Dmitrijaus Rugio nuotr.

Pa­sa­ko­da­mas sa­vo įspū­džius re­dak­ci­jai, nuo­sta­bos ne­slė­pė plun­giš­kis, ku­ris su ki­tais eks­pe­di­ci­jos da­ly­viais ne­se­niai grį­žo iš šios to­li­mos, bu­vu­sios vie­nos iš So­vie­tų są­jun­gos, Kazachstano res­pub­li­kos.
„Vaiz­das, ku­rį pa­ma­tė­me, pri­mi­nė matytą se­nuo­se ru­siš­kuo­se fil­muo­se: „ži­gu­liai“, se­ni au­to­bu­sai ir dau­gia­bu­čiai, ne­tvar­ky­ti ke­liai ir ša­li­gat­viai… Ly­gin­ti ne­la­bai įmanoma, tai du skir­tin­gi pa­sau­liai, to­dėl grį­žęs dar la­biau pra­dė­jau ver­tin­ti tai, ką tu­riu čia“, – apibūdino ta­kos­ky­rą tarp dvie­jų ša­lių Pau­lius Ga­dei­kis.

Be­veik 4000 ki­lo­met­rų Lie­tu­vą ski­ria nuo Ka­zach­sta­no. Vie­tos, kur jau ant­rus me­tus iš ei­lės pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs rink­ti­nis Lie­tu­vos jau­ni­mas vyks­ta tvar­ky­ti mū­sų trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių ka­pų. Ką ten tvar­ky­ti, kaip sa­ko Pau­lius, pir­ma rei­kia juos su­ras­ti: „Lie­tu­vo­je mes ka­pi­nes ma­to­me su ta­ke­liais, ply­te­lė­mis, gė­lė­mis ir pan., o Ka­zach­sta­ne ka­pus at­ras­ti bu­vo di­de­lis iš­šū­kis!“

Reg­bi­nin­kas, Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jas Pau­lius in­ter­viu mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jams at­sklei­džia, kaip pa­te­ko į kil­nią mi­si­ją, ką te­ko pa­tir­tį ir kaip jau­čia­si ta­pęs žy­miu žmo­gu­mi.

– Pau­liau, pra­dė­ki­me nuo to, kad stai­ga ta­pai įžy­mus: pri­ėmi­mai pas Pre­zi­den­tą, me­rą, in­ter­viu, vi­zi­tai į įvai­rius są­skry­džius, su­si­ti­ki­mai, lai­dos ir ži­niask­lai­dos dė­me­sys. Ne­pa­var­gai nuo dė­me­sio? Kaip į tai re­a­guo­ja ar­ti­mie­ji, ben­dra­dar­biai? Ar bent spė­ji pa­val­gy­ti ir pa­snaus­ti?

– Na, „įžy­mus“ – la­bai stip­rus žo­dis, toks ne­si­jau­čiu. Pats ge­riau­sias jaus­mas už­lie­ja, kai gat­vė­je pri­ei­na pa­pras­ti žmo­nės ir dė­ko­ja už at­lik­tą ir at­lie­ka­mą mi­si­ją. Tai la­bai mo­ty­vuo­ja ir įpras­mi­na vi­sus su­si­ti­ki­mus su Pre­zi­den­tu, me­ru ir ži­niask­lai­da. Di­džiau­sias dė­me­sys ati­ten­ka ko­man­dos drau­gams, ku­rie gy­ve­na Vil­niu­je, Kau­ne ar šių mies­tų ra­jo­nuo­se, bet nu­si­skun­di­mų ne­gir­dė­jau. Iš ar­ti­mų­jų ir ko­le­gų su­lau­kiu tik be­ga­li­nio pa­lai­ky­mo, šyp­se­nų ir di­džia­vi­mo­si, vi­si pa­sa­ko­ja, kaip ste­bė­jo mū­sų ke­lio­nę, se­kė so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se. Kar­tais at­ro­do, kad džiau­gia­si la­biau už ma­ne pa­tį. Pir­mą sa­vai­tę po eks­pe­di­ci­jos ne­bu­vo lai­ko iš­si­mie­go­ti, bet tai ma­lo­ni ne­mi­ga. Ke­lio­nės me­tu to­kios pra­ban­gos kaip mie­gas taip pat ne­tu­rė­jo­me, to­dėl ne­ga­liu skųs­tis ir grį­žęs, nes eks­pe­di­ci­ja bai­gė­si, bet mi­si­ja dar tik pra­si­de­da.

– Kiek te­ko gir­dė­ti, vie­nas pa­grin­di­nių ta­vo „ar­kliu­kų“ – že­mai­čių kal­ba ir dai­na­vi­mas. Net Pre­zi­den­tui že­mai­tiš­kai dai­na­vai…

– Ne­pa­va­din­čiau to ar­kliu­ku, tie­siog tai yra ma­no gim­to­ji kal­ba, man tai na­tū­ra­lu. La­bai di­džiuo­juo­si, kad esu že­mai­tis. Kai kal­bu že­mai­tiš­kai, ge­riau iš­reiš­kiu sa­ve, o ir ne vis­ką ga­li iš­vers­ti iš že­mai­čių į li­te­ra­tū­ri­nę kal­bą. Daž­nai ko­le­gų vei­duo­se pa­ste­bė­da­vau ne­su­pra­ti­mo iš­raiš­kas ir pa­gal­vo­da­vau, ar kar­tais ne­už­krau­nu pa­pil­do­mo dar­bo kop­lyt­stul­pių pro­jek­ta­vi­mu už­im­toms gal­voms, bet vi­si bu­vo po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ki. Tai ma­ne šiek tiek er­zi­na, nes vie­nas iš la­biau­siai ver­ti­na­mų že­mai­tiš­kų bruo­žų – ne­vaikš­čio­ti ap­link, o ei­ti tie­siai prie rei­ka­lo. Tik­rai ti­kė­jau­si, kad kas nors pa­sa­kys: „Pau­liau, gal ga­li lie­tu­viš­kai pra­bilt, at­si­bo­dai“. Eks­pe­di­ci­jo­je ne­bu­vau vie­nin­te­lis že­mai­tis, pra­de­dant nuo eks­pe­di­ci­jos va­do­vo Ar­nol­do Fo­ko, ku­ris ki­li­mo nuo Var­nių. Jis, nors ir pa­ty­lo­mis, de­monst­ra­vo tik­rai pui­kią ir sod­rią tar­mę. De­ja, iš jo te­ko iš­girs­ti tik ke­lis že­mai­tiš­kus žo­džius, ne taip kaip iš ko­man­dos drau­go Ma­ri­jaus Šti­li­nio, ku­rio šak­nys Sa­lan­tuo­se, o kal­ba kar­tais pa­si­ro­dy­da­vo net la­biau že­mai­tiš­ka nei ma­no. Taip pat vie­na iš mū­sų ko­man­dos žur­na­lis­čių – tel­šiš­kė Kris­ti­na Ci­pa­ry­tė. De­ja, jau nuo vai­kys­tės ne­že­mai­čiuo­jan­ti, bet cha­rak­te­rio bruo­žai ne­nu­sle­pia­mi.

Eks­pe­di­ci­jos me­tu skam­bė­jo daug dai­nų. Vie­na jų – Mo­ni­kos Kaš­kaus­kai­tės su­kur­ta bū­tent šiam įvy­kiui – grei­tai iš­plauks į pla­čiuo­sius van­de­nis, ir jūs tik­rai ją iš­gir­si­te. Na o že­mai­tiš­ką dai­ną, ku­ri jau nuo ban­do­mo­jo žy­gio skam­bė­jo ža­din­da­ma da­ly­vius žo­džiais „Kuož­na ryt, su gai­des pa­kė­lės…“, te­ko su­dai­nuo­ti ir Pre­zi­den­tui, kai jis pa­klau­sė, kaip pra­si­dė­da­vo mū­sų ry­tas.

– Ar ti­kė­jai­si to­kio dė­me­sio grį­žęs iš mi­si­jos?

– Jau prieš iš­vyk­da­mi į mi­si­ją ga­vo­me la­bai daug dė­me­sio. Jau vien iš­leis­tu­vės trau­ki­nių sto­ty­je ir tai, kad mū­sų eks­pe­di­ci­jai per LRT vy­ku­sią tie­sio­gi­nę tran­slia­ci­ją žmo­nės su­au­ko­jo di­džiu­lę su­mą… Tai lei­do su­pras­ti, kad grį­žus su pil­na gal­va is­to­ri­jų ir įspū­džių, dė­me­sys bus ne ką ma­žes­nis.

– Da­bar grįž­ki­me į pra­džią, nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo. Kaip pa­pras­tas pro­vin­ci­jos žmo­gus at­si­dū­rė „Mi­si­jos Si­bi­ras 2019“ ko­man­do­je? Ar sun­ku bu­vo pa­tek­ti? Ti­kė­jai­si, kad pa­kliū­si?

– Gy­ve­nant in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo lai­kais, skir­tu­mas tarp pro­vin­ci­jos ir did­mies­čio yra tik toks, kad did­mies­čiuo­se gy­ve­na dau­giau žmo­nių, be­si­do­min­čių ta in­for­ma­ci­ja. Jau la­bai se­nai no­rė­jau su­da­ly­vau­ti šia­me pro­jek­te ir taip pa­gerb­ti sa­vo bo­čių, ku­ris 11 me­tų iš­bu­vo trem­ty­je Si­bi­re. Ka­dan­gi pa­te­kau iš pir­mo kar­to, ne­ga­liu sa­ky­ti, kad bu­vo sun­ku. Ko­man­do­je tu­rė­jau ko­le­gų, ku­rie du ar tris kar­tus ėjo į ban­do­mą­jį žy­gį ir tik šiais me­tais pa­te­ko, to­dėl jų džiaugs­mas tu­rė­tų bū­ti šim­tą kar­tų di­des­nis nei ma­no. Iš pra­džių, kai už­pil­džiau an­ke­tą ir lau­kiau at­sa­ky­mo, bu­vau ga­nė­ti­nai skep­tiš­kas, ypač ži­no­da­mas, kad pa­ten­ka kas dvy­lik­tas, o šiais me­tais – tik kas try­lik­tas žmo­gus, pil­dęs an­ke­tą. Kai ga­vau kvie­ti­mą į ban­do­mą­jį žy­gi, pra­dė­jau ma­ty­ti švie­są tu­ne­lio ga­le ir ti­kė­ji­mas stip­riai iš­au­go.

– Esi mais­to ga­mi­ni­mo spe­cia­lis­tas, reg­bi­nin­kas. Ar tai tu­rė­jo įta­kos?

– Eks­pe­di­ci­ja ma­žai su­si­ju­si su mais­to tech­no­lo­gi­jo­mis ir reg­biu, bet tai yra ne­at­ski­ria­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. O tai, ką da­rai, il­gai­niui pa­da­ro ta­ve tuo, kas tu esi. Per ban­do­mą­jį žy­gį pa­grin­di­nis kri­te­ri­jus bu­vo bū­ti sa­vi­mi, to­dėl iš es­mės, ma­nau, tai tu­rė­jo įta­kos.

– „Mi­si­ja Si­bi­ras“ tau bu­vo tiks­las, iš­šū­kis ar tie­siog nuo­ty­kis?

– Iš pra­džių, kai už­pil­džiau an­ke­tą, tai at­ro­dė kaip nuo­ty­kis, ku­rį la­bai no­rė­jau pa­tir­ti, ne­kan­tra­vau, sva­jo­jau ir įsi­vaiz­da­vau, kas bū­tų, jei­gu bū­tų. Kai pa­te­kau į ban­do­mą­jį žy­gį, tai ta­po iš­šū­kiu su tiks­lo užuo­maz­ga. Pa­si­bai­gus ban­do­ma­jam žy­giui, jau tu­rė­jau tiks­lą, kad jei ne­pa­tek­siu šį kar­tą, ban­dy­si tol, kol pa­tek­siu. O kai pa­te­kau, tai ta­po vi­so gy­ve­ni­mo mi­si­ja.

– Vi­si įsi­ti­ki­nę, kad to­kio­se mi­si­jo­se da­ly­vau­ja tik itin pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kę žmo­nės. Ar ga­li pa­tvir­tin­ti, jog jū­sų ko­man­da bu­vo itin pa­trio­tiš­ka, vi­si la­bai ge­rai ži­no­jo trė­mi­mų is­to­ri­ją, do­mė­jo­si tais įvy­kiais ir yra tik­ri Lie­tu­vos pa­trio­tai?

– Taip, „Mi­si­ja Si­bi­ras“ yra pa­trio­tiš­kiau­sias pro­jek­tas Lie­tu­vo­je, ir re­tas iš ja­me da­ly­vau­jan­čių bū­na abe­jin­gas Lie­tu­vai. Bet ne­bū­ti­nai vi­si (tarp jų ir aš) bu­vo ge­rai su­si­pa­ži­nę su trė­mi­mų is­to­ri­ja, įvy­kiais. To­dėl prieš iš­vyk­da­mi tu­rė­jo­me daug su­si­ti­ki­mų su trem­ti­niais iš Si­bi­ro ir po­li­ti­niais ka­li­niais iš Ka­zach­sta­no, klau­sė­mės jų is­to­ri­jų. Vie­nos bu­vo links­mos, ki­tos liūd­nos, tre­čios ro­man­tiš­kos, bet pa­grin­di­nė vi­sų jų min­tis – mei­lė Lie­tu­vai. O eks­pe­di­ci­jos me­tu, kai mie­gas bu­vo iš­kei­čia­mas į kop­lyt­stul­pių ga­my­bą ar­ba į tai, kad mū­sų ar­ti­mie­ji ži­no­tų, ką mes ten vei­kia­me, tai tik su­stip­ri­no ko­man­dos pa­trio­ti­nius jaus­mus ir iš­vi­jo iš gal­vos bei šir­dies vi­sas dve­jo­nes.

– Kai kas ste­bi­si: na, nu­vy­ko jau­ni­mė­lis į trė­mi­mo vie­tą, su­tvar­kė ke­le­tą ka­pe­lių… O po to per vi­są Lie­tu­vą ska­lam­bi­ja­ma, lyg tai bū­tų di­džiau­sias me­tų įvy­kis. Kaip tu ver­tin­ti to­kias mi­si­jas: ar bū­ti­na vyk­ti į trė­mi­mo vie­tas, ieš­ko­ti ka­pų, tvar­ky­ti juos? Gal ge­riau su­mo­kė­ti tos vie­tos val­džiai, kad ji su­tvar­ky­tų? Ar tai vie­nas iš va­rian­tų, ke­lian­čių pa­trio­tiš­kus jau­ni­mo jaus­mus?

– Na, man tai ir bu­vo di­džiau­sias ne tik me­tų, bet ir gy­ve­ni­mo įvy­kis, o kaip mi­nė­jau, mi­si­ja dar tik pra­si­de­da. Su ko­man­da nuo rug­sė­jo pra­de­da­me ke­lio­nes per Lie­tu­vos mo­kyk­las ir ne tik. Vi­sos įstai­gos ar or­ga­ni­za­ci­jos, no­rin­čios iš­girs­ti mū­sų pa­sa­ko­ji­mus apie eks­pe­di­ci­ją, ga­li re­gist­ruo­tis sve­tai­nė­je mi­si­ja­si­bi­ras.lt. Mes juos bū­ti­nai ap­lan­ky­si­me, pa­pa­sa­ko­si­me apie ke­lio­nę ir at­lik­tus dar­bus, pa­sė­si­me pa­trio­tiz­mo dai­gus jų šir­dy­se. O kal­bant tech­niš­kai, ap­lan­kė­me 18 ka­pi­nių, jo­se ra­do­me 130 lie­tu­viš­kų ka­pų. Šiek tiek vė­liau są­ra­šas su var­dais ir pa­var­dė­mis bus pa­skelb­tas so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je. Pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti emo­ci­ją žmo­gaus, ra­du­sio sa­vo se­ne­lio, tė­vo, ma­mos ar se­sers var­dą ir pa­var­dę ta­me są­ra­še. Mes Lie­tu­vo­je ka­pi­nes ma­to­me su ta­ke­liais, ply­te­lė­mis, gė­lė­mis ir pan. Ka­zach­sta­ne ka­pus at­ras­ti bu­vo di­de­lis iš­šū­kis, nes jos la­bai ap­leis­tos, be to, be­veik vi­sos pa­var­dės už­ra­šy­tos ru­siš­kais raš­me­ni­mis. Ne­ma­nau, kad jų vie­ti­nė val­džia ga­lė­tų at­skir­ti lie­tu­viš­ką ka­pą, o tuo la­biau at­ras­ti vi­di­nės mo­ty­va­ci­jos jį su­tvar­ky­ti.

– Yra žmo­nių, ku­rie sa­ko, jog ge­riau jau­ni­mas čia, vie­to­je, ka­pus tvar­ky­tų ir juos pri­žiū­rė­tų… Kaž­kaip juos pa­mirš­ta, o le­kia sve­tur tvar­ky­ti ir pa­si­ro­dy­ti prieš vi­są ša­lį… Ką ma­nai?

– To­kie žmo­nės nė­ra bu­vę Ka­zach­sta­ne ir ne­su­pran­ta, ką reiš­kia ne­tvar­kin­gi, už­mirš­ti ka­pai. Čia mes tu­ri­me gra­žius, su­ly­giuo­tus, ta­ke­liais at­skir­tus ka­pus. Ten ka­pai, švel­niai ta­riant, vir­tę šiukš­ly­nais. Ka­zach­sta­ne pa­lai­do­ti po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai, ku­rių lai­do­ji­mo vie­tos gal­būt bu­vo ne­ži­no­mos iki tol, kol mes jas ra­do­me. Pa­si­ro­dy­mas prieš vi­są ša­lį – tai bū­das kiek­vie­nais me­tais jų su­ras­ti vis dau­giau ir ga­li­mai į kie­no nors na­mus bei šir­dis at­neš­ti ra­my­bę.

– Kaip pra­ėju­siais me­tais, taip ir šie­met, mi­si­ja vy­ko Ka­zach­sta­ne. Da­bar­ti­nis jau­ni­mas ne­ži­no, kaip bu­vo gy­ve­na­ma So­vie­tų są­jun­go­je, – jie dau­giau iš­mai­šę Va­ka­rų pa­sau­lį. Koks jaus­mas apė­mė at­si­dū­rus mi­nė­to­je ša­ly­je? Ko­kie pir­mie­ji įspū­džiai?

– Ka­dan­gi pir­miau­sia nu­si­lei­do­me Nur Sul­ta­ne, Ka­zach­sta­no sos­ti­nė­je, vaiz­das pri­bloš­kė. Tai 25 me­tų am­žiaus mies­tas, ku­ris, dau­gu­mos nuo­mo­ne, kaip dirb­ti­nės di­dy­bės ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­min­klas, Las Ve­ga­so, Du­ba­jaus ir New York‘o mi­ši­nys. Tai mies­tas su per­spek­ty­va, su la­bai įvai­riais ar­chi­tek­tū­ri­niais spren­di­mais. Tik iš­vy­kus už sos­ti­nės ri­bų, pa­si­ma­tė tik­ra­sis Ka­zach­sta­nas – kur pa­žvelg­si, vien tik ste­pės, jo­kios ža­lu­mos, tik kur ne kur ky­šan­tys an­glies ka­syk­lų bokš­tai, ir toks tirš­tas smo­gas, per ku­rį ne­si­ma­to žmo­nių šyp­se­nų.

– Mėgs­ta­ma ly­gin­ti, kiek Lie­tu­va at­si­li­ku­si nuo Va­ka­rų pa­sau­lio ar­ba pa­žen­gu­si ly­gi­nant su Ry­tų Eu­ro­pos ša­li­mis. Ko­kie skir­tu­mai tau už­kliu­vo?

– At­vy­kę į Ka­ra­gan­dą, esan­čią apie 400 ki­lo­met­rų nuo sos­ti­nės, nu­brė­žė­me li­ni­ją, kad tai Lie­tu­va prieš 30–40 me­tų, ko­kią ma­ty­da­vo­me se­nuo­se ru­siš­kuo­se fil­muo­se: „ži­gu­liai“, se­ni au­to­bu­sai ir dau­gia­bu­čiai, ne­tvar­ky­ti ke­liai ir ša­li­gat­viai. Ži­no­ma, kur ne kur ga­li­ma įžvelg­ti pa­sau­lie­tiš­ku­mo po­žy­mių. Tu­riu ome­ny­je nau­jes­nę ma­ši­ną ar ge­riau su­re­mon­tuo­tą na­mą. Ly­gin­ti ne­la­bai yra ką, tai du skir­tin­gi pa­sau­liai, to­dėl grį­žęs dar la­biau pra­dė­jau ver­tin­ti tai, ką tu­riu čia.

– Mi­si­jos ko­man­do­je bu­vai at­sa­kin­gas už mais­tą. Kaip pa­ti­ko vie­tos mais­to kul­tū­ra? Gir­dė­jau, kad te­ko pa­ra­gau­ti ar­klie­nos… Ne­pa­si­il­go­te lie­tu­viš­ko mais­to, tar­kim, la­ši­nių?

– Mais­to asor­ti­men­tas la­bai pa­na­šus į lie­tu­viš­ką. Par­duo­tu­vė­se net ra­do­me „Džiu­go“ sū­rio ir lie­tu­viš­kų varš­kės sū­re­lių, to­dėl la­bai ne­ati­to­lo­me nuo mū­sų vir­tu­vės. O ar­klys – ne tik vie­nas iš Ka­zach­sta­no sim­bo­lių, bet ir be­ne pa­grin­di­nis na­cio­na­li­nis pa­tie­ka­las. Taip pat te­ko pa­ra­gau­ti ku­my­so, t. y. rau­gin­to kumelės pie­no, ir kur­do – sū­rio, ku­ris irgi pa­ga­min­tas iš kumelės pie­no.

– Ko­kie skir­tu­mai Ka­zach­sta­ne tarp sos­ti­nės, di­džių­jų mies­tų ir ma­žų­jų mies­te­lių, kai­mų, aūlų?

– Nur Sul­ta­nas – pra­ban­ga ir nau­ju­mu tvis­kan­tis mies­tas, ki­ti šiek tiek di­des­ni mies­tai nu­sė­ti dau­gia­bu­čiais, o pa­tys ma­žiau­si kai­mai – ne­aiš­kiais bū­dais sta­ty­tų lūš­nų la­bi­rin­tai. Ma­nau, kad tik­rų­jų aūlų ne­ma­tė­me, nes jie li­ko kaž­kur to­li ste­pė­se.

– Bu­vo ga­li­my­bė nau­do­tis in­ter­ne­tu, mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais?

– Dau­gu­ma te­le­fo­nus pa­li­ko­me na­muo­se, kad ne­blaš­ky­tų ke­lio­nės me­tu ir kad ne­už­mirš­tu­mė­me, ko at­vy­ko­me. Juos tu­rė­jo tik eks­pe­di­ci­jos va­do­vas ir žur­na­lis­tų ko­man­da, kad Lie­tu­vos žmo­nes pa­siek­tų kuo švie­žes­nės nau­jie­nos. O jei kas la­bai pa­si­ilg­da­vo ma­mos, ko­man­dos drau­gai leis­da­vo pa­si­nau­do­ti.

– Ko­kia vie­tos ži­niask­lai­da? Ar lais­vas pri­ėji­mas prie in­ter­ne­to? Žmo­nės do­mi­si pa­sau­liu ir tuo, kas vyks­ta ki­to­se ša­ly­se?

– To­kios in­for­ma­ci­jos su­rink­ti ne­bu­vo lai­ko ir tiks­lo, bet in­ter­ne­to ry­šys bu­vo, ki­taip žur­na­lis­tai ne­bū­tų ga­lė­ję dirb­ti. Te­ko ap­si­lan­ky­ti jau­ni­mo asam­blė­jo­je, pa­ben­dra­vo­me su tik­rai iš­si­la­vi­nu­siais ir pa­sau­lie­tiš­kais žmo­nė­mis, jie mi­nė­jo, kad ka­za­chai la­bai drau­giš­ki, tik jiems rei­kia lai­ko pri­pras­ti prie ypač lais­vo eu­ro­pie­tiš­ko bū­do žmo­nių.

– Ne­tu­rė­jo­te kon­flik­tų su vie­tos gy­ven­to­jais? Ne­bu­vo­te se­ka­mi? Juk keis­tai at­ro­do, kad kaž­kas at­si­bel­džia 4000 km tvar­ky­ti ka­pų…

– Kiek sa­vo lau­žy­ta ru­sų kal­ba te­ko ben­drau­ti su vie­ti­niais, vi­si bu­vo la­bai drau­giš­ki, sa­kė kad at­lie­ka­me gra­žią mi­si­ją. O dėl se­ki­mo… Ma­nau, se­ki­mo prin­ci­pas ir yra toks, kad se­kan­ty­sis tu­ri iš­lik­ti ne­pa­ste­bė­tas, to­dėl jei ir bu­vo kas nors, mes jo ar jų ne­ma­tė­me. Ka­za­chams bu­vo keis­ta ma­ty­ti švie­saus gy­mio žmo­nes sa­vo kraš­tuo­se, bet kai pa­pa­sa­ko­da­vo­me apie sa­vo mi­si­jos tiks­lą, vi­si sa­kė, kad šau­nuo­liai, pa­lai­kė.

– Gal iš­mo­kai vie­tos kal­bos? Ko­kius žo­džius, pa­sa­ky­mus įsi­mi­nei?
– Rach­med (ačiū).

– Grįž­ki­me prie mi­si­jos tiks­lų: ką pa­vy­ko su­ži­no­ti iš tvar­ko­mų ka­pų: ko­kie žmo­nių li­ki­mai, gal pa­vy­ko su­tik­ti pa­lai­do­tų lie­tu­vių pa­li­kuo­nių?

– Su­si­ti­ko­me su Di­mit­ri­ju­mi Ru­giu, ku­rio se­ne­liai ir 7 me­tų tė­vas bu­vo iš­trem­ti į Ka­zach­sta­ną kaip po­li­ti­niai ka­li­niai už tai, kad pa­dė­jo par­ti­za­nams. Di­mit­ri­jus mus nu­ve­dė prie tė­vų ka­po, ten už­ri­šo­me lie­tu­viš­kos tri­spal­vės kas­pi­ną (be­je, kas­pi­nus ri­šo­me ant vi­sų ras­tų lie­tu­vių ka­pų). Nors Di­mit­ri­jaus šak­nys lie­tu­viš­kos, jis pri­si­pa­ži­no, kad cha­rak­te­ris vis dėl­to ka­za­chiš­kas. Jam pa­do­va­no­jo­me Lie­tu­vos vė­lia­vą. Ka­dan­gi pats yra fo­to­gra­fas ir dir­ba „Na­tio­nal ge­og­rap­hic“, fo­to­gra­fa­vo mus sta­tan­čius kop­lyt­stul­pį, o pas­kui la­bai dė­ko­jo už mū­sų dar­bą ir pa­ža­dė­jo at­vyk­ti į Lie­tu­vą.

– Ko­kios pa­tir­ties įgi­jai po mi­si­jos? No­rė­tum dar kar­tą su­da­ly­vau­ti? O gal pats ves­tum gru­pę?

– Pa­tir­tys la­bai įvai­rios. Pra­de­dant nuo to, kaip kiek­vie­ną kar­tą iš nau­jo iš­moks­ti su­si­dė­ti kup­ri­nę, ką pa­si­im­ti ir ko ne, bai­giant ka­pi­nių šu­ka­vi­mo įgū­džiais. Kaip jau sa­kiau, žur­na­lis­tams ir ki­tiems už­da­vus klau­si­mą apie pa­kar­to­ti­nį da­ly­va­vi­mą, at­sa­kau, kad šian­dien pat su­si­krau­čiau daik­tus ir va­ry­čiau at­gal be men­kiau­sios dve­jo­nės. Na, gru­pės ve­di­mas, o ypač į to­kio po­bū­džio eks­pe­di­ci­ją, yra la­bai su­dė­tin­gas. Ži­no­ma, bu­vo min­čių, kad no­rė­čiau iš­ban­dy­ti va­do­vo ba­tus, bet pra­džiai gal už­tek­tų pa­pras­to žy­gio.

– Ačiū už po­kal­bį.

Žyd­rū­nas PILITAUSKAS