Nijolės Kalvienės rankose popierius įgyja gyvybę. Aisto Mendeikos nuotr.

Baltą pasaką šiuo trapiu laikotarpiu kretingiškiams ir miesto svečiams sukūrusi Kretingos muziejaus etnografė Nijolė Kalvienė tuščią popierių tiesiog gliaudo rankose, įkvėpdama jam gyvybę. Su ja kalbamės apie iš mamos paveldėtą polinkį menui ir apie popieriaus plastiko parodą atrestauruotoje dvaro verandoje.

Meilė menui – iš mamos

Iš Budrių kaimo kilusi Nijolė gimė ir augo didelėje šeimoje, tarp šešių sesių ir dviejų brolių.
„Ir visi mes savaip prie meno“, – šypsosi pašnekovė. O 86-erių metų Nijolės mama piešia iki šiol!
„Kada pas mamytę nuvažiuoju, visada man rodo naujus piešinius. Ji piešia augalus ir gėles. Per mano penkiasdešimtmetį man padovanojo du didžiulius įrėmintus paveikslus. Mūsų šeimoje mielai priimamos rankų darbo dovanos. Kas sugeba kurti, dovanoja savo kokį nors kūrinį“, – pasakoja moteris.

Štai dar vienas baltas pasakos herojus. Jolantos Klietkutės nuotr.


„Visi dalinamės savo mintimis, darbais. Kai dariau šią parodą, rodžiau mamai. Jai labai patiko“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Dabar Vydmantuose gyvenanti Nijolė į Kretingos muziejaus kolektyvą įsiliejo visai neseniai, tik nuo šio birželio.
„Anksčiau dirbau darželyje, ten puošdavom langus. Irgi visko kurdavome, tačiau nieko toko sudėtingo nebuvau dariusi, kaip šį kartą“, – pasakoja Nijolė. Visi jos kūriniai būdavo karpiniai, tačiau popieriaus plastika – kas kita. Tai – tikros skulptūros erdvėje. Po darbo ikimokyklinio ugdymo įstaigose moteris turėjo ne vienerių metų pertrauką ir, nors piešimas ir karpymas teikia neapsakomą džiaugsmą širdžiai, per darbus neturėdavusi tam laiko. Tad pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – būtent karantino metu įsidarbinus muziejuje – jos džiaugsmui atsivėrė proga prisiminti širdžiai mielą pomėgį.
„O aš tą popierių tiesiog gliaudyti galiu rankose“, – sako Nijolė.
Ir apskritai, džiaugiasi darbu muziejuje: „Dabar pradedu daugiau sužinoti ir apie Kretingą, domėtis daugiau. Pati skaitau, sužinau visokių įdomybių iš istorijos. O kai nesi toje aplinkoje, net nežinai, kad nežinai. Tad man tikrai labai vertinga suktis šioje aplinkoje, kur yra ir daug vietos savirealizacijai“.
Nijolė, kurios sukurta balta pasaka puoš miestą dar ne vieną savaitę, jau dabar pilna naujų idėjų.
„Jei nereiktų jokio kito darbo, galėčiau vien rankų darbais užsiimti: ar megzti, piešti, ar popieriaus karpinius daryti. Man tik popieriaus duokit. Paėmusi į rankas lapą, aš paskęstu popieriuje“, – juokauja etnografė Nijolė.

Karpė kasdien tris savaites
Jei nemėgtų, tikriausiai nebūtų pajėgusi ir sukurti to balto grožio, kurio šiuo metu pripildyta senoji muziejaus veranda. Moteris tris savaites dirbo neskaičiuodama valandų – taip pat šeštadieniais ir sekmadieniais.

Sukurti trapią baltą pasaką Kretingos muziejuje mintis kilo būtent Nijolei. Jolantos Klietkutės nuotr.

Kaip apskritai kilo tokia idėja?

Kaip pasakoja pati Nijolė, kadangi neseniai pradėjusi dirbti, prieš šventes su kolegomis šnekėjosi apie muziejaus puošimą. „Ir aš galiausiai sakau, jeigu jau darom, tai darykim kažką rimtesnio. Kurkim baltą pasaką“, – atsako etnografė.
Idėja klijavosi pamažu. „Tiesa, iš pradžių, kai jau prisiėmiau atsakomybę, galvojau, kad pasidariau sau labai daug darbo. Tačiau, kai dirbi, įsivažiuoji, tada jau turi tikslą pabaigti ir padaryti kuo geriau. O aš ir šiaip esu užsispyręs žmogus. Jei pasakiau, kad padarysiu, vadinasi, padarysiu“, – prisipažįsta Nijolė.
Etnografei nebuvo sunku išsirinkti kūrinį. Kaip ji atkreipia dėmesį, lietuviškose pasakos paprastai yra mažai veikėjų. Vienintelė, kurioje buvo gausu herojų, Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“. Tad ją ir pasirinko.

Štai tokiai popieriaus skulptūrai pagaminti Nijolei prireikia trijų dienų. Jolantos Kietkutės nuotr. 

Širdis džiaugėsi, rankos kentėjo

Tuo metu Nijolė dirbo nuotoliniu būdu. Kaip pati sakanti, jei būtų dirbusi muziejuje, niekaip nebūtų spėjusi paruošti eksponatų.
„O namuose turiu ir savo dirbtuves, tad vietos reikštis – per akis“, – juokiasi moteris. – Dėl to, kad dirbau namuose, beveik niekas nežinojo ir nematė, ką kuriu, iki paskutinės akimirkos“.
O kaip rankos „ištvėrė“ tokį karpymą? Nijolė prisipažįsta, kad rankos buvo pūslėtos ir net tirpdavo: „Na, jūs pagalvokit, jei visą dieną rankoje – žirklės“.
Savo mėgiamam darbui Nijolė naudoja trijų dydžių žirkles. Popieriaus plastikoje naudojami ir peiliukai, tačiau kretingiškei mielesnis darbo įrankis – žirklės.

Svarbiausia – veido išraiška

„Daugiausia dėmesio kreipiau į veido išraiškas. Pavyzdžiui, mergaitė yra nei laiminga, nei liūdna. Kiti – taip pat. O raganos veidas labai išraiškingas. Sakyčiau, pavyko jį perteikti“, – kalba moteris.
Vienai skulptūrai sukurti Nijolė užtrukdavo maždaug tris dienas ir sunaudodavo apie 30 A1 formato vatmano lapų.
Taip pat Nijolė paaiškina, kad savo kūriniams praktiškai nenaudojo pieštuko, išskyrus personažų akims ir nosytėms. Ir karpė „iš eigos“, be trafaretų.
„Tiesiog kirpau, kaip kerpasi. Jei daug pieštuku pieši, vėliau tai gadina popieriaus kokybę“, – paaiškina.
Nijolė karpo jau tris dešimtmečius. Savo pirmuosius karpinius atsimena dar 1991-1992 metais: „Prieš Nepriklausomybę. Taigi, visi karpiniai daugiausiai buvo skirti Lietuvai. Ir pavadinimai tokie – „Ašara Dievo aky“ ir panašūs. Tuo metu mano broliai dirbo policijoje ir buvo Vilniuje, tad ir visus Sausio tryliktosios įvykius labai išgyvenau“.
Paklausus Nijolės, ar kūrybiškumas turi įtakos jos kasdieniame gyvenime, ji sako: „Žinokit, turi. Visad turiu savo suvokimą, matymą, kaip norėčiau, kad kažkas atrodytų, kad būtų kitaip nei pas visus“.

Kretingos muziejaus muziejininkės Jolantos Kietkutės nuotraukose – “Balta pasaka”.

Nijolės Kalvienės darbai – popieriaus plastikos skulptūros, karpinių autorės – Skaistė Kulberkienė ir Inga Idaitė

Aušrinė Sinušaitė