargždiškė Deimantė Rimkienė savanoriavo Tailande. Moteriai, mylinčiai dramblius, ši patirtis iki šiol kelia ne tik teigiamas emocijas. Mat per savaitę Deimantė pamatė ir neigiamą įtaką drambliams turizmo srityje. „Tikroji didybė yra žiūrėti į dramblį su pagarba, stebėti jį laisvėje besivejantį šunį, metantį purvą ant kito dramblio ar valiūkiškai besivartantį dumble“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tikroji didybė – žvelgti su pagarba
– Prieš metus savanoriavai Tailande (Chiang Mai mieste) Elephant Nature Parke. Papasakok, ką teko patirti, sužinoti.
– Čia supratau, kad turiu daugiau vidinės jėgos nei galvojau anksčiau. Sužinojau, kokią įtaką turizmas daro drambliams. Kiek daug jų miršta ir patiria traumas nuo išsekimo nešiodami turistus ant nugaros. Teko išlieti ne vieną ašarą matant dramblių žaizdas.
Savaitę sodinau krūmus, grėbiau mėšlą, lupau bei tryniau bananus. Pirmosiomis dienomis jaučiau laimę pamatyti dramblį, prie jo prisiliesti, nusifotografuoti. Tačiau emocija kito. Didžiulį džiaugsmą pakeitė liūdesys ir ašaros, teko nusileisti ant žemės ir pamatyti dramblių gyvenimo realybę. Visi drambliai į parką atkeliavo iš cirko, turistinių atrakcijų, tokių kaip jodinėjimas ar darbas miškuose. Visi jie sužaloti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kai kuriems dar buvo galima padėti, o kai kurie jau buvo per daug „atidirbę“ turistams.
– Kas labiausiai sukrėtė dramblių turizmo srityje?
– Baisiausias etapas yra dramblio kelionė iki vietos, kurioje jis tampa turistine atrakcija. Šie nuostabūs gyvūnai nėra nusiteikę būti jojami ir tarnauti žmogui – dar mažus aptikus miške ir prieš akis dažnai nužudžius ginti bandančią šeimą, prasideda kelerius metus trunkanti dresūra. Ji skirta palaužti visą dramblio esybę ir sukuriamas baimės vedamas prisirišimas prie jo dresuotojo. O tada jau cirkas, aplodismentai, „Instagramo“ nuotraukos iš jodinėjimo. Tik šiame šou pagrindinė žvaigždė yra skriaudžiama, o visas uždarbis keliauja į rankas tų, kurie užsidirba tokią sumą, kuri motyvuoja juos eiti į kitą mišką ir palaužti dar vieną nuostabią sielą.
– Ką Tau pačiai davė būtent ši savanorystė?
– Praplėtė mąstymą. Pradėjau daugiau galvoti, kam dar mes kenkiame patys to nežinodami, nesuvokdami. Davė ir nuostabių pokalbių su žmonėmis iš viso pasaulio ir kažkokios vidinės stiprybės, kuri laikėsi likusios kelionės metu.
Pagrindinė pamoka, kurią išmokau dirbdama savanore, kad tikroji didybė yra žiūrėti į dramblį su pagarba, stebėti jį laisvėje besivejantį šunį, metantį purvą ant kito dramblio ar valiūkiškai besivartantį dumble.
Keliauti galima pigiai
– Apkeliavai 13 šalių per 8 mėnesius. Kas pažadino kelionių alkį?
– Savanorystė buvo pirma mintis, nuo kurios kilo kelionės idėja. Viskas prasidėjo nuo meilės drambliams. Ilgą laiką domėjausi šiais gyvūnais, kol vieną tamsią žiemą supratau, kad turiu važiuoti savanoriauti.
– Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– Lankiausi Pekine, Honkonge, Pietryčių Azijoje: Tailande, Malaizijoje, Filipinuose, Balyje, Kambodžoje, Laose, Taivane, Japonijoje bei JAV. Net sunku žodžiais įvardinti turėtas patirtis.
– Išmaišei nemažai pasaulio, ar sutinki, kad keliauti – prabanga?
– Kiekvienas turime savo komforto ribą. Kadangi tiek man, tiek mano vyrui komfortas niekada nebuvo prioritetas, visur „prasisukdavome“ gan pigiai. Pavyzdžiui, Tailande nakvojome mediniame namuke ant jūros kranto, kur naktis kainavo 9 eurus. Vietinis maistas šioje šalyje labai pigus, gerokai pigesnis nei Lietuvoje. Keliaujant visada galima ieškoti būdų, kaip išleisti mažiau. Keliaujant yra tekę miegoti ir kambaryje su vorais, ir po atviru dangumi. Taip kuriamos neįkainojamos patirtys ir gyvenimo istorija, kurią norėsis pasakoti ateities kartoms.
– Esi kilusi iš Gargždų. Kurių vietų pasiilgsti labiausiai?
– Gargždai man asocijuojasi su vienais geriausių gyvenimo metų. Pirmoji meilė, pirmas bučinys. Labiausiai gal pasiilgstu to lėto tempo, galimybės visur nueiti pėsčiomis ir, žinoma, sėdėti parke ant laiptelių ir gliaudyti saulėgrąžas. Gimtinė visuomet kelia pačius šilčiausius jausmus.
Aistė NOREIKAITĖ
