LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Du nuolatos linksmi Kėdainių paraplegikų draugijos nariai, šokių partneriai ir šiaip draugai gyvenime Agnė Gulbinaitė ir Modestas Tarasevičius, nuo kurių veidų beveik niekada nedingsta šypsena, kad ir sėdėdami vežimėlyje, veiklos turi daugiau nei bet kuris kitas iš mūsų. Jie vos spėja suktis, o jų skleidžiamu pozityvu užsikrečia visi, esantys šalia. Viena iš tokių moterų, besižavinčių šių jaunų žmonių gera nuotaika, yra Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos tarybos narė Daiva Sipavičienė, kuri ir paskatino mane pakalbinti šiuos nuostabius žmones. Jie pripažįsta, kad už jų veidus puošiančių šypsenų kartais slepiasi ašaros ar neigiamos emocijos. Tačiau tai būna retai ir joms pasiduoti nei vienas, nei kitas tikrai neketina.
Dėl veiklos gausos tenka aukoti ir naktis
Modestas pasakoja, kad jo negalia yra įgimta. O prieš kelerius metus prisidėjo ir dar viena liga, nemenkai apsunkinanti jam gyvenimą.
„Prieš penkerius metus prisidėjo inkstų nepakankamumas, važinėjimas kas antrą dieną į hemodializės procedūras“, – sako jaunas vyras.
Tačiau čia pat jis priduria, kad nuobodžiauti ir galvoti apie savo ligas bei skųstis gyvenimu jis tikrai neturi kada.
„Kasdieniam gyvenimui veiklos turiu tikrai daug ir įvairios, visur viską vos suspėju nuveikt ir pasidaryti, – apie savo intensyvų gyvenimą pasakojimą pradeda Modestas. – Kas antrą dieną važinėju į hemodializės procedūras, ten praleidžiu pusdienį, o pati procedūra trunka keturias valandas. Bet man tai patinka. Nesiskundžiu gyvenimu ir laiko trūkumu. Aišku, kartais tenka ir panaktinėti, kad to laiko būtų daugiau, bet yra kaip yra.
Man svarbiausia – gera sveikata ir kad turiu mylinčią šeimą, draugus bei daug veiklos. Todėl aš asmeniškai nejaučiu gyvenime kažkokių trūkumų ar blogos nuotaikos, nes nuolat esu užimtas.“
Šeimos ir draugų palaikymą labai vertina ir Agnė, kurios negalia, skirtingai nei Modesto, yra įgyta.
„Gimiau sveika, bet negalia aplankė vaikystėje, tai mažai ką ir pamenu. O dabartiniam mano gyvenimui daug įtakos turi bendravimas su šeima, draugais, kurie mane priima tokią, kokia esu. Aš turiu vieną tikslą – gyventi kaip ir visi, kiek įmanoma savarankiškiau“, – ryžtingai kalbėjo simpatiška mergina.
Ji taip pat kaip ir Modestas pripažįsta, kad nuobodžiavimui laiko tikrai nelieka.
„Laiko tikrai pritrūksta, bet stengiesi ir viską spėji“, – žavingai šypsosi Agnė.
Hobis – siuvinėjimas kryželiu
Modestas atskleidžia ir galbūt kiek neįprastą savo laisvalaikio hobį – siuvinėjimą kryželiu.
„Kai tik atrandu laisvo laiko, siuvinėju kryželiu. Labai geras laiko praleidimas, tai – poilsis nuo visko“, – atskleidžia jaunas vyras.
Pasidomėjus, kaip atrado tokį pomėgį, Modestas sako, jog viskas prasidėjo prieš beveik vienuolika metų.
„Man siuvinėjimą kryželiu dar 2009 metais parodė ir išmokė pusbrolio žmona. Tai tapo mano hobiu, kuriuo užsiimu ir iki šiol“, – apie savo kruopštumo reikalaujantį pomėgį pasakoja pašnekovas.
Veiklos tiek Agnei, tiek Modestui taip pat netrūksta ir Kėdainių rajojo paraplegikų asociacijoje.
„Asociacijoje mes veiklos turime tikrai daug... Sportas, šokiai, dainavimas, rankdarbiai ir t.t. – linksmai vardija Agnė. – Aš stengiuosi dalyvauti visose asociacijos veiklose, kuriose tik įmanoma dalyvauti. Laisvalaikiu mėgstu gaminti, dainuoti, šokti, sportuoti ir laiką leisti su šeima, draugais.“
Modestas, pritardamas Agnei, taip pat vardija savo užsiėmimus.
„Antradieniais–ketvirtadieniais prie tvenkinio Liepų alėjoje vyksta rankdarbių būrelis – mokausi iš odos daryti papuošalus, sages ir apyrankes. Taip pat iš balionų ir laikraščių gaminame vazas bei daug kitų dalykų, ką tik sugalvojame, mūsų rankdarbių vadovės, mokytojos Sondros Žalakevičienės padedami“, – sako jaunas vyras.
Taip pat vyksta ir mankštos, kurias veda puiki kineziterapeutė. Penktadieniais Vilainių sporto mokyklos sporto salėje treniruojamės bočią, smiginį, stalo tenisą ir t.t.“
Savo talentus ir kūrybinį potencialą asociacijos nariai taip pat atskleidžia ir teatriniuose užsiėmimuose. Ne išimtis ir Modestas.
„Per tuos metus, kiek čia esu, vaidinu spektakliuose. Kol kas kartu su mūsų mokytoja ir teatro režisiere Daiva Danauskiene turime pastatę du spektaklius: „Dobilas ir Ramunė“ bei visai neseniai gimė „Ropė“, – entuziastingai kalba pašnekovas.
Šokiai padeda atrasti naujų dalykų
Be visų jau aukščiau paminėtų užsiėmimų, Modestas taip pat mokosi šokti pramoginius šokius.
„Šokti mokausi su partnere Agne. Aišku, būna, kad ir pasikeičiam partneriais, – šypsosi jaunas vyras. – Šokiai mane žavi tuo, kad galiu išmokti kažką naujo ir nematyto. Tiesa, kol kas dar konkursuose nedalyvauju – kaip pradedančiajam užtenka pasirodymų ir savame rate. Tačiau tikiuosi, kad galbūt netolimoje ateityje su savo kolektyvu pasirodysime ir kažkur rimčiau.“
Modestui antrina ir Agnė.
„Šokiais užsiimame jau gana seniai – pradžioje buvome savamoksliai, patys statėme šokius, o dabar turime puikius šokių mokytojus Tomą Jančorą ir Jurgitą Česnavičiūtę, kurie pas mus atvyksta iš Vilniaus, – papildo Agnė. – Šiuo metu dar nedalyvavome konkursuose, bet tikiuosi, kad tikrai dalyvausime.
Manau, visada reikia pamėginti kažką tokio, kas atrodo neįmanoma ir aš drąsiai galiu sakyti, kad aš tai galiu!“
Modestas savo ruožtu už aktyvų ir įdomų gyvenimą dėkoja asociacijos vadovei.
„Už visas šitas veiklas esame dėkingi mūsų pirmininkei Almai Margevičienei, kuri neleidžia mums nuobodžiauti ir užsidaryti tarp keturių sienų“, – nuoširdžiai šypsodamasis kalba pašnekovas.
Nejaučia jokių trūkumų
Klausantis Agnės ir Modesto, pradeda nebestebinti tai, apie ką jie kalbėjo pradžioje – kad jie vos spėja suktis. Tačiau pokalbiui artėjant pabaigos link suprantu, kad šie žmonės iš gyvenimo ima viską, ką jis duoda. O Modestas ir toliau vardija savo veiklas.
„Dar būna, kad pramogaujame, keliaujame, važinėjame po Lietuvą. Nemažai vietų jau aplankiau. Pavyzdžiui, praeitais metais su Kėdainiu r. paraplegikų asociacijos nariais vasarą aplankėme Jūrų muziejų, žiūrėjome delfinų pasirodymą.
Taip pat visai neseniai buvome Rokiškyje ir Kupiškyje. Kelionės metu aplankėme Rokiškio bažnyčią ir dvarą, apžiūrėjome skulptūras. Dvare ragavome įvairių sūrių, klausėmės pasakojimo, kaip jie gaminami.
Kupiškyje taip pat aplankėme bažnyčią, klausėmės gidės pasakojimų apie ją bei skulptūras, kuri mus vežiojo po miestą – susimąsto pašnekovas. – Todėl aš visada sakau, kad gyvenime būna ir daug blogiau negu mano įgimta stuburo trauma ar lėtinė liga, kurią turiu jau daug metų. Man tai netrukdo džiaugtis gyvenimu ir juo mėgautis bei siekti savo tikslų.“
Agnė tikina, kad jai negalia taip pat netrukdo džiaugtis gyvenimu, o užklupus liūdesio akimirkai, nusišluosto ašaras ir keliauja pirmyn.
„Na, kaip ir nepatiriu jokių trūkumų, gal tiesiog to net nenoriu pastebėti. Visko pasitaiko – ir liūdesio, ir šypsenų, bet pakeli galvą aukštyn ir riedi toliau“, – žaviai šypsosi Agnė.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
