Kiekvieną gyvenimo etapą Lukas Lydeka vertina tarsi pamoką prieš tai, kas jo laukia ateityje. Kraštiečio nuomone, esminis dalykas gyvenime – savirealizacija ir darymas to, kas pačiam patinka. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kuklumas, ramumas, drovumas – raktiniai žodžiai, puikiai apibūdinantys kraštietį Luką LYDEKĄ vaikystėje. Dabar, žvelgiant į pasitikėjimo savimi nestokojantį, puikios išvaizdos ir fizinės formos jaunuolį, sunku būtų ir įsivaizduoti, kad buvo laikas, kada apie drąsą, veržlumą ar populiarumą Lukas tik svajojo. 27-erių kraštietis pirmuosius sėkmingus savo asmenybės pokyčius tikina pastebėjęs dar mokyklos suole.

Šiuo metu Lukas, nebijantis reikšti drąsių ir kartais šokiruojančių minčių, gali pasigirti ne tik brandžiu mąstymu, bet ir įkvepiančia kalba apie jo savotiškas „treniruotes“ žengiant savojo tikslo link. O dabar sugrįžkime kiek atgal ir pažvelkime, kaip keitėsi Luko įvaizdžiai, tikslai, iššūkiai ir norai bėgant metams.

Turėjo svajonių

Gimtųjų namų kieme dieną iš dienos zyliojęs Lukas jau nuo vaikystės turėjo didelių svajonių. Vienos iš didžiausių tuo metu buvo gauti išsimokslinimą ir tapti savimi pasitikinčia asmenybe.

Nors tuo metu kukliam berniokui šitoks troškimas atrodė nepasiekiamas, tačiau bėgant laikui požiūris keitėsi, o tą supratus, pradėjo didėti ir motyvacija, ilgainiui peraugusi į vis didesnį norą tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Pamilo „Baltą drobulę“

„Dar mokyklos laikais mane traukė humanitariniai mokslai, visada ypač mylėjau lietuvių kalbą. Kas galbūt skamba neįprastai.

Kada mokiausi Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, prie viso to stipriai prisidėjo mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Zita Rosteikienė, leidusi visapusiškai pamilti literatūrą. Labiausiai mane sužavėjo Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, dėmesį patraukęs įdomiu, originaliu knygos rašymo stiliumi. Pamatęs pagal šį romaną pastatytą spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre, dar labiau pamilau „Baltą drobulę“.

Galiausiai šis reikšmingas ir stipriai mane įkvėpęs kūrinys iš dalies nugulė ant mano kūno ir taip padėjo įprasminti savo meilę jam. Šiuo metu ant kojos turiu išsitatuiravęs A. Škėmos citatą iš „Baltos drobulės“.

Nors minčių sieti ateitį su taip mėgstama literatūra tuo metu tikrai yra buvę, bet tai ir liko tik mintys ar pamąstymas, į rimtesnį reikalą taip ir neišsiplėtojęs“, – tikina meilę lietuvių kalbai jaučiantis Lukas.

Pranešimo skaitymas „Lost In Heritage“ konferencijoje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pranešimo skaitymas „Lost In Heritage“ konferencijoje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ieškojo kito kelioPo mokyklos baigimo aukštojo išsilavinimo Lukas nusprendė siekti Vytauto Didžiojo universitete.

„Bakalauro studijoms pasirinkau kiek keistą, tuo metu universitete visai naujai „iškeptą“ specialybę apie Baltijos regiono kultūrą. Nors pavadinimas tuo metu skambėjo įspūdingai, tačiau susidomėjimo ši sritis manyje nesukėlė. Teko ieškoti kitų kelių.

Studijuodamas magistrantūrą rinkausi kūrybinių industrijų sritį. Antras mokslo srities pasirinkimas – taiklesnis šūvis, sėkmingai lydintis mane iki šių dienų.

Dabartinėje mano darbovietėje, sporto ir laisvalaikio stiliumi gyvuojančioje „Sil“ kompanijoje, esu marketingo komandos narys, atsakingas už kūrybinių tekstų rašymą, komunikaciją, turinio kūrimą“, – pasiektu tikslu džiaugiasi Lukas.

Leidžia save realizuoti

„Ne mažą reikšmę šios kompanijos gyvavimui turi krepšinis, kuriuo aš nuo pat mažų dienų domėjausi. Esu patenkintas, jog ant mano pečių visas turinio, kuris keliauja į socialinius tinklus, kūrimas, tinklaraščio rašymas, idėjų ar marketinginių sprendimų generavimas, susijęs būtent su šia sporto šaka, kuri man taip artima.

Darbas dinamiškas, reikalaujantis kūrybiškumo, bet nepaisant to, buvimas „Sil“ komandos dalimi leidžia kuo puikiausiai save realizuoti“, –  dabartinę savo veiklą pristato Lukas.

Išbandė ne vieną veiklą

Dabartiniais veiklaus kraštiečio pasiekimais galima tik pasidžiaugti, tačiau iki tol, kol atrado širdžiai artimą kelią, aktyviam jaunuoliui teko kaip reikiant paplušėti ir savo galimybes išbandyti kiek kitokiose veiklose, kurios, anot Luko, suteikė ne tik daug patirties, bet kartu stipriai prisidėjo ir prie jo asmenybės formavimosi.

„Tris vasaras iš eilės teko dirbti vaikų stovyklose. Jausmas, kuriant visą stovyklos turinį ir veiklas, buvo nerealus.

Taip pat teko „paragauti“ ir teatro užkulisių skonio. Čia dirbau kultūrinės veiklos vadybininku. Bet, deja, neilgai. Užteko vos metų, kad suprasčiau, jog man ir teatrui ne pakeliui, ir suvokčiau, kad geriau sekasi sėdėti žiūrovo kėdėje, o ne būti teatro dalimi“, – sako Lukas.

Atminimo kadras po interviu su Vaidu Baumila. / Asmeninio archyvo nuotr.

Atminimo kadras po interviu su Vaidu Baumila. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pasiūlymo atsisakėPasirodo, vaikinas prieš porą metų turėjo galimybę grįžti ir į gimtuosius Kėdainius. Ilgai svarstęs gautą pasiūlymą Lukas jo vis tik atsisakė.

„Ir vėliau kiek krimtausi dėl to. Bet išėjo, kaip išėjo… Prieš porą metų gavau pasiūlymą dirbti su jaunimui skirtais renginiais savo mokykloje, Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje. Nors pasiūlymą labai rimtai svarsčiau, juk po šitiek metų sugrįžti į savo gimtinę, į savo mokyklą ir dirbti su didžiąja dalimi pažįstamų žmonių, būtų smagus dalykas, bet prisibijojęs, jog greit pasigesiu didmiesčio šurmulio ir aktyvios kasdienės veiklos, kurios tuo metu man tikrai netrūko, šios galimybės atsisakiau.

Po to, žinoma, ne kartą galvoje sukosi mintys apie tai, kad vis tik galėjau pabandyti, tačiau giliai širdyje tikėjau, kad vienas praradimas į mano gyvenimą anksčiau ar vėliau atneš kitus atradimus“, – mintimis dalijasi  Lukas.

Pamilo dėmesį

Šiuo metu Kaune gyvenantis kėdainietis džiaugiasi ne tik dabartiniais savo užsibrėžtų tikslų rezultatais darbo srityje. Ne ką mažiau Lukas laimingas ir dėl kitų: savo išvaizdos ir asmenybės pokyčių.

„Didesnio pasitikėjimo savimi įgavau baigęs Juozo Paukštelio pagrindinę mokyklą. Pradėjęs lankyti Šviesiąją gimnaziją, kur buvo kur kas daugiau atviresnių, kūrybingesnių žmonių, ilgainiui ir pats ėmiau į viską žvelgti kitu kampu. Prie didesnio pasitikėjimo savimi prisidėjo ir išvažiavimas studijuoti į kitą miestą, atrastos naujos pažintys. Bet net ir tai visų turėtų kompleksų atsikratyti nepadėjo.

Didžiausias šuolis, manau, įvyko, kada gyvenime atsirado sportas. Bėgimas padėjo atsikratyti daug svorio ir negatyvių minčių, kurie ir buvo didžiausi mano pasitikėjimą savimi stabdę dalykai. Suprasti, kad nebebijau, o jaučiuosi puikiai būdamas dėmesio centre, man padėjo prisijungimas prie studentų atstovybės kultūros komiteto vykdomų veiklų, bendravimas su žmonėmis“, – apie kardinalius pokyčius asmeniniame gyvenime užsimena kraštietis.

„Imu ir darau“

Iššūkiai – raktinis žodis, padedantis pristatyti dabartinę naująją kraštiečio asmenybę. Vietoje nenustygstantis jaunuolis, kiekvieną kartą priėmęs naujus sprendimus, tvirtina besijaučiantis vis geriau.

„Anksčiau prieš imantis kažkokios naujos veiklos sukaustydavo baimė, tačiau ilgainiui supratau, kad įvairių iššūkių priėmimas, savęs išbandymas – puikus tos baimės nugalėjimas.

Kaip jau minėjau, pradėjęs dirbti „Sil“ buvau atsakingas už kūrybinių tekstų rašymą. Sėkmingai ne trumpą laiką tą ir dariau, tačiau kartą kilo idėja išsikelti sau iššūkį ir šalia viso to, apie ką rašau, pateikti ir vaizdinius pokalbius su žmonėmis, kuriems nesvetimas gatvės stilius, sportas, aktyvus gyvenimo būdas.

Dar viena idėja – nuvykti į Ispanijoje esančią Pamploną, kuri žymi San Fermino festivaliu, vykstančiu kiekvieną liepą, kurio pagrindiniu akcentu tampa bėgimas su buliais. L. Lydeka

Pradėjau organizuoti mini laideles, kurių metu kalbinau Vaidą Baumilą, Remį iš „Flying Saucer Gang“, Dalią Belickaitę, nemažai krepšininkų iš LKL“, – vieną savo įsimintiną išbandymą pristato Lukas.

Ne mažą reikšmę sporto ir laisvalaikio stiliumi gyvuojančiai „Sil“ kompanijai turi krepšinis, kuriuo Lukas domėjosi nuo pat mažų dienų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ne mažą reikšmę sporto ir laisvalaikio stiliumi gyvuojančiai „Sil“ kompanijai turi krepšinis, kuriuo Lukas domėjosi nuo pat mažų dienų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Improvizacijos virtuvėje Pasirodo iššūkių Lukas lydimas ne tik kalbant apie darbą – be eksperimentų bei naujovių kraštietis neapsieina ir sukiodamasis virtuvėje. Ieškoti receptų internete ir nuodugniai studijuoti skaičiuojant patiekalui reikiamų ingredientų gramus – ne Lukui.

Meksikiečių virtuvės mėgėjui dažniausiai patinka improvizuoti ir patiekalui norimų produktų dėti tiek, kiek atrodo yra tinkama.

Didelis dėmesys sportui

Veiklų virtinėje paskendęs Lukas atranda laiko ir atsipalaidavimui. Po visų dienos darbų daugiausia dėmesio jis skiria sportui.

„Prieš beveik penkis metus atradau bėgimą, kuris iki pat šiol padeda palaikyti sveikesnę gyvenseną ir kasdien jaustis gerai. Bėgimas man kaip rutina, be kurios nebegaliu gyventi. Nesvarbu, žiema ar vasara, ruduos ar pavasaris, aš vis tiek bėgu ir tai tampa tam tikra terapija, pabėgimu nuo to kartais pradedančio įgristi ir varginančio informacijos šurmulio, kasdien zvimbiančio aplink mane“, – apie pamėgtą bėgimą šneka Lukas.

Pagerino rekordą

„Nors bėgioju gan ilgai, pirmą kartą savo jėgas maratone išbandžiau tik praėjusiųjų metų pavasarį. Tai buvo 10 kilometrų distancijos bėgimas Vilniuje, kurio metu 5 minutėmis pagerinau savo asmeninį greičio rekordą.

Manau, kad po pirmojo pabandymo, tokių atsiras kur kas daugiau. Balandį planuoju bėgti Kauno maratone, tada vėl Vilniuje, o vėliau galbūt išbandysiu ir kitus Lietuvos miestus“, – mano pozityviai nusiteikęs jaunuolis.

Krepšinis – tik pomėgis

„Dar viena mėgstama sporto šaka, kaip ir minėjau, yra krepšinis. Nuo mažų dienų juo domiuosi, stebiu varžybas, retkarčiais ir pats pažaidžiu. Siekiamybės tapti profesionalu niekada neturėjau ir tikrai neturiu. Manau ir ateityje neturėsiu“, – juokauja Lukas.

Grandfather Mountain, Šiaurės Karolina. / Asmeninio archyvo nuotr.

Grandfather Mountain, Šiaurės Karolina. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Pirkom bilietus“Dar viena, regis, vaikystėje atrasta ir iki šiol mėgstama veikla Lukui – skaitymas. O kada norisi aktyviau, vaikinas leidžiasi į keliones.

„Štai ir dar vienas iššūkis. Paskutinė kelionė draugų būryje atmintyje išliks dar ilgai. O viskas gavosi taip netikėtai.

Vieną dieną vartydamas internetinį kelionių pasiūlymų puslapį domėjausi bilietų kainomis į Niujorką. Pasirodo pataikiau kaip tik tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nes radau labai gerą pasiūlymą. Pasitarę su draugais nusipirkome bilietus ir išvažiavome dviem savaitėms penkiese.

Keliavome rytinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Tik atskridę į Niujorką pabuvome ten, tada automobiliu važiavome iki pat Majamio. Aplankėme nemažai valstijų – Niujorką, Floridą, Pensilvaniją, Tenesį, Džordžiją ir kitas.

Kiekviena iš jų – tarsi atskira knyga, pasakojanti savo istoriją, pristatanti skirtingus reljefus, išskirtinę savo kultūrą. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau Šiaurės Karoliną ir didingą jos gamtą, kalnus ir miškus.

Paskutinė spalio mėnesio kelionė paliko tikrai didžiulį įspūdį. Labai tikiuosi, kad dar pavyks ne kartą ten sugrįžti“, – neišdildomais atsiminimais dalijasi kelionėms neabejingas Lukas.

Į bėgimą su buliais

„Turiu svajonę ir kitas šalis aplankyti. Numeris pirmas – Meksika. Apskritai mane labai traukia visa Pietų Amerika, žavi tų žmonių kultūra, muzikos, šokio reikšmė joje, savo paveldo puoselėjimas ir vertinimas.

Dar viena idėja – nuvykti į Ispanijoje esančią Pamploną, kuri žymi San Fermino festivaliu, vykstančiu kiekvieną liepą, kurio pagrindiniu akcentu tampa bėgimas su buliais“, – apie norą sudalyvauti Pamplonoje vyksiančiame bėgime su buliais pasakoja Lukas.

„Gal kažkam šis sumanymas skamba crazy, bet ramus nebūsiu, kol šio savo troškimo neįgyvendinsiu“, – neslepia kraštietis.

Teatro dienos šventės akimirka. / Asmeninio archyvo nuotr.

Teatro dienos šventės akimirka. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kėdainiai – neužmirštas kraštasEgzotiškas kultūras pažinti svajojantis jaunuolis visam ar ilgam laikui nusėsti užsienyje nenorėtų. Apsilankymas svečiose šalyse Lukui neleidžia pamiršti ir Lietuvos bei gimtojo Kėdainių krašto. Prie Kauno šurmulio ir chaoso jau spėjęs įprasti vaikinas tėvų namuose – gana dažnas svečias. Anot Luko, per mėnesį bent du kartus jis svečiuojasi Kėdainiuose.

Prisistato su pasididžiavimu

„Kėdainiai turi savitą atmosferą, spinduliuoja unikalumu. Man šis miestas kelia daug teigiamų emocijų, todėl susipažįstant su naujais žmonėmis ir kalbai pasisukus apie tai, iš kur esu kilęs, visada su dideliu pasididžiavimu prisistatau esantis iš Kėdainių.

Teko ne kartą girdėti žmones kalbant, kurie yra čia buvę, kad tai tikrai labai unikalus miestas. Todėl ir man kas kartą labai smagu čia grįžti“, – gimtąjį kraštą liaupsina vaikinas.

Svarbiausia suprasti, ko nori

Akivaizdu, jog Lukas gyvenime tikrai nebijo klysti, o svarbiausia – nevengia iš savo klaidų ir pasimokyti. Paklaustas apie tai, ko reikia siekiant gyvenimo aukštumų ar užsibrėžtų tikslų, Lukas pabrėžia, kad svarbiausia suprasti patį save ir tai, ko gyvenime nori.

„Kiekvieną gyvenimo etapą vertinu tarsi pamoką prieš tai, kas manęs laukia ateityje. Mano nuomone, esminis dalykas gyvenime – savirealizacija, t. y. darymas to, kas pačiam patinka.

Tapti tuo, koks esu šiandien nebuvo sunku, nes viskas vyko natūraliai. Sunkiausia gal būdavo tik tomis akimirkomis, kada gyvenime pasiekdavau kryžkelę ir reikėdavo pasirinkti, kur eiti.

Niekada nenorėjau gyventi pagal kažkokias sudėliotas taisykles, pavyzdžiui, kad reikia baigti mokyklą, studijuoti, susirasti darbą, nusipirkti butą ir sukurti šeimą. Tiesą pasakius, tokie mane net truputi baugina. Aš labiau noriu, kad egzistuotų ir tie netikėtumo faktoriai gyvenime, ir kad bet kada panorėjęs galėčiau nusukti ten, apie ką nebuvau nė pagalvojęs.

Mano nuomone, visada turiu savyje vietos tobulėti, augti ir labai tikiuosi, kad mano zenitas dar priešaky“, – mano Lukas.

Turėjo galimybę rinktis

„Labai džiaugiuosi, kad savo šeimoje niekada nejaučiau spaudimo dėl pasirinkimų. Visada turėjau galimybę rinktis, o su kiekvienu pasirinkimu jausdavau didžiulį palaikymą.

Niekas manęs per prievartą nestūmė į vieną ar į kitą pusę, niekada nebūdavo liepimo, visada būdavo patarimas, bet su palikimu vietos galutinį sprendimą priimti pačiam.  Džiaugiuosi tuo ir galvoju, kad būtent tokiu principu norėčiau ir aš savo vaikus auklėti.

Labai liūdnas vaizdelis, kada gyvenimo kelią jauniems žmonėms sudėlioja tėvai ir juos tarsi „įkalina“.

Kiekvienas žmogus turi turėti apsisprendimo laisvę ir rinktis tai, kas jam yra įdomu, artima“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.

Džestina BORODINAITĖ