Draugystė užsimezgė paauglystėje

Tomas Papilio miestelį vadina savo tėviške, ten gyveno nuo 11 metų, o žmona Ginta – iš Svidžių, kaimelio, esančio visai šalia Germaniškio, čia jų draugystė ir užsimezgė. Tomas vis atvažiuodavo pas pusseserę, kuri pažinojo jo dar tik būsimą žmoną. Nors iš karto jaunuoliai pora netapo, o rimtai draugauti pradėjo kiek vėliau, juos visada siejo tos pačios svajonės ir nenutrūkstantis, ypatingas ryšys...

Geriau gaudyti pačiam negu būti sugautam

Paklaustas, kaip tapo policininku, Tomas pasakojo: -Jaunas buvau padūkęs, o kai paauglystėje mano draugai pradėjo turėti reikalų su policija, nusprendžiau, kad labiau noriu gaudyti pats, negu būti sugautas. Tada ir įvyko lūžis. Grįžęs iš kariuomenės sutikau tuos pačius draugus, kurie toliau ėjo blogais keliais, rodės, kad jiems nieko iš gyvenimo nereikia, gerai ir taip. Viską mačiau jau kitomis akimis, dar labiau norėjau kažką pasiekti... Su Ginta nusprendėme tapti pasienio policininkais. Įstojau į Visagino pasienio policijos mokyklą, o jai stojamųjų egzaminų metu pakišo koją netyčia užkliudytas suolelis...

Noras padėti žmonėms

Paskui Ginta įstoti į pasienio policiją nebebandė, baigė slaugos bakalauro studijas. Atlikdama praktiką reanimacijos skyriuje mergina suprato, kad tai ne jai. Noras tapti policijos pareigūne nugalėjo. -Darbas medicinos srityje ir policijoje suteikia tą pačią galimybę – būti arčiau žmonių ir jiems padėti. Tapau policijos pareigūne, nes čia psichologiškai lengviau, nėra tokio streso ir įtampos,- paklausta, kodėl persigalvojo, kalbėjo Ginta.

Svarbiausia – prasmingas darbas

Dirbdamas Šalčininkų, o paskui, Germaniškio pasienio poste Tomas suprato, kad gana. Atsivėrus valstybių sienoms, pasienio pareigūno darbas darėsi beprasmis ir nebereikalingas. -Darbe man svarbiausia tikslas, prasmė ir rezultatai, o pasienyje viso to jau nebemačiau. Žmonės laisvai kirsdavo valstybių sienas, tikrinti nebereikėjo, tad visas mūsų darbas buvo tik stovėti... Žmona jau buvo Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono policijos komisariato vyresnioji tyrėja. Jos viršininkas mane vis kalbino ateiti dirbti į policijos komisariatą ir aš sutikau. Tuo metu viskas keitėsi, dauguma senesnės kartos policijos pareigūnų išėjo iš darbo, nenorėjo prisitaikyti prie naujovių. Kriminalinėje policijoje atradau save. Jaučiausi žmonėms reikalingas, svarbus. Jausmas, kad gali padėti žmogui mane stūmė į priekį,- pasakojo Tomas.

Laukė dukrelės, o sulaukė sūnaus

Atšokę savo vestuves, Ginta ir Tomas susilaukė sūnaus Mantvydo, o turėjo būti mergaitė... -Nuo pat nėštumo pradžios laukėme dukrytės, gydytoja sakė, bus mergaitė. O likus mėnesiui iki gimdymo, sužinojome, kad laukiame sūnaus. Buvo didelė staigmena, nupirktus mergaitiškus rūbelius padovanojau kitai mamytei... Labai džiaugiamės savo pirmagimiu, dabar jam jau vienuolika metų, savarankiškas berniukas, lanko krepšinio ir karate treniruotes, padeda tėčiui, kai reikia, pasirūpina savo mažuoju broliuku Orestu, kuriam ketveri,- kalbėjo Ginta.

Ramiau negu kaime

Ginta ir Tomas jau du metus gyvena Biržuose. Trylika metų pragyvenę Suoste, nutarė kraustytis į miestą. -Kai Mantvydas paaugo, ėmė lankyti treniruotes, darėsi sudėtinga suderinti laiką, kad kartu grįžtume namo, o ir mažylis jau buvo pakeliui į pasaulį. Pagalvojome, kad paskui bus dar sunkiau, tad pardavėme namą, viską metėme ir atsikraustėme į Biržus. Čia netgi ramiau negu kaime. Suoste gyvenome prie pagrindinio kelio, tad buvome pripratę prie nuolatinio pravažiuojančių mašinų ūžesio,- pasakojo Tomas. Paklaustas, ar nebuvo sunku palikti savo namus ir priprasti naujoje vietoje, vyras patikino: - Mes neprisirišame prie daiktų ar vietų. Nesigailime nė dienos, praleistos naujuose namuose. Dabar viskas vietoje. Ir sūnus į mokyklą gali dviračiu nuvažiuoti. Gal tik kaimynai dar nepriprato prie mūsų, kartais ryte pradedu kieme darbuotis, kažką pjauti ar tvarkyti, man tai – įprasta, bet jei jau noriu tvarkyti kiemą sekmadienio rytais, žmona sulaiko...

Įgimtas talentas

Tomas ir Ginta namą pasistatė patys – ir pirmuosius Suoste, ir naujuosius Biržuose. Be jokios pagalbos ar samdomų darbininkų. Viską sukūrė dviese, padedant tik vaikams. Neįtikėtina: įrengtas namas su terasa, joje – didingai įsitaisęs Tomo padarytas ąžuolinis stalas su suolais, jais jis labai didžiuojasi, garažas, tvora – viskas nepriekaištinga, tarsi profesionalių meistrų darbas. -Be žmonos nebūčiau nieko padaręs, mes viską stengiamės daryti kartu. Kai tuokėmės, sakiau jai, kad jeigu prisiekiau būti kartu ir džiaugsme ir varge, tai taip ir bus, duoto žodžio reikia laikytis. Močiutė sako, kad esu užsispyręs kaip senelis. Jis buvo partizanas, kovojo už laisvę. Bet buvo išduotas, dešimt metų praleido lageryje ir dar 15 – Sibire. Ten pasistatė namą. Grįžęs į Lietuvą, savo buvusių namų vietoje rado vištidę, kurią vėl pavertė nauju namu... Dar būdamas paauglys išvedžiojau elektros laidus močiutės name. Man kažkaip paprastai viskas išeina, žmonės dažnai stebisi, klausia, kodėl dirbu policijoje. Mes visada kažko siekiame, sugalvojame ir darome, neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Ko imuosi, visada padarau iki galo ir kaip galiu geriausiai. Tas galioja darbe, motokrose, visur, – kalbėjo Tomas. Žmona Ginta patvirtino vyro įgimtą talentą: - Tai, kas kitam atrodo neįveikiama, mano vyrui yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Jam keista, kaip galima kažko nemokėti padaryti pačiam...

Darbas ir pareigos keitėsi

Jau 15 metų Tomas ir Ginta dirba kartu, dabar Ginta Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono policijos komisariato vyresnioji tyrėja, o Tomas vyriausiasis tyrėjas, komisaras. Jų darbo kabinetai šalia, vienas priešais kitą. -Pradėjau nuo mažiausio policijos pareigūno laipsnio ir iki tol, kol tapau komisaru. Mykolo Romerio universitete įgijau Teisės ir policijos veiklos bakalauro laipsnį. Visada norėjau kilti aukščiau, nesėdėti vienoje vietoje,- kalbėjo Tomas. Paklausti, kokių savybių reikia turėti, norint tapti geru policijos pareigūnu, pašnekovai sutartinai kalbėjo: -Visų pareigūnų sugebėjimai yra skirtingi. Reikia specifinių savybių, analitinio mąstymo ir sėkmės. Šiame darbe reikia mokėti išlikti objektyviam, nors kartais labai sunku „perlipti“ per save. Esame teisingumo pusėje, todėl visada turime remtis įstatymais. Emocijoms vietos nėra, jas privalome nugalėti, toks mūsų darbas.

Svarbu laiku susigriebti

Nusikaltėliai, kuriuos Tomas su Ginta juokais vadina savo klientais, pareigūnus jau pažįsta, susitikę sveikinasi, dauguma asmeninio pykčio dėl paskirtų bausmių nejaučia. Paklaustas, ar sunku atvesti žmogų į doros kelią, pora kalbėjo: -Vieniems užtenka pirmojo kontakto su policijos pareigūnais, o kitiems nusikaltimai – jų gyvenimo būdas. Labiau pavyksta sutramdyti jaunesnius, kol šie dar nepasinėrė į nusikalstamą pasaulį. Ir kai paskui pamatai juos pasikeitusius, supranti, kad jie normalūs žmonės, kurie laiku susivokė. Tokių pavyzdžių nėra labai daug, bet jie džiugina. Tada supranti, dėl ko dirbi. Kalėjimas žmogų tik sugadina, todėl geriau laiku sustoti ir suprasti, kad galima gyventi ir kitaip.

Laikai pasikeitė, Biržuose saugu

Pasak Gintos ir Tomo, per pastaruosius dešimtmečius nusikalstamas pasaulis ir policijos darbas labai pasikeitė: -Dabar Biržuose – daug saugiau. Policija operatyviau reaguoja į įvykius, nes yra daugiau priemonių, naujosios technologijos padeda greičiau surinkti informaciją. Neliko ir anksčiau rajone siautėjusių grupuočių. Visi užaugo: vieni subrendo, kiti atlieka bausmę. Turto prievartavimų nebėra. Taip pat sumažėjo ir policijos pareigūnų. Viską galima pasiekti technologijų pagalba, nebereikia komisariate budėti, nes naktį pagalbos atbėgęs prašyti žmogus dabar – retenybė. [caption id="attachment_106233" align="alignnone" width="1024"] Diplomo įteikimo šventėje su žmona.
Šeimos albumo nuotr.[/caption]

Karantinas turi ir teigiamą pusę

Paklausti, kaip atrodo policijos pareigūnų darbas per karantiną, pašnekovai sutiko, kad dirbti karantino metu yra sunkiau, bet tame įžvelgė ir pliusų. - Iš pradžių buvo šokas, niekas nežinojo kaip reikės dirbti. Bet mūsų darbas yra dinamiškas, nuolat keičiasi. Reikia spėti prisitaikyti, kitaip tapsi našta arba visai nereikalingas. Turime atlikti savo pareigas, negalime bijoti. Žinoma, kartais sunku, bet kai pagalvoju, kad niekas ir nežadėjo, kad bus lengva, tada susiimi ir padarai. Turime būti stipresni už kitus, nes jei bijosime labiau už visuomenę, tai kokie gi mes policininkai? Supratome, kad dirbant namuose galima sutaupyti, tad manau, kad karantinas atneš tam tikroms institucijoms gerų minčių. Aišku, ne visiems toks darbo pobūdis tinka, bet blogiausia, kad visuomenėje vis dar gyvas tas iš Tarybinių laikų išlikęs požiūris, kad tik buvimas darbo vietoje parodo, kad tu dirbi. Bet jei tavęs ten nėra, reiškia nedirbi. Pastebėjau, kad kai žmogui suteiki galimybę būti už kažką atsakingu, jis tampa atsakingesnis. Ir visai nesvarbu, ar savo darbą padarai per valandą, ar per savaitę. Apgauti gali tik save, nes tavo darbo už patį niekas nepadarys,- kalbėjo Tomas.

Motokrosas – begalinė aistra

Didelę dalį šeimos gyvenime užima motokrosas. Namo kieme stovi autobusiukas, kuriame yra viskas, ko reikia keliaujant į varžybas: „garažas“ motociklui, mini virtuvėlė su valgomuoju, įrengta šildymo sistema, vieta miegoti. Viskas įrengta pačių šeimininkų. Medaliai, taurės, dalyvių marškinėliai, nuotraukos iš varžybų ir kiti, su motokrosu susiję atributai puošia garažo ir poilsio patalpų sienas. Per šešis sezonus – virš 100 apdovanojimų. Motokrosas – Tomo hobis. Šį sportą pirmą kartą išbandė su žmona prieš 8 metus: su savadarbiu motociklu abu sudalyvavo varžybose, kuriose tikėjosi bent aplenkti paskutinius dalyvius. Laimėjo savo pirmąją taurę ir užkibo. Bet Ginta per kitas varžybas sunkiai susižeidė, tad nusprendė, kad geriau likti nuošalyje ir palaikyti savo vyrą. Paklaustas, kas pastūmėjo užsiimti ekstremaliu sportu, Tomas pasakojo: - Susipažinau su garsiu Biržų motokrosininku, o kai pas jį svečiuodavausi, žiūrėdavau į motociklus ir varvindavau seilę, kol išdrįsome su žmona pabandyti. Susikonstravau motociklą su priekaba, išėjo labai sunkus ir griozdiškas. Visi iš jo juokėsi, vadino „žaginiu“. Bet mums pavyko. Taip ir pradėjau. Tomas varžybose ir čempionatuose dalyvauja su partneriu priekabininku Tadu Natka. Dauguma apdovanojimų – užėmus pirmąją vietą. Kiti laimėjimai – už aukštas vietas tarptautiniuose čempionatuose ir varžybose. Apdovanojimams motokrosininkas didelės reikšmės neteikia: „Žinoma yra malonu, kai laimime, bet tai tik akimirkos džiaugsmas. Paskui visa tai tampa istorija: žiūri į tą taurę ir prisimeni visai kitus dalykus, o ne patį apdovanojimą. Jie ilgai tūnojo dėžėse, kol pagaliau radome jiems tinkamą vietą, tada ir suskaičiavome, kiek jų iš tikrųjų yra,- juokėsi Tomas. Lietuvoje Tomas su Tadu – antri po rokiškėnų. Pasak Tomo, patekti į Lietuvos rinktinę ir atstovauti savo šalį, jam yra didžiausias įvertinimas, tokiame čempionate jau teko dalyvauti. O kartą, patekęs į rinktinę, susilaužė koją, tada buvo labai apmaudu... Paklaustas, ar traumų pasitaiko dažnai, vyras patikino, kad susižeisti motokrose – įprasta, ne kartą lūžo koja, ranka ar šonkauliai, bet viskas greitai sugyja. Ginta savo vyrą varžybose stebi atsargiai: - Kai vyksta didelės varžybos ar čempionatai, stengiuosi stebėti iš toliau, kur ne viskas matosi, nes kartais baisu žiūrėti kaip jie skraido. Beveik visada į varžybas vykstame kartu su vaikais, vyrą labai palaikau, nes jei nevažiuoju, vyras liūdi, net nesuvalgo mano įdėtų pietų, – kalbėjo moteris. [caption id="attachment_106234" align="alignnone" width="1024"] Šeimos albumo nuotr.[/caption]

15 sekundžių adrenalino

Tomas su begaliniu užsidegimu pasakojo apie svarbiausią momentą varžybose – laiką iki starto: - Kiekvieną motokrosininką varžybos veikia skirtingai: vieni bėgioja į tualetą, kitiems kraujas iš nosies bėga, o aš nevalgau, nemiegu, pergyvenu. Man svarbiausia – startas ir tos penkiolika sekundžių iki jo. Laikas iki varžybų, visos procedūros, nauji dalyviai, nauji motociklai mane „veža“, labai mėgstu klausytis patyrusių motokrosininkų pasakojimų, jie puikūs žmonės. Lenktyniauju tik su geriausiais, nesilygiuoju į paskutinius. Kartais užplūsta tokios emocijos, tikra euforija, kad paskui neatsimenu kaip lipau į sceną atsiimti apdovanojimo. Daug kas mano, kad esu išdidus, sako, kad net baisu prie manęs prieiti. Bet taip nėra, tiesiog būnu tokių emocijų užlietas, kad tuo metu net nenoriu su kažkuo kalbėti, pirma turiu atsigauti.

Ilgai ir laimingai

Atrodo du žmonės, bet tarsi vienas. Paklausti, kokia yra jų laimingo gyvenimo paslaptis ir ateities užmojai, vienas kitam pritardami ir papildydami, Ginta ir Tomas kalbėjo: - Visada turime planą, ką reikės nuveikti per ateinančius metus. Šių metų plane buvo daug punktų, metai dar nesibaigė, bet jau visus juos įvykdėme, o svarbiausia – pasistatėme namą. Viską stengiamės daryti kartu. Dažnai vienas kitą matome ir mums taip patinka. Mūsų didysis gyvenimo planas – gyventi ilgai ir laimingai. Kai vaikai užaugs, nusipirksime motociklą ir važiuosime į Norvegiją, norime pakeliauti. O gal vėl kažkada parduosime namą, įsigysime namelį ant ratų ir važiuosime ten, kur šilta... Pagarba, tarpusavio supratimas, toks pat požiūris į gyvenimą ir tolerancija vienas kito trūkumams yra mūsų tvirtų santykių pagrindas. Nors ir baisu garsiai sakyti, bet esame labai laimingi...