Knygą apie ekspediciją į Himalajus parašęs A.Kumža: „Alpinistų gyvenimą nupiešiau tokį, koks jis yra.“

„Norėjau, kad skaitytojas keliautų kartu su manimi: girdėtų dundančias lavinas, matytų atsiveriančius ledo plyšius, o nuo deguonies stygiaus jam spengtų smegenys“, – sakė Algirdas Kumža pristatydamas savo knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ (išleido BALTO leidybos namai). Tai įtraukiantis pasakojimas apie lietuvių alpinistų žygį į Sisia Pangmą, vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių Himalajuose.

„Kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri“, – teigė A.Kumža, ambasadorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir tradicinio Korėjos mokymo kuksando meistras, taip pat knygų „Kuksando. Kelio knyga“ ir „Rasa. Po angelo sparnu“ autorius. Knyga „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ pirmąsyk išleista prieš penkiolika metų, dar neišblėsus prisiminimams apie žygį. Mintis pakartoti jos leidimą kilo ne pirmą sykį išgirdus prašymą, ar nebus namuose kur užsilikęs koks egzempliorius. Antrasis leidimas papildytas pasakojimais, ką ekspedicijos dalyviai nuveikė po šio nepamirštamo žygio. „Per tą laiką nė vienas iš mūsų nepakabino ledkirčio ant sienos – visi ėjo naujais rizikingais maršrutais“, – sakė autorius.

Pokalbio metu pyptelėjo telefonas pranešdamas apie žinutę. Algirdas Kumža žvilgtelėjo į ekraną ir paaiškino: „Štai, kaip ir kiekvieną rytą, ilgu laišku su juo sveikinasi Govinda, kelionių gidas iš Katmandu. Kadaise Himalajuose juodu drauge nužygiavo šimtus kilometrų, jis iki šiol – o nuo atsisveikinimo praėjo daugiau nei dešimtmetis – neprarado vilties, kad vieną dieną buvęs klientas ims ir atsakys: „Atskrendu.“

Sisia Pangma – keturioliktas pagal aukštį kalnas pasaulyje.

Sisia Pangma – keturioliktas pagal aukštį kalnas pasaulyje.

Kai apie Govindos gundymus kopti į Everestą perskaičiau knygoje, buvau įsitikinusi, kad autorius gal kiek pagražino tikrovę, norėdamas padėti svarų galutinį tašką.

Kartą vienas geras draugas man įgėlė, kad visai neturiu fantazijos. Manau, esu prastas fantazuotojas, bet šįkart pasirinkau griežtą dokumentikos žanrą. Tad ir Govindos žinutės nėra išgalvotos, tiesa, kad pas jį esu palikęs raudoną pūkinę striukę iki kito žygio. Tik nesu tikras, kad ji vis dar kabo jo biure Katmandu.

Minite dar vaikystėje planavęs keliones – nuo įgrisusių kaimo darbų pasislėpdavote su stora knyga tarp aukštų paparčių ir svajodavote, kaip kada nors skraidysite iš vieno pasaulio kampo į kitą.

Mano vaikystė buvo labai laiminga, jausdavausi visiškai saugus tarp Medvėgalio ir Šatrijos, tarp ežerų, tarp gyvūnų. Kartą nusivežiau korėjietį kuksando mokytoją Jin Moką į savo gimtinę – jis iškart pasakė, kad čia turėtų stovėti šio tradicinio Korėjos mokymo akademija, nes energija – fantastiška. Jis įsmeigė lazdą, kur stipriausia energija. Vos tik pasitraukėme, mūsų vietą užėmė pulkas avių – jos ten sugulė. „Štai dar vienas įrodymas, – sakė Jin Mokas. – Gyvuliai gerai jaučia energiją.“

„Taip aš atsidūriau kelyje, ir visa, kas nutiko, per daug fantastiška, kad nepapasakočiau, – kartoju Kerouaco knygos žodžius“ – citata iš jūsų knygos. Jacko Kerouaco „Kelyje“ irgi prisidėjo prie tų svajonių apie keliones?

Ta knyga man į rankas pateko per vėlai – tuo metu mano gyvenimas jau buvo spalvingesnis negu knygoje. Galėjau mėgautis laisve skraidyti po egzotiškiausius kraštus, bet Kerouacas, ko gero, mane paskatino rašyti. Turėjau ir daugiau mokytojų: britų rašytojas Bruce’as Chatwinas, Jorge Luisas Borgesas ir garsieji Lotynų Amerikos magiškieji realistai.

Sisia Pangmos viršūnė iškilusi į 8 027 metrų aukštį.

Sisia Pangmos viršūnė iškilusi į 8 027 metrų aukštį.

Kaip jūsų kelyje atsirado Himalajai?

Gal buvo amžiaus vidurio krizė? Man buvo keturiasdešimt. O gal pajutau, kad atėjo dedlainas vaikystės svajonei keliauti. Tiesiog keliauti taip, kaip tie Kerouaco herojai – be jokio plano. Tokia mintis kirbėjo dar tuose paparčiuose, kur knygas skaitydavau. Vaikystėje įsivaizduodavau esąs diplomatas, skrendantis į kažkokias derybas, kur sprendžiamos didžiosios pasaulio problemos ir konfliktai. Niekada nemaniau, kad galima nesutarimus išspręsti šautuvu, visada man atrodė, jog galima susitarti. Tada jutau, kad kelionių nebegalima atidėlioti, bet neturėjau geros idėjos…

Kol 1998 m. kovo 11 d. per Nepriklausomybės minėjimą Operos ir baleto teatre nesutikote džiaugsmu netveriančio Algirdo Kaušpėdo, kuris rengėsi žygiui į Himalajus?

Jis buvo apimtas euforijos. Tą pačią akimirką supratau, kad ir aš turiu važiuoti drauge. Pasiklausinėjau, sužinojau, kad bilietai jau nupirkti, kuprinės sukrautos… Po poros dienų sulaukiau šios kelionės organizatorių skambučio, kad jei labai noriu ir turiu pinigų, galiu vykti kartu. Gavau dar ilgą sąrašą, ką turėčiau įsigyti žygiui į kalnus. Susipirkau viską gana greitai, nors tuomet Lietuvoje ir nebuvo paprasta gauti įvairiausių alpinizmui reikalingų daiktų, neradau tik batų. Pamaniau, Katmandu, Himalajų priekalnėse, tikrai nebus problemų. O ten ir paaiškėjo, kad man reikalingo 45–46 dydžio nėra. Vietinis kelionių partneris Ramu apskambino visus Katmandu prekeivius ir galų gale rado vieną porą. Taip išėjau į kalnus ir… nebegalėjau sustoti. Per metus po keletą sykių kopdavau į Himalajus, taip pat į kitus kalnus įvairiuose pasaulio kampeliuose.

„7 000 metrų aukštyje susipainioja realybė, haliucinacijos ir sapnai“, – sakė A.Kumža.

„7 000 metrų aukštyje susipainioja realybė, haliucinacijos ir sapnai“, – sakė A.Kumža.

Ir po kelerių metų vienoje Katmandu kavinėje susipažinote su neseniai Everestą įveikusiu alpinistu Sauliumi Viliumi…

Jis paklausė, kokiuose kalnuose esu buvęs, – buvau įkopęs į Monblaną, Elbrusą, Orisabą Meksikoje. Išklausęs pasakė, kad nori mane pakviesti į Sisia Pangmą. „Kas tai?“ – perklausiau. Pasakė, kad viršukalnė, siekianti per 8 000 metrų. Man buvo didesnis įspūdis, nei vaikystėje būtų pakvietę į kosmosą. Aš jau žinojau, ką reiškia „aštuntukas“ – viršukalnė, kurios aukštis daugiau nei 8 000 metrų (Sisia Pangmos aukštis – 8 046 metrai). Buvo netikėta sulaukti kvietimo dalyvauti šitame kosmonautų žygyje. Tokio pasiūlymo negalėjau atsisakyti, tad 2004 metų pavasarį išsiruošiau į didžiausią savo gyvenime ekspediciją.

Ir anksčiau kelionių metu rašydavote dienoraštį?

Visi kalnų turistai rašydavo dienoraščius. Matyt, kad įvykus nelaimei būtų galima atsekti klaidas. O gal kas nors pasižymėdavo svarbiausius dienos įvykius, kad galėtų grįžęs mamai papasakoti? Juk kalnuose kartais jau vakare nebeprisimeni, kas nutiko ryte, nes būna tiek daug įvykių ir nuotykių.

Aš taip pat pradėjau rašyti. Suminėdavau viršūnes, aprašydavau orą – nieko dramatiško. Kildamas į Sisia Pangmą jau antrą ar trečią dieną supratau, kad likimas man padovanojo išskirtinį nuotykį. Čia – tas žygis, tikrai turėsiu aprašyti. Nuo to momento pradėjau jau rūpestingiau žymėtis į sąsiuvinį viską, ką tądien patirdavau. Kažką užrašydavau net nakvodamas 7 000 metrų aukštyje. Kartais nebūdavo jokios šviesos, bet išsitraukdavau pieštuką, nors ir nieko negalėdavau įžiūrėti, kažką paskrebendavau lape. Kad ir keletą žodžių, kurie man vėliau padėtų viską restauruoti. Juk tokiame aukštyje susipainioja realybė, haliucinacijos ir sapnai. Beveik nemiegi, jautiesi lyg rūke, lanko keisti vaizdiniai, o gal greičiau haliucinacijos. Viena perauga į kitą, nieko negali suprasti. Grįždamas iš kalno autobuse pramerkiu akis ir matau nepalietę, tikrų tikriausią Himalajų madoną, sėdinčią priešais su kūdikiu. Užsimerkiu, jos nebėra. Buvo čia ta nepalietė ar ne? Gal iš nuovargio pasivaideno? Ir taip su viskuo. Stengiuosi knygoje šią nuotaiką perteikti.

Nejaugi į viršūnės šturmą nešėtės ir dienoraštį – juk kuo aukščiau, tuo labiau jaučiamas kiekvienas gramas.

Kažkada Jurga Ivanauskaitė manęs yra klaususi, ar iš tiesų alpinistai dantų šepetuke išgręžia skylutes, kad šis mažiau svertų. Ir aš į šturmo stovyklą nešiausi tik kelis išplėštus lapus ir pieštuką, kuris neužšąla kaip tušinukas.

Himalajuose neįmanoma nepajusti magiškos kalnų dvasios.

Himalajuose neįmanoma nepajusti magiškos kalnų dvasios.

Prie knygos rankraščio sėdote vos grįžęs namo?

Po dviejų mėnesių ekspedicijos grįžau toks nusilpęs, kad negalėjau rankoje išlaikyti parkerio. Mane labai iškankino bronchitas. Buvau praradęs dvylika kilogramų.

Kai iš tos kelionės parvykusį prezidentūros koridoriaus gale pamatė prezidentas Valdas Adamkus, parodė į mane ir nusijuokė: „Žiūrėkite, skeletonas ateina.“ Tikrai iš manęs buvo likęs skeletas. Bet jau po savaitės jėgos pradėjo grįžti, buvo aišku, jog reikia imti dienoraštį ir padaryti iš jo knygą.

Iš pradžių galvojau tiesiog perrašyti, bet… Supratau, kad viskas tuose puslapiuose aprašyta pernelyg lakoniškai, skaitytojas nesupras, ką mes ten darėme. Žodžiu, žygį teko išgyventi dar kartą. Rašydavau naktimis, kai viskas aplink nurimdavo, tik po namus lakstydavo pelytė – galima ją pavadinti mano mūza. Ir toje vienumoje aš antrą kartą iškeliavau į ekspediciją. Dieną negalėjau rašyti, nes vis kas nors tą mano žygį nutraukdavo, paskambindavo ar užeidavo. O naktį pasieki kelionės transą ir palengva atmintyje viską restauruoji – pūgas, ledo plyšius… Gal ir galėjau greičiau, bet ilgainiui pradėjau mėgautis procesu. Du mėnesius truko ekspedicija, per du mėnesius vėl įveikiau maršrutą rašydamas apie ją.

Mane apėmė tiesiog fanatiškas noras viską atspindėti labai tiksliai, be jokių fantazijų. Jei rašau, kad Mindaugas krapšto košę sulankstyta šakute, vadinasi, ji tokia ir buvo. Skambindavau bendražygiams ir klausdavau, ar prisimena, kaip ta šakutė buvo susilanksčiusi? Jie manė, kad išprotėjau, nesuprasdavo, kam man to reikia. Šioje knygoje nieko neišgalvojau – alpinistų gyvenimą nupiešiau tokį, koks jis yra. Tada išleidau knygą nedideliu tiražu. Galima sakyti – draugams. Iki šiol saugau Jurgos Ivanauskaitės elektroninį laišką, kuriame ji rašo, kad skaitydama mano rankraštį ir juokėsi, ir verkė, nes atgimė jos pačios kelionės.

Kada vėl pajutote Himalajų vėjų dvelksmą?

Mažiau nei po metų su žmona Toma išskridome į Katmandu ir drauge išsiruošėme į žygį prie Kailaso. Kai ėjome aplink šį šventą kalną, susipažinau su legendiniu kuksando mokytoju iš Seulo Jin Moku. Su Toma norėjome Himalajuose pabūti ilgiau, atskridome neturėdami atgalinio bilieto. Po Kailaso svarstėme, kur pasukti toliau, viliojo Mustangas, Butanas. Tačiau vienoje Katmandu kavinėje prisėdęs prie interneto radau laišką, kad prezidentas svarsto man pasiūlyti diplomatinę tarnybą – ambasadoriaus vietą Kijeve. Pirmas impulsas buvo padėkoti už pasitikėjimą ir atsisakyti, bet… prisiminiau vaikystės svajonę apie diplomato karjerą. Dar pasvarsčiau, ar išsaugoti romantiškai neįgyvendintą svajonę, ar pabandyti ją paversti realybe. Parašiau, kad grįžtame į Lietuvą. Ketverius metus dirbau Kijeve. Tapęs ambasadoriumi, ilgesniam laikui nebegalėjau iškeliauti, nes diplomatų atostogos trumpos, dažnai iš jų atšaukiama. Ištrūkdavau tik trumpam, dar buvau išskridęs į Himalajus, nukakau į Mustangą – knygoje aprašiau ir šią kelionę. Tai ir buvo mano paskutinis apsilankymas Himalajuose.

Dar kurį laiką atrodė, kad netrukus vėl atskrisiu į Katmandu, todėl ir palikau ten raudoną pūkinę alpinisto striukę. Bet jau daugiau kaip dešimt metų ten nenuskrendu. Taip susiklostė, kad Himalajus pakeitė Pietų Korėja – dabar kelis kartus per metus skrendu ten. Bet juk viskas prasidėjo Himalajuose, kur ir susipažinau su Jin Moku! Nutiko kaip Kerouaco romane – niekada neturėjau jokio plano, tiesiog buvau kelyje.

Kodėl žmonės keliauja?

Mano bičiulis Rolandas Rastauskas sako (nežinau, ką nors cituoja ar pats sugalvojo), kad tikras keliautojas yra sapnų auditorius. Man taip ir susiklostė – nepaleido vaikystės svajonės. Nepaliečiai tvirtino, kad ankstesniuose gyvenimuose gyvenau Himalajuose ir turėjau sugrįžti. Be to, esu labai smalsus žmogus. Mane domino, ką reiškia būti alpinistu, ką reiškia keliauti ekstremaliomis sąlygomis, kaip jautiesi, kai eini su vorele šerpų ir jakų, kokia nuotaika tvyro tokiame būryje. O gal prisidėjo, kaip jau kalbėjome, amžiaus vidurio krizė, kai žmogus šiek tiek sutrinka ir jam reikia naujų stiprių įspūdžių. Paskui atsiranda priklausomybė nuo kelionių. Tokia, kaip ir visos kitos. Atrodo, jau užmiršai kalnus, tačiau pamatai ant namo sienos reklamą su snieguotomis viršūnėmis – ir vėl viskas atgimsta, atrodo, vėl esi ten, kur lavinos ir pūgos.

Himalajų etapas baigėsi ir nutarėte knygą išleisti dar sykį, papildęs pasakojimais, ką jūs ir jūsų bendražygiai patyrė po ekspedicijos?

Tada knyga labai greitai dingo iš knygynų, dar spėjau pamatyti, kaip atsidūrė perkamiausiųjų sąraše. Draugai vis ragindavo kartoti leidimą, kai kurie mano knygą skaitė ne vieną kartą.

Kaip lakūnas Robertas Noreika, kuris perskaitė jūsų knygą ruošdamasis į ekspediciją ir paprašė paskolinti alpinistinius batus. Kalnuose jie išgelbėjo jam gyvybę.

Žinau, kad net rimti alpinistai perskaito šią knygą prieš sunkią ekspediciją, mintyse pereina viską diena po dienos. Tada atgimsta kelionės ir jiems lengviau pasiruošti tam, kas laukia žygyje. Jie išskrenda jau būdami kelionės rūke. Jokių premijų knyga negavo, bet pats didžiausias apdovanojimas man buvo vienos, regis, Panevėžio moksleivės anketa, kurią netyčia radau internete. Ji nurodė savo mėgstamiausią spalvą, kitus dalykus, o knygos vietoje buvo įrašyta – „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“. Ilgainiui pradėjau jausti atsakomybę dėl savo knygos, nes nemažai žmonių „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ tapo postūmiu išsiruošti į kalnus. Pasijutau atsakingas, kad jie laimingai sugrįžtų. Tad dabar išleistoje knygoje pokalbiai su ekspedicijos bendražygiais yra ir kaip perspėjimas, kad su kalnais, kokie jie bebūtų, reikia elgtis labai pagarbiai. Visada labai svarbu iš kalnų sugrįžti. Gal tai susiję su amžiumi, kad kyla noras moralizuoti ir pamokyti? Nors niekas nenori klausyti tų pamokymų, visi nori patys padaryti tas pačias klaidas.

Tikrai niekada nebekeliausite į Himalajus: nevilioja vėl pasinerti į Katmandu triukšmą ir iš jo bėgti ten, kur stūgauja tik vėjai?

Neseniai buvau Pietų Korėjoje ir Jin Mokui priminiau, kad kitąmet sukanka penkiolika metų nuo žygio aplink Kailasą, kurio metu susipažinome ir mano gyvenimas pasuko kita kryptimi. Ar nereikėtų surengti ta proga atminimo kelionės? Jis pritarė, bet pasakė, kad ne į Kailasą, o į vieną iš korėjiečiams šventų kalnų. Didžioji jo dalis yra Šiaurės Korėjoje, iš kur kopti neįmanoma. Tačiau galima pasiekti kalną iš Kinijos pusės. Manau, ši kelionė jau neišvengiama.

Ko iš jūsų knygos gali pasisemti žmogus, kuris nebuvo kalnuose ir neketina ten keliauti?

Kiekvienas pajus magišką kalnų dvasią. Supras, kokios neišmatuojamos žmogaus galimybės. Įsitikins, kaip svarbu neišsižadėti vaikystės svajonių. O užvertęs paskutinį puslapį pagalvos: „Ar nevertėtų ir man rizikuoti?“

Esate jau kelių knygų autorius. Ar tolesnis jūsų kelias bus rašytojo?

Taip, norėčiau papasakoti, kokia įstabi šalis yra Korėja. Ir viskas bus kelyje – labiausiai man sekasi rašyti oro uostuose ir lėktuvuose.

 

15min.lt