Papilio krašto žmonės puikiai pažįsta savo seniūną Reną Čygą. Tačiau ne visi žino, kad Renas yra Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (toliau – KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Biržų 509 lengvosios pėstininkų kuopos karys savanoris.

Birželio pradžioje Lietuvoje vyko tarptautinės pratybos „Kardo kirtis 2018“, kuriose dalyvavo ir JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariai. Tuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrys iki birželio 16 dienos dalyvo pratybose JAV Pensilvanijos „Fort Indiantown Gap“ mokymo centre ir poligone. Į pratybas JAV vyko dvi karių savanorių grupės. Vienoje iš jų dalyvavo ir Renas Čygas, kuris mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais iš kelionės į Pensilvaniją.

– Renai, jūs buvote vienintelis iš Biržų kuopos savanorių, vykęs į JAV nacionalinės gvardijos mokymo centrą. Kiek žinau, jūs ne tik dalyvavote pratybose, bet ir atlikote tam tikrą reprezentacinę misiją. Kaip patekote į šią kelionę?

– Mane į šią grupę pasiūlė kuopos vadas. KASP jau 25 metus labai sėkmingai bendradarbiauja su Pensilvanijos nacionaline gvardija, šio jubiliejaus proga minėjimai ir renginiai vyko tiek Lietuvoje, tiek kitoje Atlanto pusėje, kadangi karinės savanorių ir gvardijos struktūros puikiai bendradarbiauja. Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadui pulkininkui Arturui Jasinskui kilo mintis pabandyti užmegzti glaudesnius ryšius ir tarp civilinių institucijų. Buvo atrinkti iš visos Lietuvos 9 savanoriai, dirbantys įvairiose valstybinėse institucijose. Tarp atrinktųjų buvo Seimo narys Andrius Kupčinskas, miestų savivaldybių tarybų nariai, savivaldybių darbuotojai, STT pareigūnas, pataisos namų direktoriaus pavaduotojas.

Iš viso skrido 85 žmonių grupė, su mumis taip pat skrido Krašto apsaugos pajėgų bigbendo grupė, kurią sudaro 30 žmonių. Jie koncertavo įvairiose bendruomenėse, ten lankėmės ir mes.

Dar skrido Alytaus rinktinės grupė karių savanorių, kurie visas dienas praleido pratybose mokymo centre ir poligone, kur treniravosi veikti mūšio mieste sąlygomis.

Skridome iš Šiaulių amerikietišku kariniu transporto lėktuvu. Šis orlaivis atgabeno amerikiečių karius į pratybas Lietuvoje ir skrido atgal. Vėliau mus pargabenęs namo lėktuvas į Pensilvaniją išskraidino pratybas baigusius amerikiečių karius.

Skrydis truko 9 valandas, buvo gerokai varginantis, kadangi kariniame lėktuve nėra daug patogumų, jaučiamas didelis triukšmas.

Šis lėktuvas nuskraidino savanorių grupę į Pensilvaniją.  Prieš išvykstant į JAV Šiaulių aerouoste drauge su KASP bigbendo muzikantais ir kitais lydėjusiais kariškiais.

– Kokia buvo jūsų dienotvarkė Pensilvanijoje?

– Gyvenome kareivinėse, dienotvarkė buvo sustatyta pagal vietinę amerikietišką tvarką. Kėlėmės 6 val. iki 7.30 pusryčiai, vėliau prasidėdavo pratybos. Kaip rodo filmuose, ten signalą keltis ar miegoti duoda trimitininkas. Garsas skardus, lenda į ausis, niekur nepasislėpsi. Pietums gaudavome sausą davinį. Kodėl taip buvo, nežinau, gal vežioti mus į valgyklą buvo per toli. Pietų maistas, atvirai sakant, mums nelabai patiko. Burgeriai ir kola tikrai ne pats geriausias valgis lietuvio skrandžiui, ypač ilgesnį laiką.

Dar vienas dalykas, kuri įvertinome, išvykę iš Lietuvos, tai interneto greitis. Ten internetas vos vos „krutėjo“, ypač kai pasijungdavo iš pratybų grįžę Alytaus kovinės grupės savanoriai.

Mes turėjome šiek tiek karinių mokymų pirmą dieną, dalyvavome šaudymuose. Lankėmės „Fort Indiantown Gap“ mokymo centre, esančiame netoli valstijos sostinės Harisburgo, ten vyko renginiai ir koncertai. Tai karinis miestelis, kuriame įsikūrusios šaudyklos, kareivinės, technikos aikštelės ir mokymo infrastruktūra. Čia pastatytas ir puikiai įrengtas ištisas miestas, skirtas kariams mokytis mūšio mieste elementų. Pastatai, kapinės, mokykla, bankas, bažnyčia, vaistinė - viskas kaip tikrame mieste. Kambariuose nėra apdailos ir grindų, tačiau stovi tikri baldai, kompiuteriai ir kita įranga. Aišku, visur įrengtos kameros, fiksuojančios karių veiksmus pratybų metu. Po šio improvizuoto miesto gatves vaikšto civiliai žmonės. Tai tie patys kariai, perrengti civiliais drabužiais - vienas stumia vaikišką vežimėlį, kitas vaikšto persirengęs musulmonu ir panašiai. Tai pratybas maksimaliai priartina prie realių sąlygų, nes norint nugalėti kažkur įsitvirtinusius blogiečius, reikia apsaugoti civilius gyventojus. Mums teko stebėti čia vykstančias pratybas, kur Alytaus rinktinės karių grupė gynėsi, o amerikiečiai šturmavo pastatus. Kitą dieną grupės apsikeitė rolėmis. Karštis tomis dienomis siekė per 30 laipsnių, didžiulė drėgmė, tai tik liko užjausti Alytaus savanorius, turėjusius veikti su pilna ekipuote.

– Kokio dydžio tas mokomasis miestas?

– Ko gero, užimtų pusę Papilio miestelio. Dar teko pamatyti pastatus, kuriuose vyksta pratybos, naudojant tikrus šovinius.

Mes pradžioje stebėjomės, kaip galima pastate šaudyti koviniais šoviniais, juk didžiulis pavojus nukentėti nuo rikošetu atšokusių kulkų. Mums parodytuose pastatuose visos sienos, lubos ar grindys padengtos guma. Sluoksnio storis apie 10 centimetrų. Kulka gumą perskrodžia, tačiau atsimušusi nuo sienos užstringa minkštame sluoksnyje. Aišku, visur yra kameros, stebimas kiekvienas kario veiksmas.

Buvome nuvežti pasižiūrėti kalno šlaite įrengtų šaudyklų. Jos įkalnėje tęsiasi apie 50 kilometrų ir skirtos šaudyti iš įvairiausių ginklų - nuo automato iki pabūklų ar minosvaidžių. Kartu su mumis buvęs Pabradės poligono vadas sakė, kad tai labai šiuolaikiškai įrengtos šaudyklos, aprūpintos modernia įranga.

Akivaizdu, kad kariniam parengimui pinigų negailima. Lyginant su Lietuvos poligonais, skirumas yra didelis.

– Tačiau jūs daugiau lankėtės civilinėse struktūrose, susitikote su bendruomenių atstovais?

– Programa buvo plati, buvo susitikimų ir su aukštais valstijos administracijos pareigūnais. Mano anglų kalba nėra tokia tobula, kad galėčiau labai smarkiai diskutuoti, tačiau kiti kolegos, ypač Seimo narys, bendravo aktyviai ir mezgė kontaktus. Lankėmės Baltimorės miesto savivaldybėje. Ten tvarka kitokia, laisvai su meru pasikalbėti nenueisi. Stovi apsauga, ginkluota policija.

Važiavome į Baltimorę, nes ten lietuvių namuose vyko bigbendo koncertas ir bendravimas su dalyviais. Vėliau panašus renginys vyko Filadelfijos lietuvių namuose. KASP bigbendas Filadelfijoje turėjo koncertuoti ir viešose erdvėse, bet tam sutrukdė smarkus lietus.

Labai įdomu buvo pabendrauti su į koncertus susirinkusiais lietuviais. Garbaus amžiaus žmonės, visą gyvenimą nugyvenę Amerikoje, nepaprastai gyvai domisi gyvenimu ir įvykiais Lietuvoje. Skaito ir žiūri visas žinias internetu, žino visas naujienas. Bendruomenės namų vadovas apgailestavo, kad lietuvių namus išlaikyti tampa sudėtinga. Naujai atvykę lietuviai nenori dalyvauti bendruomenės veikloje. Priežastis paprasta - šiuolaikinės technologijos leidžia nesunkiai bendrauti su pasilikusiais tėvynėje, atskirtis mažiau juntama, todėl ir nėra didelio poreikio burtis. Kita vertus, dominuoja ekonominiai emigrantai, jų lūkesčiai ir tikslai jau kitokie. Teko pasikalbėti ir su puikiai lietuviškai kalbančiais jaunuoliais, kurie ruošiasi atvykti vasarai į Lietuvą, į ateitininkų stovyklą. Amerikoje gimę ir gyvenantys, puikiai lietuviškai kalbantys vaikinai domėjosi, ką įdomesnio verta pamatyti, kur apsilankyti Lietuvoje.

– Jungtinėse Valstijose lankėtės pirmą kartą. Kokie buvo pirmi įspūdžiai?

– Pirmiausias įspūdis, kad tai labai turtinga šalis. Keliai tvarkingi, nėra šiukšlų. Automobiliai dideli ir galingi, litras benzino kainuoja apie 80 eurocentų. Be automobilio pėstysis Amerikoje yra nulis, nes šaligatviai yra tik miesto centre. Kitur - tik ruoželis prie viešbučio ar kito viešo pastato. Tiesa, amerikiečių kariai klausė, ar mes tikrai daug uždirbame. Pasidomėjus, kodėl jie taip mano, amerikiečiai atsakė, kad mūsų vaikinai beveik visi rūko cigaretes. Anot jų, Amerikoje cigaretės labai brangios, todėl jie, jei rūko, tai elektronines cigaretes, nes taip pigiau.

– Ar buvo netikėtų ar keistų, neįprastų dalykų ?

– Lankantis Filadelfijoje ir Baltimorėje mūsų grupę labai nustebino paprasti žmonės. Einant gatve apsirengus karine uniforma, žmones prieina ir dėkoja už tarnybą, už saugojimą. Jie tai darė nuoširdžiai, greičiausia net neįtardami, kad mes ne amerikiečiai, nors uniformos ir kiek skiriasi. Tačiau jiems žmogus su kariška apranga simbolizuoja tarnystę šaliai ir visuomenei, gyventojų saugumui ir ramybei, už tai jam verta padėkoti. Tai liudija visuomenės brandą ir suvokimą, kam ir kodėl reikalinga kariuomenė. Deja, pas mus dar neretai į krašto apsaugos sistemą žiūrima tik kaip į beveik nereikalingą, didžiules lėšas ryjančią organizaciją, apie šalies saugumą retai susimąstoma.

Asmeniškai mane nustebino vietos lietuvių rūpinimasis savo istorine tėvyne. Atvažiavę į Ameriką būdami vaikais ar jau čia gimę, čia nugyvenę visą gyvenimą ir čia amžiams atgulsiantys, jie skurpulingai domisi gyvenimu ir įvykiais Lietuvoje, išgyvena ir rūpinasi pas mus vykstančiais dalykais. Tokį pažiūrį, ko gero, išugdė ilgametė tradicija. Ant Baltimorės lietuvių namų pastato fasado yra užrašas „1914-1921“. Lietuviai savo bendruomenės namus pradėjo statyti dar prieš atsikuriant Lietuvos valstybei.

Antanas Vaičeliūnas