Fotografuodamas žiemą miške M.Čepulis apsirengia specialiais maskuojamaisiais drabužiais. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Spėkite, koks žmogus žiemą lindi miško slėptuvėje kad ir pusę paros? Arba 50 metrų gali slinkti kaip sraigė ištisas dvi valandas? Ne, ne partizanas. Ir ne medžiotojas. Tai Marius Čepulis – ornitologas, gamtos fotografas, tekstų apie gamtą kūrėjas, keturių vaikų tėvas, kuriam pavyksta pagauti tūkstančius unikalių kadrų ir aplinkinius užkrėsti gamtos pažinimo aistra.

Klimato kaitos grėsmės

M.Čepulis neabejoja, kad svarbiausia grėsmė žmogui ir gamtai yra klimato kaita. Jam pikta, kad dalis žmonių vis dar nesuvokia šios grėsmės ir neįžvelgia savo kaltės, nors faktai labai iškalbingi.

„Jie tiesiog suverčia viską natūraliems procesams, nors tik aklas gali nematyti, kokia stipri žmogaus įtaka. Žmonės nesuvokia, kokie skaudūs klimato kaitos padariniai jų laukia. Man skaudu dėl prasidėjusio euroremontinio parkų genocido, dėl miškų kirtimo (ypač senų girių, kurių pas mus faktiškai nebelieka). Skaudu dėl valdininkų trumparegiškumo –  gamtosaugininkai nori išsaugoti unikalų Punios šilą, o jie nemato tam reikalo. Pikta, kai medžiotojai, turėdami jau dabar tobulus medžioklės įrankius, nori nepalikti žvėrims ramybės net naktį (tie bandymai priimti įstatymus dėl naktinių taikiklių ir garso slopintuvų). Skaudu, kai laukai virsta tuščiomis dykumomis, nyksta pievos, kai sausinamos šlapynės, iškertami „menkaverčiai“ krūmynai visiškai nepagalvojant, kaip dėl to smarkiai mažinama bioįvairovė.

O labiausiai glumina kritinio mąstymo nebuvimas. Švietimas prastėja, visuomenė šiais guglo ir informacijos laikais bukėja (atsiprašau, bet tai tiksliausias žodis), o iš to išplaukia ir visos anksčiau išvardytos bėdos“ – problemas įvardija gamtininkas.

Galingas stumbras žydinčių rapsų lauke – vienas labiausiai vykusių šio rudens kadrų. M. Čepulio nuotr.

Galingas stumbras žydinčių rapsų lauke – vienas labiausiai vykusių šio rudens kadrų. M. Čepulio nuotr.

Kas naikina paukščius?

Dėl sparčiai nykstančių paukščių rūšių, ornitologo nuomone, kaltas žemės ūkio verslas.

„Didžiausia gamtosaugos bėda yra ne pramonė, o būtent intensyvus žemės ūkis, kai imamasi visų įmanomų priemonių, kad tik iš hektaro būtų gauta kuo daugiau naudos. Nesvarbu, kad to siekiama išnaikinant viską, kas gali nors kiek sumažinti pelną. Aišku, yra ir šaunių ūkininkų, kurie, norėdami daryti kuo mažiau įtakos aplinkai, ryžtasi daug sunkesniam darbui ir užsiima ekstensyviu ūkininkavimu. Deja, tokių – mažuma. Likusieji užsiima verslu, kuriame nėra kokių nors sentimentų paukščiukams – yra tik pelnas. Pila tonomis trąšas negalvodami, kad jos ne tik išsekina žemę, bet ir užteršia vandenis. Ne, ne kūdrą prie trobos, o upes, ežerus ir mūsų taip mylimą Baltiją. Tokių ūkininkų nuomone, žvėrys neturi teisės ateiti į pasėlius, vilkai turi gyventi narvuose, gervės ir gulbės neturi nusileisti Lietuvoje, privalo skristi velniop.

Europoje dabar visi išgyvena dėl katastrofiško atvirų vietų paukščių nykimo, nes naikinamos jų buveinės, naikinamas jų maistas (pesticidais, insekticidais), laukai tampa dykumomis. Jau dabar keliais kartais sumažėję vieversių, pempių, kovų, kielių, kalviukų, kurapkų. Deja, tokie ūkininkai groja pirmais smuikais ir nesiruošia išgirsti gamtos bėdų“ – piktinasi M.Čepulis.

Pasiteiravau, ko jis pirmiausia imtųsi, jei kartais taptų aplinkos ministru?

„Atleisčiau viceministrę. O jei rimtai, tai yra politinis postas, kurį labai veikia pačios įvairiausios suinteresuotos grupės. Aplinkosauga yra rakštis daugeliui, todėl visi stengiasi, kad ta rakštis būtų ne tokia skaudi. Kad ir kokie geri tavo norai būtų, tu negali nieko pakeisti ir šoki pagal jų dūdelę, jei nešoki – tave išspiria ir suranda supratingesnį. Dabar Aplinkos ministerija tiesiog yra tapusi Ūkio ministerijos padaliniu“, –ydingą tvarką pabrėžia gamtininkas.

M. Čepulio nuotr.

M. Čepulio nuotr.

Čepulio fotoklajonės

Unikaliose M.Čepulio nuotraukose – besiporuojantys briedžiai ir šlapkritį pražydusi žibuoklė, į pamiškę atklydusi ryškiakailė lapė ir rudeninis drugelis – šarka, violetinė šilkažiedžių gaisrenų pieva ir būrys svirbelių, siaubiančių šermukšnius, erelis žuvininkas su grobiu snape ir Merkurijaus tranzitas per Saulę. Savo feisbuko puslapyje Čepulio fotoklajonės jis publikuoja ne tik unikalius kadrus, bet ir šmaikščius, informatyvius komentarus, kurie yra savotiškos gamtos pažinimo pamokėlės:

Bukutis. Čia toks tikras paukščio pavadinimas. Neklauskit kodėl. Riešutų kapokliu jį vadina anglai, nes riešutus ir sėklas kapoja įspraudęs į žievės plyšį. Aš vadinčiau jį šnekučiu (labai didelė balsų įvairovė), žemyngalvučiu (vienintelis laksto žemyn galva) ir galų gale – smailučiu (nes turi pakankamai (gana) ilgą snapą)“.

O prie nykštuko nuotraukos jis brūkštelėjo:

Kur daugiau nykštukams gyventi, jei ne ant gėlyčių. Kad nuotraukos saldums šiknų neužklijuotų – nykštukai prieš kelionę per marias čia vorais stiprinasi. Ventė“.

Šį puslapį M.Čepulis sukūrė supratęs, kad žmonės labai mažai žino apie gamtą ir fotografiją.

„Juk nuotrauka, kuria žmonės žavisi, tėra trumputė akimirka, o visas kelias iki jos – nuotykiai, kančios, pavojai – lieka neatskleisti. Tad pradėjau pasakoti savo įspūdžius, kaip padariau vieną ar kitą kadrą, paskui – apie kiekvieną gyvūną, jo elgseną, ypatybes, vėliau apie ekologiją, aplinkosaugos problemas. Ir dabar esu kur esu. O sekėjų vis daugėja, nes man labai patinka, ką darau, ir žmonės tą jaučia“, – sako gamtos fotografas.

M.Čepulis turi jau daugiau kaip 70 tūkstančių sekėjų, tačiau randa laiko atsakinėti į jų klausimus bei komentarus, užduoda fotomįsles, pasakoja nuotraukų atsiradimo istorijas. Štai viena jų:

„Išvarė (ok, paprašė) mane žmona chrusasentų parvežti. Išeidamas netyčia pasiėmiau fotiką, o pakeliui netyčia sutikau sniegeną. Netyčia valandą prafotkinau ir grįžau namo, užmiršęs chrusasentus (tikrai netyčia). Kurį laiką namie buvo nejaukiai tylu“.

M. Čepulio nuotr.

M. Čepulio nuotr.

Žinios, laikas, sėkmė

„Svarbiausia geram fotografui – ne technika (nors ir jos reikia), ne kantrybė, o žinios. To mums reikia visose gyvenimo srityse, ne išimtis ir gamtos fotografija. Turi žinoti tiek apie augalus, tiek apie gyvūnus, kur jie gyvena, kaip elgiasi, kuo minta – viską. Tik tada turėsi galimybę padaryti gerą kadrą. Dar reikia daugybės laiko. Jei nori būti gamtos fotografu, bent kas trečią dieną privalai praleisti gamtoje. Turi jausti miško ritmą, žinoti visus žvėrių kelius, jų maitinimosi, poilsio vietas – be šito nieko neišeis. 98 proc. laiko užima tik žvalgyba, o kas liko – fotografavimui ir nuotraukų sutvarkymui.

Galiausiai gerai nuotraukai neužtenka tik objekto (pavyzdžiui, briedžio) reikia ir gražios šviesos bei gero fono. Tokia visapusė sėkmė nutinka labai retai. Taip, sėkmės gamtos fotografijoje labai reikia, nes, kad ir kiek tu žinai, gali tiesiog nesisekti. Gali savaičių savaites ar metų metus laukti susitikimo (kaip aš laukiu su vilku) ir nesulauksi. Taip, reikia fototechnikos su ilgesniais objektyvais ir, žinoma, reikia mokėti ja naudotis, – gamtos fotografo darbo ypatumus atskleidžia Marius. – O dėl kantrybės tai yra taip: jei tau patinka, ką darai, kantrybės nereikia. Tada tau nesunku slinkti 50 metrų dvi valandas ar tupėti (gulėti) slėptuvėse nuo 5 iki 16 valandų. Kad laukimas neprailgtų, mobiliajame žaidžiu žaidimus arba skaitau straipsnius. Arba slenku per feisbuką ir atsakinėju į komentarus.“

Mieliausi vorai M.Čepuliui – šokliavoriai. Šį rudenį į jo objektyvą pateko gražuolė mėlynakė šokliavorė, turinti dvi poras akių. M. Čepulio nuotr.

Mieliausi vorai M.Čepuliui – šokliavoriai. Šį rudenį į jo objektyvą pateko gražuolė mėlynakė šokliavorė, turinti dvi poras akių. M. Čepulio nuotr.

Paklaustas, kokių gyvūnų fotografavimas kelia daugiausia iššūkių, gamtos fotografas atsakė, kad sunkiausia nufotografuoti… paprasčiausią žvirblį – bet taip, kaip niekas dar nenufotografavo.

„O jei kalbame apie rūšis, tai didžiausias iššūkis – į kadrą pagauti naktinius padarus (visokius pelinius graužikus, šikšnosparnius, kurmius, kirstukus), retuosius paukščius, na ir, žinoma, šerno patiną bei vilką su lūšimi. Labiausiai mėgstu žiemą, kai daug sniego, pavasarį ir rugsėjo–spalio mėnesius. Visus gyvūnus man patinka fotografuoti, bet visada apima didžiulis džiaugsmas, kai mano objektyve atsiranda krankliai, ereliai, lapės ir elniai. Labiausiai pavykusios šiemetinės nuotraukos – mėlynakė šokliavorė, stumbrai rapsuose, elniai aušroje, smalsi lapė pamiškėje ir dar apie 20 tūkstančių kadrų – visus sunku prisiminti“, – sako ornitologas ir fotografas.

Smagu žiūrėti ne tik M.Čepulio darytas nuotraukas, bet ir jo kurtus filmukus apie gyvūnus bei klausyti jo paaiškinimų.

„Sėdžiu pelkėj paukščių stebėjimo bokštelyje. Šalia bala, kurioje snaudžia gervės, kitoj pusėj rūke paskendęs nendrynas. Pietuose vienoj linijoj kybo pusmėnulis su Saturnu irgi Jupiteriu, virš galvos žiebiasi žvaigždės. Kiek čia garsų! Baloj turškiasi, cypsi, kreksi antys, klykteli ir cypteli viena kita gervė. Nendryno rūkuose kimiai mauroja elniai. Kažkoks didelis žvėris traška per krūmus. O kiek toliau visa gerkle stūgauja vilkų šeima. Koks nerealus jausmas juos girdėt. Jokios baimės, tik begalinis džiaugsmas, kad jie čia. Geros jiems medžioklės. Jei labai smarkiai pasigarsinsite, įsiklausysit – ir jūs vilkus išgirsit.“

Ornitologo ir fotografo pasakojimus labai mėgsta vaikai. M.Čepulis dažnai kviečiamas į mokyklas, vaikų namus, bibliotekas. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Ornitologo ir fotografo pasakojimus labai mėgsta vaikai. M.Čepulis dažnai kviečiamas į mokyklas, vaikų namus, bibliotekas. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Padeda gelbėti gyvūnus

Nežinia, kaip M.Čepulis viską suspėja – jis rašo įdomius gamtos pažinimo straipsnius, yra dažnai kviečiamas į susitikimus su moksleiviais, kurie ausis ištempę gaudo pasakojimus apie gamtos paslaptis ir nuotykius, patirtus miškuose, laukuose, upėse.

„Rudenį eidamas pas gerves įsiverčiau griovin – su visa įranga: įlūžo rąstas. Liko sausas miegmaišis, jame teko pusnuogiam naktį praleisti, nors lauke buvo vos 2 laipsniai šilumos, o ryte vien su trumpikėmis klampoti kelis kilometrus per pelkę namo.

Mane puolė elnias, nes pamanė, kad aš esu elnias (buvo tamsu) – mane pakišo jo konkurentas. Vos spėjau atšokti. Vėliau elnias užuodė mano batus ir paspruko.

Plaukdamas Nemunu esu užšalęs – mano guminę valtį tiesiog sukaustė ledas. Nebegalėjau pasiekti salos, kur buvo mano įranga. Teko daužyti ledą ir kastis krantan – arba būtų tekę mėnesį laukt, kol išeis ledai.

Šiemet su baidare atplaukiau į deltos salas pafotografuoti (kito kelio ten nėra). Paslėpiau baidarę ir įlindau į slėptuvę. Vakare ateinu – baidarės nebėra. Galvojau, kad nunešė stiprus vėjas. Gerai, kad telefonas nebuvo visiškai išsikrovęs ir spėjau išsikviesti pagalbą. O baidarė atsirado po savaitės. Pasirodo, kažkokie žmonės plaukė pro šalį ir pagalvojo, kad kažkas pametė – prisirišo baidarę ir parsiplukdė į namus“, – apie nesibaigiančius nuotykius porina M.Čepulis, galėtų apie tai parašyti kelias knygas.

Tačiau šiemet jis išleido Čepulio kalendorių. Jį įsigijusieji 1 euru parems organizaciją „Atgal į gamtą“, kuri rūpinasi sužeistų laukinių gyvūnų gydymu ir reabilitacija.

„Organizacijos „Atgal į gamtą“ nariai – vieni iš nedaugelio – turi patirties ir žinių, kaip rūpintis sužeistais laukiniais gyvūnais, pavyzdžiui, kaip priauginti plunksnas, kad paukštis vėl galėtų skristi. Štai šią savaitę jie išgydė ir paleido du mažuosius apuokus ir startsakalį. Būtent norėdamas juos paremti išleidau šį kalendorių. Jame yra ne tik dvylika labai gražių nuotraukų, bet ir trumpi aprašymai, kas kokį mėnesį vyksta gamtoje, pažymėti įspūdingesni dangaus reiškiniai (superpilnatys, meteorų lietūs, užtemimai)“, – atskleidžia .gamtos fotografas.