Parodoje demonstruojamas „Valtra T254 Versu“ nudažytas 100 nepriklausomybės metų jubiliejų švenčiančios Suomijos vėliavos spalvomis. Bendrovės nuotr.

Mintimis grįžti į baisų laikotarpį privertė per radiją nugirsta žinia, kad prabėgo 55-eri metai nuo Karibų krizės – momento, kai pasaulis buvo atsidūręs per milimetrą nuo katastrofos.

Tais lemtingais 1962-aisiais aš, jaunas specialistas, antrus metus dirbau girininku Valkininkų miškų ūkio Merkio girininkijoje, o jaunėlis brolis tarnavo sovietinėje armijoje Tuloje.

Laiškuose jis girdavosi, kad vairuoja didžiulę autocisterną su benzinu, kuriuo užpildo karinio aerodromo lėktuvų bakus.

Jau daug vėliau, kai brolis baigė tarnybą ir grįžo į namus, pasakojo kaip jis ir kiti benzinvežių vairuotojai, vyresnybės įsakymu, tas kelias įtampos dienas miegodavo benzinvežių kabinose. Savo kabinose miegojo ir lėktuvų pilotai.

Tuo pačiu metu mano klasės ir suolo draugas Stasys Misiūnas atsiuntė man laišką iš Kubos. Tai mane labai nustebino.

2017-11-07 5 straipsnio 2 nuotr

Laiške įdėta ir saulėje įdegusio klasioko, sėdinčio Havanos pliažo smėlyje, nuotrauka.

Nuotraukoje data – 1963-ieji spalio 20-oji. Stasys baigė Ukmergės kariniame miestelyje tuomet veikusią Karinę aerodromų statybos mokyklą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Drįstu tvirtinti, kad Stasys buvo vienintelis ukmergietis su sovietinėmis raketomis patekęs į tolimąją Kubą ir išgyvenęs siaubingą įtampos laikotarpį.

Iki 1959-ųjų Kuba buvo Amerikos turtuolių poilsio ir pasilinksminimo sala. Puikus klimatas, viešbučiai, restoranai, pigios moterys, save parduodančios už du pesus, traukė amerikiečius kaip magnetas.

Tuo metu salą valdė diktatorius generolas Fulgencio Batista. Bet komunistinėmis idėjomis „užsikrėtęs“ teisininkas, 26-erių metų turtingo plantatoriaus sūnus Fidelis Kastro, pakreipė Kubos istoriją kita kryptimi. Jo vadovaujami sukilėliai šturmavo kareivines. F. Batista, 1959-ųjų sausį spruko iš salos į Amerikos žemyną.

Taip be kraujo praliejimo valdžia perėjo į F. Kastro sukilėlių rankas. Šalyje buvo įvykdyta nacionalizacija ir įvesta komunistinė santvarka.

***

Anais laikais vyravo taisyklė: JAV priešas – Sovietų Sąjungos draugas ir atvirkščiai. Ta taisyklė galioja ir dabar. Staiga Amerikos pašonėje atsiradusi komunistinė sala patraukė Sovietų Sąjungos dėmesį. Tuometinis jos vadovas Nikita Chruščiovas labai susibičiuliavo su Fideliu Kastro.

Iš tos draugystės gimė unikalus ir labai slaptas planas pastatyti Kuboje sovietinių raketų su branduolinėmis galvutėmis bateriją.

Vadovauti Kubos raketinėms pajėgoms paskirtas N. Chruščiovo nemėgtas Mongolijos liaudies respublikos didvyris, kavalerijos generolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris, vėliau armijos generolas, osetinas Isa Plijevas.

Sovietų lyderis galvojo, kad tai bilietas į vieną pusę – niekas tvirtai nežinojo, kaip įvykiai klostysis.

Generolas konspiracijos sumetimais į Kubą skrido generolo Pavlovo pavarde. Raketos plukdytos prekybiniais laivais, tarptautiniuose vandenyse juos lydėjo povandeniniai laivai. Aptarnaujantis kariškių personalas, Sevastopolio uoste aprengtas civiliais drabužiais, 17 dienų ir naktų turėjo sėdėti tvankiuose triumuose, o pakvėpuoti grynu oru galėjo išeiti tiktai naktį.

1962 metais per trumpą laiką Kuboje buvo įkurdintos raketos. Kartu su jomis – apie 40 tūkstančių sovietinės armijos karių. Iki JAV krantų – tik 90 mylių ir savo kovine galia raketos galėjo dengti visą JAV teritoriją.

Prasidėjus liūčių sezonui sudėtinga raketų aikštelių statyba alino aptarnaujantį personalą, ištižo keliai, strigo kolonos. Miegant palapinėse tekdavo gultis į šlapią patalynę, nuo karščio ir drėgmės greitai gedo maisto produktai, išplito ligos.

Kiekviena paslaptis po kurio laiko tampa vieša. Taip atsitiko ir su tarybinėmis raketomis. JAV žvalgybinis lėktuvas praskrisdamas virš Kubos jas nufotografavo. Apie tai buvo informuotas šalies prezidentas Džonas Kenedis.

Tiesioginiame pokalbyje telefonu su N. Chruščiovu jis paskelbė ultimatumą – jeigu sovietai per tam tikrą laiką raketų neišveš, Amerika smogs Sąjungai.

N. Chruščiovas suprato, kad pasaulis atsidūrė ant katastrofos slenksčio ir jam užteko sveiko proto duoti komandą raketas demontuoti ir išvežti. Taip netikėtai sugriuvo sovietų planas užkariauti Ameriką. Pabrukę uodegas, turėjo sprukti iš Kubos.

Iš Kubos jau turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį tada grįžo ir mano klasės draugas S. Misiūnas.

Tarnybą jis tęsė Krasnodaro krašte. Pamenu, dar kvietė mane atvažiuoti medžioti kalnų ožių. Buvo šiek tiek nenuorama. Vėliau dėl nežinomų priežasčių metė karinę tarnybą, grįžo į Ukmergę, kurį laiką dirbo taksi vairuotoju, vėliau vėl buvo išvykęs į Rusiją, ten dirbo didelio savivarčio sunkvežimio vairuotoju karjere. Buvo vedęs rusaitę, tačiau išsiskyrė. Kažkur Rusijoje gyvena  jo sūnus. Vėliau vėl grįžo į Ukmergę, vedė savo pirmąją meilę. Po kelerių metų mirė. Netrukus mirė ir jo žmona.

***

Baigiant šią istoriją reikėtų paminėti, kad Kuboje generolas V. Plijevas turėjo labai didelius įgaliojimus. Jam netgi buvo leidžiama smogti JAV karo laivams, apsupusiems Kubos pakrantes. Tačiau bet koks karinis veiksmas būtų reiškęs karo pradžią. Generolui ėjo 60-ieji, jis sirgo inkstų akmenlige, kurią paaštrino šalies klimatas. Vyras kentė baisius fizinius skausmus ir nežinia, kas galėjo jam šauti į galvą, kad tik kančios pasibaigtų.

Laimei, generolas išlaikė šaltą protą. Grįžęs į tėvynę jis amžino poilsio atgulė gimtajame kaime Pietų Osetijoje. Galbūt jam turėtume būti dėkingi, kad pasaulis išvengė apokalipsės. Gimtojo kaimo žmonės jam pastatė paminklą.

 

Algimantas KACEVIČIUS

www.ukzinios.lt