Linksmuolė Nijolė susitikimuose su skaitytojais savo juoku užkrėsdavo visą salę.

Ar Nijolė Narmontaitė šiandien – labiau rašytoja negu aktorė? Juk yra parašytos ir išleistos penkios žaismingos knygos apie aktorius su paantrašte, kuri dažnai priimama kaip tikrasis kūrinio pavadinimas, „Ko nematė žiūrovai“. „Ne, rašytoja savęs nelaikau, – juokiasi aktorė. – Kai parašysiu absoliučiai viską, ką turiu mintyse – savo gyvenimo knygą – tada gal ir išdrįsiu taip pasivadinti. Esu istorijų skanautoja, mėgstanti išgirsti ir užrašyti, kad išliktų, tai toks aktorinis pažaidimas, nors… Visose knygose daug mano pačios išgyvenimų.“

Sulaukiate daug laiškų ir skambučių, knygų mugėse esate apsupta gerbėjų, jūsų knygos leidžiamos dideliais tiražais, bibliotekose randate jau nušiurusias, vadinasi, jos tikrai skaitomos – visa tai jums neleidžia sustoti. Kame slypi sėkmė?

Atrodo, paprasta: ko nematė žiūrovai… Bet čia ir slypi patrauklumas. Taip jau yra, žmonės nori išgirsti niekam nepasakotų gyvenimo detalių, kadaise gal skandalingų, bet bėgant metams – juokingų. Žmonės yra išsiilgę juoko, atgaivos, šviesos, gyvenimiškos poezijos. Ne vienas jų sakė, kad tie kriminalai per televiziją jau taip išvargino, kad gėris, atrodo, nė neegzistuoja. Savo herojus iš anksto įspėju: „Jei nenorite atskleisti, nepasakokite, ypač jei manote, kad kažkam bus skaudu.“ Mano taisyklė: parašiusi nusiunčiu perskaityti, juk galiu kokią klaidą pražiūrėti, gal žmogus pasakojo viena, o aš išgirdau ką kita. Keliais netikusiais sakiniais lengva apnuodyti mintį – bus šaukštas deguto medaus statinėje. Laimė, nė iš vieno negavau jokio priekaišto.

Kas jums svarbu norint atskleisti pašnekovą, ar randate kažko netikėto?

Kalbinant pirmuosius aktorius (knygai „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“) kilo idėja pašnekinti tuos, kurie daug triūsia, kad spektaklis gimtų, bet yra nematomi. Pažinojau daug puikių kasininkių, aprengėjų, scenos darbininkų, kartais daug įdomesnių už aktorius, todėl juos drąsiai įtraukiau į knygas. Oi, dar liko daug nepakalbintų žmonių… Sykį šovė mintis aprašyti studijų laikus, nes stojant į aktorinį ir mano, ir kitų aktorių gyvenime buvo daug linksmų atsitikimų. Jie pasakojo, o aš juokiausi už pilvo susiėmusi. Taip vienoje knygoje atsirado net 70 istorijų, susijusių su stojamaisiais.

„Kapinių klubas“ – įsimintina komedija su Elvyra Piškinaite (kairėje) ir Egle Gabrėnaite.

„Kapinių klubas“ – įsimintina komedija su Elvyra Piškinaite (kairėje) ir Egle Gabrėnaite.

Rašėte ir apie aktorių gerbėjus?

Taip, gerbėjai irgi yra teatro dalis. Ir nebūtinai jie turi siuntinėti meilės laiškus, ar stovėti su gėlių puokštėmis. Man teko patirti įvairiausių kuriozinių situacijų … Taip gimė trečioji knyga „Aktoriai ir gerbėjai“. Pradėjusi rašyti pajutau, kaip išlavėjo, gal net paaštrėjo klausa – išmokau klausytis, mažiau kalbėti. Nuolat klausausi istorijų, stebiu scenas gatvėje, traukinyje, oro uoste, o tada fantazuoju, koks tas žmogus šeimoje ir namie, į kurį iš mano herojų jis panašus…

Šiuo metu, žinoma, daugiau rašote negu vaidinate?

Iki kovo 13 d. mano darbo grafikas buvo labai įtemptas, o tarp jų dar brandinau šeštąją knygą. Ir staiga visiškas štilis. Paskelbus karantiną, netekau 24 renginių – spektaklių, koncertų, susitikimų su skaitytojais, žiūrovais. Tikimės grįžti į sceną nebent spalio mėnesį, žinoma, jei nekils antroji karantino banga. Toji nežinomybė ir laukimas kelia nerimą. Kai pakalbu su kolegomis, visi tikina, kad galima išlaukti, tik neramina klausimai, kas bus toliau – jei viskas kartosis, menininkams bus labai sunku.

Koks suvaidintas vaidmuo iki šiol jums artimiausias?

Mano jaunystės vaidmuo – Pepė Ilgakojinė, kurį sukūriau prieš daug metų. Daugiau nei dešimtmetį spektaklis „Pepė Ilgakojinė“ turėjo didžiulį pasisekimą. Atėjo laikas atsisveikinti su šiuo spektakliu, nes jautėme, kad esame perbrendę vaidinti vaikus, bet mūsų žiūrovai net girdėti apie tai nenorėjo ir vis veržėsi į tą spektaklį… Patys jį pastatėme. Tai buvo mūsų, trijų aktorių teatro „Džiugena“, kūrinys. Labai myliu šį vaidmenį.

Marijos Kalas vaidmuo – aktorės N.Narmontaitės vizitinė kortelė.

Marijos Kalas vaidmuo – aktorės N.Narmontaitės vizitinė kortelė.

Turbūt dar vienas svarbus vaidmuo, kurį atliekate iki šiol – Marija Kalas („Meistriškumo pamoka“). Žurnalistai apie šį vaidmenį rašė: „Su grimu, bet be apgaulės.“

Taip, jis yra sielos vaidmuo, laikomas mano vizitine kortele. Spektaklis vis dar rodomas pilnose žiūrovų salėse. Šiais metais jam sukanka 20 metų! Jis gyvuoja po „Žiūrovų teatro“ vėliava, po kuria vaidiname ir gana įsimintiną komediją „Kapinių klubas“ su Egle Gabrėnaite, Elvyra Piškinaite, Algirdu Latėnu, Kristina Andrejauskaite ir Vytautu Taukinaičiu.

Kuo skiriasi vaidinimas teatre ir kine?

Teatre yra toks posakis: siųsti žodį per rampą. Tai reiškia, kad tavo ištartą žodį turi pagauti ir išgirsti sėdintys paskutinėse eilėse, taigi, aktoriaus kalbėjimas aktyvus, ne toks intymus kaip kine. Todėl patys pirmieji mano bandymai kine buvo juokingi, atrodė, kad kalbančios sau po nosimi manęs niekas neišgirs. Bet, ačiū Dievui, kine susidūriau su puikiais meistrais, kurie greitai mane apšlifavo, pamokė kalbėti kuo natūraliau, kaip gyvenime. Man visur smagu vaidinti, tik būtini keli svarbūs dalykai: geras scenarijus, geras vaidmuo ir, pageidautina, geras režisierius (juokiasi). Įdomiausia kurti charakterinį personažą, ypač jei kulminacijoje jis išgyvena tam tikrą lūžį. Televizijos seriale „Nekviesta meilė“ smagiai vaidinau girtuoklę Gražiną, kuri tampa rašytoja. Kolegos kartais patraukia per dantį, atseit, paveikė filmo herojė, tad ir gyvenime pradėjau rašyti… O seriale „Moterų laimė“ vaidinau smarkaus charakterio Zitulę, aktoriaus L.Laucevičiaus žmoną, kuri už savo teises taip „pastovėdavo“, kad skambėdavo namai, gatvė, turgus… Bet artimiausias sielai charakterinis Dašos vaidmuo A.Puipos filme „Bilietas iki Tadž Mahalo“. Tokie vaidmenys – atgaiva sielai.

Jums, turbūt, buvo malonu žemaičių tarme suvaidinti grimuotoją televizijos seriale „Bloga mergaitė“? Kas jus dar sieja su gimtaisiais Telšiais?

Žemaičių tema galiu kalbėti iki ryto. Pakvietė mane vaidinti, o juk kaip tik Žemaitijos metai. Paklausiau režisieriaus, ar mano grimerė negalėtų kalbėti žemaitiškai, pažadėjau lėtinti tempą, nes žemaičiai – greitakalbiai. Leido. Sprendžiant iš laiškų, žiūrovams, regis, patiko.

Su Telšiais mane sieja visa vaikystė iki 18 metų, kol išvykau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų į aktorinį. Liko trauka, tad jei vykstu į tą pusę, Telšių neaplenkiu. Nepaprastai gražiose kapinėse, kur palaidoti tėveliai ir brolis, pamerkiu gėlių, uždegu žvakeles – tikras apsivalymo ritualas… Telšiuose susitinku su žiūrovais, skaitytojais, aplankau vaikystės drauges. Su kiemo drauge Onute jos sodyboje žvejojame, pasakojame vaikystės nuotykius, juokiamės, prisiminusios suvaidiname vieną ar kitą personažą – tai ledų pardavėją, tai keistuolį Kikilą, kuris Telšių gatvėse bardavo mergaites: „Mergelkas, nevalno vakščiuot so kelniem, kap vaikems. Tujau nuvėlkso i da so dilgeliem plėka sobėnė išplakso. Vakščiuokėt so jupikiem…“ Sykį jis taip mane vijosi, kai važiavau dviračiu. Aišku, vilkėjau treningo kelnėmis, nuo jo bėgdama kritau, nusibrozdinau. Jis yra labai teatrališkas personažas, daug tokių įdomių žmonių sutinku.

Vaikystėje Nijolė mokė Telšių geležinkelio stoties kasininkę groti „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“.

Vaikystėje Nijolė mokė Telšių geležinkelio stoties kasininkę groti „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“.

Kokias tradicijas, gal net relikvijas atsinešėte iš tėvų šeimos į savąją?

Tėvai mokė neprisirišti prie daiktų, nors, keista, tėtis labai brangino stiklinę lazdą, vis sakydavo: „Niekada neatsižadėk lazdos, tiurmos ir ubago terbos“, o ką tai reiškia, tada nė nesupratau. Bet tikrai, gyvenime visko gali atsitikti. Įsiminiau, kad nereikia laukti malonių iš kitų, ypač iš valdžios, pati turiu išmokti, pasiekti, užsidirbti, o jei gaunu dovanų, džiaugtis ir būti dėkinga. Tėtis mokė niekada gyvenime nenukabinti nosies, net išgyvenant juodžiausias negandas – pati turiu rasti jėgų ir būdų išsikapstyti. Šie priesakai visada gelbėjo. Iš tėvų namų paveldėjau ir meilę muzikai. Juodu su mama turėjo nuostabius balsus, muzikavo, ir kai užplėšdavo duetu… Tėtis galėjo tapti puikiu aktoriumi, buvo labai panašus į J.Nikuliną tiek išore, tiek humoru. Jis mokėjo linksminti žmones, todėl nė viena giminės šventė nepraeidavo be humoristinių istorijų, dainų, vaidinimų, į kuriuos ir mes, vaikai, įsitraukdavome…

Tėvai man buvo paskyrę patį didžiausią, 36 kvadratų, kambarį, kurį visą, net lubas, apklijavau teatro afišomis ir artistų nuotraukomis. Kambarys tapo tikra meno uola, į kurią visi draugai norėjo užsukti. Čia stovėjo pianinas, dar grojau gitara, beje, kiemo vaikams derindavau stygas ir už tai gaudavau saldainių, o tėčio išmokyta groti akordeonu, geležinkelio stoties kasininkę mokiau groti „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“. Būdami mažesni, sukūrėme lėlių teatrą su pieštomis ar iš medžiagų atraižų pasiūtomis lėlėmis, zuikiais, vilkais, lapėmis…

O kaip jūs dabar minite šventes, pavyzdžiui, gimtadienius?

Su vyru Pauliumi esame sutarę, kad per gimtadienius geriau kur nors išvykti, tad vienas kitam dovanojame keliones. Ne išimtis ir šis mano gimtadienis – balandžio 12 d. turėjome skristi į Madeirą, bet viskas sustojo. Aišku, buvo kitokių siurprizų. Ir vėl padėjo tėčio pamoka – niekada nenukabinti nosies. Kai užsidarėme karantine, pasakiau vyrui, kad labai noriu teatro, pasiūliau jį susikurti savo namuose. Nuo aukštų lubų nutiesėme virves, pritvirtinome teatrines vyšninės spalvos aksomo užuolaidas ir prasidėjo žaidimai. Didžiausias siurprizas buvo tai, kad į mano kuriamus vaidinimus įsijungė ir Paulius. Vaidino viską, ką pasakydavau, kartu žaidėme, kvailiojome, o, rodos, toks rimtuolis. Visi stebėjosi, o aš gyriau, sakiau, kad turi eiti į rimtą sceną ir vaidinti. Mudu taip įsisiautėjome, kad pradėjome kurti gimtadienių sveikinimus draugams, kuriuos kartais įkeldavome ir į feisbuką. Prikūrėme labai daug etiudų, mažų vaidinimų, kad karantinas nebūtų baisus.

Vadinasi, karantinas jums visai neprailgo?

Šis periodas (45 dienas visai neišėjome iš namų, vėliau – kartą per savaitę į parduotuvę) dvasios detoksikacijos prasme daugeliui buvo geras išsivalymas, prioritetų susidėliojimas, ko tau iš tikrųjų reikia. Dar kartą įsitikinau, kad negaliu apsieiti be savo žmogaus, Pauliaus. Tai vertinu kaip itin brangų laiką dviese – kartu pusryčiavome, pietavome, vakarieniavome, nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, tik aplink mus sklandanti ramybė ir beprotiškas gerumas būti dviese.

Dar šiuo sumišimo laikotarpiu ėmiausi šeštos knygos, kurioje bus ne tik daug humoro, bet ir kulinarinių akcentų. Ak, kokie teatro baliai vykdavo, kokius patiekalus kurdavome – burdavome iš kirvio. O ir pati labai mėgstu gaminti. Draugės vis prašo: „Greičiau rašyk kulinarinę knygą!“

Aišku, kažkiek skaudėjo širdį, kad sūnus Simonas su žmona Daiva ir penkerių metų dukrele (mano anūkėle) Kamile gyvena toli, Tenerifėje. Ten suvaržymų daugiau, jie negalėjo išeiti iš namų, tik retkarčiais vienas iš jų išsiruošdavo į artimiausią parduotuvę. Vaikai įsigudrino eiti maratonus savo namuose, kartais iki 20 kilometrų, atsiųsdavo ir kulinarinių šedevrų nuotraukų. Pamaniau, gal tą skiepą – nenukabinti nosies – iš manęs paveldėjo, nes laikėsi puikiai. Kai paskambindavau sūnui, mane apimdavo jausmas, kad vaikai gyvena rojuje, nes prieš karantiną jų terasoje buvo girdėti muzika iš aplinkinių kavinių, o dabar – paukščių giesmės.