„Buities darbai vis dar skirstomi į neva vyriškus ir moteriškus. Vyras turi mašinas garaže remontuoti, varžtus gręžioti, o moteris tuo tarpu privalo sukiotis tarp skalbyklės ir viryklės. Kategoriškai nepritariu. Man atrodo, jog tai – neišmanėlių ir sovietiniais stereotipais besivadovaujančių žmonių įsitikinimai. Juk ne be reikalo labiausiai vertinami pasaulio kulinarai yra vyrai. Ir tai sakau ne vien iš nuogirdų, bet dėl savo praktikos – būtent vyrai yra puikiausi kulinarai mano pažįstamų žmonių rate“, – juokiasi kėdainietis Marius ČIŽEIKA (36).

Kėdainių blynus kepė dar nebuvęs Kėdainiuose

Prieš keturiolika metų Mariaus gyvenimas pasikeitė iš pagrindų. Iš laikinosios sostinės jaunas vyras persikėlė į miestą Lietuvos širdyje, mat čia persikraustė... jo širdis.

Į Kėdainius nepersikraustė tik jo darbovietė – M. Čižeika taip ir liko dirbti meistru Kaune, polietileno gamybos įmonėje UAB „Lenbra“.

„Atvykau vedinas meilės kėdainietei Aidai. Miestas tapo artimas nuo pačių pirmų dienų, o pats kėdainiečiu tapau labai greitai, net tėvai mane taip vadina. Beje, legendinius Kėdainių blynus kepiau dar tada, kai nė nežinojau, kaip tie Kėdainiai atrodo“, – juokiasi M. Čižeika.

Pirmagimis ruošė maistą broliui ir sesei

Maisto gaminimas kėdainiečiui nebuvo svetimas jau nuo jaunų dienų.

„Tėvai daug dirbo. Aš – pirmagimis, vyriausioji atžala, tad man tekdavo pasirūpinti jaunesnėliais –  broliu Audriumi ir seserimi Agne. Pradžioje susiformavo pareiga ir įprotis, o vėliau savaime atsirado noras nustebinti ne tik brolį ar seserį, bet net ir tėvus bei draugus savo ruoštais patiekalais, – šypteli meilę ir save Kėdainiuose atradęs „Rinkos aikštės“ pašnekovas. – Ko gero, žmogus toks jau yra –  pradžioje kažkuo džiaugiasi, vėliau prie to įpranta, o dar po kurio laiko vėl dairosi, ką čia pakeitus. Taip ir aš: pradėjau artimuosius lepinti įprastais, lietuviškais patiekalais, o vėliau ėmiau semtis idėjų paįvairinimui iš užsienio šalių virtuvių, ieškoti neįprastų ingredientų. Renkuosi patiekalus iš japonų, italų, lietuvių ar gruzinų virtuvių. Dažniausiai gaminu pagal receptus, idėjas „žvejoju“ internete, bet galiausiai viską pakoreguoju pagal save.“

Dėl svečių neriasi iš kailio

Būtent dėl šeimos narių ir bičiulių „Rinkos aikštės“ pašnekovas prie puodų sukiojasi ilgiau nei dėl savęs paties.

„Sau ką nors „mandro“ gaminu retai. Stengtis virtuvėje ir „įnešti“ įvairovės mane įkvepia noras nustebinti svečius ar šeimos narius, – pasakoja M. Čižeika. – Nebijau eksperimentuoti. Galbūt todėl, kad dirbu man patinkantį, tačiau gana monotonišką darbą, po jo norisi „išsilaisvinti“, leisti laiką sodyboje, gamtoje, su meškere rankoje, sporto klube, kelionėse su šeima ir, žinoma, savo eksperimentų laboratorijoje – virtuvėje. Joje mane užplūsta nepaprasti jausmai. Dažniausiai – azartas belaukiant galutinio rezultato.“

Kepa net meduolinius Kalėdų namelius

Na o ar dažnai M. Čižeika atranda laiko saviraiškai prie puodų?

„Gaminu dažnai. Neslėpsiu – ir todėl, kad valgyti reikia, bet ir dėl to, kad ruošti maistą man patinka. Pastarąjį faktą paliudyti gali bent dvidešimt žmonių, – juokiasi kraštietis. – Gardesniais  patiekalais šeimą palepinu 5-6 kartus per mėnesį. Draugai labiausiai mėgsta mano pagamintus gruziniškus „chačapuri“, o aš asmeniškai labai mėgstu kepimo popieriuje keptą vištos krūtinėlę su daržovėmis. Jau keletą metų iš eilės turiu tradiciją stebinti giminaičius ir draugus savo keptais meduoliniais Kalėdų nameliais ir Kūčių stalui keptais suši.“

Nė žingsnio – be indaplovės

Eksperimentuodami su užsienio virtuvių patiekalais, virtuvių šefai atranda ir ne tik naujų, gardžių skonių, bet ir įrankių, palengvinančių maisto ruošimo procesą. Šiuo klausimu M. Čižeika išlieka itin žemiškas.

„Virtuvėje reikia nemažai rakandų. Man, asmeniškai, labai svarbus ir apšvietimas: mano virtuvėje jis – tarsi operacinėje, – juokiasi M. Čižeika. – Kaip ten bebūtų, galėčiau išsisukti su vos keletu įrankių, bet niekaip – be indaplovės... Po manęs virtuvėje lieka kalnai nešvarių indų. Indaplovė išties palengvina visą darbą, leidžia sumažinti ne vien vandens, bet ir laiko sąnaudas.“

Gamina skaniau už mylimąją?

Sakoma, jog kelias į vyro širdį veda per skrandį. O ar Aida – moteris, dėl kurios Marius prieš keturiolika metų aukštyn kojomis apvertė visą savo gyvenimą, gamina skaniau negu jis pats?

„Sakyčiau, kad Aida skaniau gamina tik sriubas, padažus ir desertus“, – juokiasi M. Čižeika.

Gruziniškas „Chačapuri“ lietuviškai

Gruziniškas „Chačapuri“ lietuviškaiReikės: 4-5 stiklinių miltų, 0,5 l rūgpienio, 1/2 valg. š. sodos, 1 valg. š. acto, 2 valgomųjų šaukštų saulėgrąžų aliejaus, 0,7 kg mocarelos sūrio, 0,3 kg fetos sūrio, 2 kiaušinių, 1 šaukšto sviesto.

Gaminimas: Miltus sumaišome su rūgpieniu. Sodą sumaišome su actu ir įmaišome į tešlą, dar įmaišome saulėgrąžų aliejų. Tešlą suminkome ir padalijame į 10 dalių. Mocarelos sūrį sutarkavę, fetos sūrį sutrupinę, juodu sumaišome. Įmušame 2 kiaušinius, išmaišome ir padaliname masę į 10 dalių. Iš kiekvienos suformuojame po rutuliuką. Iš pradžioje paruoštos tešlos iškočiojame 10 apvalių papločių. Per vidurį dedame rutulį sūrio, tešla jį apgaubiame ir atsargiai suformuojame paplotėlį. Kepame iki 240-270 °C įkaitintoje orkaitėje apie 10-15 min., kol paviršius ims gražiai rusvėti. Ką tik iškeptą „chačapuri“ reikia patepti sviestu – šis tampa puikiu padažu. Skanaus!

Patarimas: Šiam patiekalui nereikia nei druskos, nei pipirų, mat poskonius  ir taip pakankamai stipriai atskleidžia kiti produktai. Kai kurie jau paruoštą „Chačapuri“ mėgsta pagardinti grietine ir kečupu.

Kepimo popieriuje kepta vištos krūtinėlė

Kepimo popieriuje kepta vištos krūtinėlėReikės: visos vištos krūtinėlės, ryšulėlio smidrų, mažos galvos žiedinio kopūsto, 300 g sūrio pagal skonį (autorius dažniausiai renkasi mocarelą); alyvuogių aliejaus, plonai pjaustytų šoninės juostelių, didelio pomidoro (kartais vietoje pomidoro dedu svogūną), druskos ir prieskonių pagal skonį (pats dažniausiai neįsipareigoju ir dedu tai, kas po ranka papuola).

Gaminimas: Vištos krūtinėlę perpjauname į dvi dalis. Kiekvieną dalį darkart pjauname išilgai, kad gautųsi keturios delno dydžio porcijos. Vieną porcijos pusę barstome druska, o kitą – prieskoniais. Žiedinį kopūstą supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais, pilame 2-4 šaukštus aliejaus ir mėgstamų prieskonių, viską išmaišome. Turime ruošinį dviem porcijoms, o kitas dvi porcijas tokiu pat būdu darome su smidrais (daržoves galima bandyti įvairias, tinka ir pievagrybiai, ir paprikos, ir saldžios bulvės). Patiesiame kepimo popierių (maždaug 40×40 cm dydžio), dedame pusę kiekio pirmo daržovių mišinio, klojame krūtinėlę, tada du griežinėlius pomidoro (ar svogūno), viską apibarstome sūriu, o ant viršaus – 2-3 juosteles šoninės. Popieriaus kraštus suglaudžiame kaip knygą ir susukame tarsi ritinėlį, galus taip pat susukame, kad gautųsi sandarus paketas. Kepame 40-45 minutes 200 °C temperatūroje. Skanaus!