Keliauti man patinka. Aktyvus laisvalaikis apskritai labai arti širdies. Aukščio bijau, bet, kai tik turiu galimybę, lipu, kopiu, kabarojuosi į aukščiausias viršukalnes. O jose drebančiomis kojomis ir dėl streso beprotišku tempu spurdančia širdimi klausiu savęs, kodėl man viso to reikėjo. Dievagojuosi daugiau niekada nestumti savęs į analogiškas situacijas… Bet vos tik nulipu ir žinau, kad už kampo laukia kitas nuotykis, būtinai už to kampo ir nusuku. Va reikia, ir viskas.

Mėgstu pasivaikščiojimus. Ilgesnius ir trumpesnius. Romantiškus ir neromantiškus. Bet tokio, kokį apturėjau pastaruoju metu, turėti neteko niekada anksčiau.

Trys dienos – 74 kilometrai pėsčiomis auliniais, žygeivio batais, su ant nugaros pakibusia daugmaž 15 kilogramų sveriančia kuprine.

Dievaži, nors judu nemažai, įprastinę, įskaitinę savaitę tiek nesuvaikštau. Tiesą pasakius, turbūt gyvenime nesu nuėjusi tiek vos per kelias dienas ir dar su atitinkama sunkiasvore amunicija.

Tačiau šis tekstas – ne apie kilometrus ir kilogramus. Na, gal tik šiek tiek apie juos…

Šis tekstas – ne apie nutrintas, ištinusias pėdas. Ne apie nuo skausmo degančius pečius. Ne apie uodų spiečių, sekantį paskui, ir ne apie purškaliukus, kurie nuo odų apsaugo tik kokį pirmą pusvalanduką ir tai tik iš dalies. Ne apie troškulį ir ne apie nuovargį.

Šis tekstas – apie tai, kuomet motyvacija daug didesnė ir kur kas labiau išsipūtusi negu kuprinė. Apie džiaugsmą kerinčius Lietuvos kraštovaizdžius regint.

Apie pažinimą. Pažinimą savęs. Atradimą savybių, kurios tykiai tykiai tūno viduje, o tu per dvi ar tris dešimtis gyvenimo metų jų taip ir nebūni sutikęs, iki kol ateina tam tikras kritinis momentas.

Apie tikslą. Nebūtinai įvykdytą šimtu procentų, bet vykdytą maksimaliai atsidavus. Apie džiaugsmą nužygiuotu svaiginančiu keliu to tikslo link.

Apie savus žmones, kurių veidai iškyla prieš akis, kurių paskatinimus ir raginimus nepasiduoti girdi kažkur giliai pasąmonėje tuomet, kai tau sudėtinga. Ir apie svetimus žmones, kurie, kuomet tau žvėriškai sunku, atsiduria šalia ir ištiesia pagalbos ranką.

Apie naujas draugystes. Apie žmogiškumą. Apie didelius atradimus ir mažus atradimukus.

Galų gale apie tai, koks gėris yra mesti į šalį telefoną, kompiuterį ir tiesiog paskęsti kito žmogaus akyse ir pokalbyje su juo. Apie ašaras ir apie juoką.

Ir, užvis svarbiausią, apie meilę. Meilę Lietuvai. Bet apie viską – nuo pradžių.

Bandomojo „Misija Sibiras’18“ žygio metu pagalbos prašyti nereikėjo – ją žygeiviai patys siūlė vienas kitam. Tokio tvirto bendrystės jausmo seniai regėti neteko.

Iš 967 norėjusių – 80 laimingųjų

Ko gero, nereikia nė vienam plačiau pasakoti, kas toks yra tryliktuosius metus vykstantis projektas „Misija Sibiras“.

Tai va, šįmet, Valstybės atkūrimo šimtmečio metais, į lietuvių tremties vietas iškeliaus jau 17-oji ekspedicija. Ji bus išskirtinė tuo, kad šįkart į Rusijos platybes važiuos ne viena, o dvi komandos po dvylika žmonių. Iš viso – 24 Lietuvą mylintys jauni žmonės.

Dar balandį buvo paskelbta registracijos į Misiją pradžia. Pamenu, buvo savaitės viduriukas. Rašiau tekstą „Rinkos aikštei“ apie tai, kad buriama nauja komanda, kad prasidėjo registracija. Parašiau straipsnį… ir anketą užpildžiau pati.

Nežinau, kada mano gyvenime, o tiksliau – požiūryje įvyko lūžis. Dar universiteto laikais buvau toji, kuri kartojo, kad „kas jau kas, bet aš Lietuvoje negyvensiu“, „ne šalis, o kažkokia nesąmonė“.

Bet skepticizmą kažkuriuo metu pamažu lauk stumti ėmė suvokimas to, kokia brangi vis dėlto yra Lietuva. Internetiniuose muzikos grojaraščiuose užsienietiškas dainas pamažu keitė lietuviškos. Žinučių teksto laukeliuose lotyniškas raides velniop išstūmė lietuviški simboliai.

Gerai tai ar nelabai gerai, bet mes neturime pasirinkimo, kurioje šalyje gimti. Tačiau mums suteikta laisvė pasirinkti, kur norime gyventi. Ir aš renkuosi Lietuvą. Užtikrintai. Nes čia aš jaučiuosi laiminga. Aš laiminga dėl to, kad galiu kurti Lietuvoje, Lietuvai ir apie Lietuvą.

Taip, mūsų šalyje, gali pasirodyti, kur dursi, ten problemos, o jų sprendimas pasibaigia dar neprasidėjęs. Na, kaip slėpynės: „Albertai, aš skaičiuoju iki dešimt ir einu ieškoti“, o Albertas pasislėpęs jau antrą parą sėdi, nes niekas jo neieško. Kartais atrodo, kad būtent taip šioje šalyje sprendžiamos problemos, tai yra – nesprendžiamos visai.

Bet esame daug žadančiame pokyčių kelyje ir neteisūs tie, kurie sako, kad yra kitaip. Pokytis pirmiausia įvyksta galvoje. O Laisvės karta jau yra kitokia negu prieš ją buvusios. Ji – drąsi ir mąstanti labai plačiai.

Ir tą tik dar kartą įrodė atranka į šiųmetę „Misiją Sibiras“. Norinčiųjų buvo tiek, kad paskutinę atrankos dieną organizatoriai pranešė registraciją pratęsiantys dar parai. Anketas užpildė rekordinis skaičius kandidatų – 967. Bandomajam žygiui atrinkti buvo 80. Tarp jų – ir dvi kraštietės. Aš ir josvainietė Emilija Izabelė Adomaitytė. Kaipmat susikooperavom.

Bandomasis žygis – įveiktas! Tarp žygeivių – ir septyniolikmečiai, ir keturiasdešimtmečiai. Ir studentai, ir kariai savanoriai, ir medikai, ir ekonomistai. Juos vienija meilė Lietuvai.

Bandomojo žygio bandomasis žygis

Nusprendėme, kad neprošal būtų prieš didįjį bandomąjį „Misija Sibiras’18“ žygį susiorganizuoti mažesnį, kaip Emilija Izabelė pakrikštijo – bandomojo bandomasis.

Sutrikau pagalvojusi, kad neturiu reikiamo inventoriaus. Nei žygeivinės kuprinės, nei miegmaišio, nei palapinės… Pasiskundžiau kolegoms darbe, ir čia kaipmat prasidėjo manoji „Misija Sibiras“. Ne, ne sunkumai, ne vargai – bet palaikymas ir visokeriopa aplinkinių pagalba. Mano vadovė jau po kelių dienų pristatė patogią kuprinę, kita kolegė sandėlyje surado miegmaišį, išskalbė, iščiustijo ir pristatė tiesiai į kabinetą, prie mano kėdės, visą blizgantį, kvepiantį.

Emilija Izabelė „suveikė“ palapinę. Pasvėrėme – su palapine kuprinė sveria 15 kilogramų. Nutarėme, kad pusę kelio laikinuosius namus neš viena, kitą pusę – kita.

Trečiadienis. Įdienojo. Iškeliaujame Paberžės link. Kiek įveiksime, tiek. Svarbiausia – išbandyti save ir pajusti bent iš dalies, ko galime tikėtis bandomajame „Misija Sibiras’18“ žygyje. Jeigu iki sutemstant spėsime pasiekti Paberžę – liksime ten. Blogiausiu atveju įsikursime kiek arčiau, ant Bakainių piliakalnio. Užsukame nusipirkti užkandžių. Emilija dar nejaučia kuprinės gabaritų, eina palei lentynas ir renka, ką vakare valgysime, o aš iš paskos bėgdama keliu nuo žemės jos su kuprinėje esančiu susuktu kilimėliu užkabinamus ir į žemę besitėškiančius daiktus. Daugiausia nukentėjo arbatų dėžutės, sudėtos viduryje prekybos centro praėjimo… Na, ne vietoje ir ne laiku atsidūrė, veikiausiai...

Parke: „Kada jus parsivežti namo?“

Pajudame. Per visą miestą pagrindine gatve kulniuojame tolyn. Pirma stotelė – miesto parkas. Jame netyla mudviejų abiejų telefonai – šeimos nariai ir bičiuliai skambina, rašo ir juokais klausia, kada gi jau pavargsim ir kada mus jau parsivežti namo. „Nė nesvajokit“, – atkertam.

Antroji stotelė – Babėnuose, prie M. Daukšos ąžuolo. Vaje, Kėdainiuose gyvenu didžiąją dalį savo amželio, o čia būti dar neteko. Gerai, kad apie šį objektą mums praneša informaciniai ženklai. Prie ąžuolo kaip tik ramiai laiką leidžia mama su mažyliu sūnumi Dominyku. Jam – kokie ketveri. Emilija Izabelė prisėdusi atplėšia traškučių pakelį. Dominykas, pamatęs, kaip skaniai ši kramsnoja, nusprendžia prisijungti prie puotos. Pasivaišinęs... pasisavina visą pakuotę. Nieko tokio – mažiau mums daiktų tąsytis teks! Domo mama paraudusi atsiprašo, ir nurimsta tik tada, kai patikiname, kad viskas gerai. Po kokių dešimties minučių Dominyką ištinka bėda – į dilbį įsikabina uodas. Berniukas, pasirodo, paniškai bijo uodų. Tuoj paleidžia dūdas, skuodžia užsidaryti mamos automobilyje ir jame išsiverkti. Bėga, kliūva, ašaros skruostais upeliais teka, bet traškučių iš mažo delniuko nė už ką nepaleidžia. Suspaudęs taip stipriai, kad, regis, tas mažas delnelis tuoj pamėls. Tai bent atkaklumas!

Su josvainiete Emilija Izabele Adomaityte (kairėje) per kelias dienas nužygiavome 74 kilometrus pėsčiomis… su 15 kilogramų kuprine, pilna žygeivių amunicijos, ant pečių. Supermerginos!

Pakeleivingų automobilių pasiutpolkė

Susipakuojame ir žygiuojame toliau. Kita stotelė – Sirutiškio dvaras. Maždaug ties šia gyvenviete atkaklieji skambintojai nurimsta. Matyt, supranta, kad šiąnakt namo mes tikrai nevažiuosime. Atleiskite, brangučiai.

Sirutiškyje prie kelkraščių žygiuojančių mudviejų stabteli automobilis. Prie vairo – pagyvenęs vyriškis. „Kur keliaujat? – teiraujasi. – Galbūt pavežti jus, merginos?“. Kur jau nestos – juk matosi, kad sunkokai velkame kuprines.

Papurtome galvas. Ne, nevažiuosim. Jau nuo Kėdainių miesto pradžios kulniuojam, lengviausiu keliu tikrai neisime. Šypteli. Palinki gero kelio ir lengvų kuprinių.

Emilija Izabelė prie Sirutiškio dvaro skaniai sužiaumoja šokoladinį vaflį. „Visai kaip belgiškas“, – sako. O aš pasijuokiu: šįkart Dominykas jos skanumyno neatims. Prie dvaro esame dviese.

Atsikvėpusios kylame nuo žolės, renkamės daiktus ir kulniuojame toliau. Sunkoka. Kojos pavargo, padai pradėjo degti. Karšta kaip pekloje. Bet... būta ko – juk jau dešimtį kilometrų susukome!…

Viena po kitos stoja dar dvi pakeleivingos mašinos. Atsiprašome, trumpai papasakojame, kad ruošiamės rimtam iššūkiui. Karpo vairuotojai ausimis, keistai žvelgia – bet ir komplimentų nepagaili: „Nu, jūs ir šaunuolės!“.

Kalnaberžė. Koks tvenkinys gražus šiame kaime, ar pastebėjote kada? Ar pastebėjote, kiek pakeliui milžiniškų žaliuojančių lankų? Ar pastebėjote, kad rapsai nužydėjo? Koja už kojos eidamos grožimės abidvi. Ech, gražus tas mūsų kraštas. Graži toji mūsų Lietuva.

„Kiek liko?“ – klausia Emilija Izabelė.

„Na, iki Surviliškio – dar kokie penki kilometrai. O nuo ten iki Bakainių piliakalnio – teliks du“, – atsakau.

Susižvalgome. Jau nei tie penki kilometrai, nei juolab paskutiniai du neatrodo baisūs.

Surviliškyje stabtelime atsikvėpti paskutinį kartą prieš kirsdamos savo finišo liniją. Sustoja ketvirtasis automobilis. Mandagiai pavežti pasisiūliusiam vyrukui lygiai taip pat mandagiai atsakome, kad belikusius porą kilometrų įveiksime pėsčiomis. Pristabdo transporto priemonę, apiberia klausimais. Užsipliurpiame. „Vaje, man jau laikas“, – po kokių septynių–aštuonių minučių pokalbio šypteli, pamojuoja, sėkmės palinki ir nurūksta savais keliais.

Tylą ir ramybę sudrumsčia dar vienas automobilis, keliaujantis į priešingą pusę – Kėdainių link. Stabteli ir šitas. Šįkart, tiesa, ne mums pasiūlyti pagalbą, bet... praleisti per kelią tipenančio… ežiuko. Tampame labai gražaus ir nuoširdaus gesto liudininkėmis.

Vaje, kiek mažų stebuklų šalia mūsų!… Kiekvieną dieną.

Rūko kamuolius prasklaidžius

Temsta. Spartiname žingsnį, nors kojos jau beveik visai nebeklauso… o vanduo, žinokite, seniai nebuvo toks gardus.

Po maždaug septynių valandų kelionės pėsčiomis pasiekiame Bakainių piliakalnį. 22 kilometrai įveikti. Valio! Prastumdome tiršto rūko kamuolius, greta šniokščia upelis. Įsikuriame rasos nuklotoje, drėgnoje žolėje. Pasistatome palapinę, laužo užsikurti nebesuspėjame – ak, be reikalo tempėme dar ir didelį, sunkų ketinį puodą. Na, tiek jau to.

Įsisukame į miegmaišius. „Buvo sunku“, – tarsteli Emilija Izabelė ir jau po dviejų minučių ir trisdešimt keturių sekundžių, atrėmusi pakaušį į nedidelę pagalvėlę, užsnūsta.

Aš dar kurį laiką neužmiegu. Vos pradedu knapsėti – tolumoje pradeda loti šuo, krūpteliu. Kažkas prie palapinės prisliūkinęs žolę graužia, vėl krūpteliu. Galiausiai ir aš nugrimztu į miegą. Negilų, bet vis šis tas. Repeticija prieš bandomąjį „Misija Sibiras’18“ žygį – užskaityta!

Radiniai pakeliui tokie, kurių per automobilio langus vargiai pastebėsi – pakelėje sudribęs kelio ženklas, kaimo viduryje, ant žvyruoto kelio pakraščio gulintis… peilis.

Pusantros paros – 52 kilometrai

Vos pora dienų ir su Emilija Izabele ir dar septyniomis dešimtimis žmonių iš visos Lietuvos susitinkame sostinėje. Ankstyvas šeštadienio rytas. Paruošti du autobusai. Standartinės procedūros – registracija, marškinėlių su „Misija Sibiras“ logotipu atsiėmimas.

Iškeliaujame į Jonavos rajoną, Upninkų kaimą. Iš jo pėsčiomis keliaujame Ukmergės apskrities miškais, pelkėmis, laukais ir kloniais, brendame per upelius. Galutinė maršruto stotelė – Kernavė.

Pakeliui sutvarkome partizanų brolių Vytauto ir Felikso Bagdonavičių gimtąją sodybą. Įsikuriame nakčiai.

Pirmą dieną perkopiame 30 kilometrų ribą. Antrąją įveikiame dar 22 kilometrus.

Neslėpsiu – buvo labai sudėtinga. Kelis kartus sviro rankos ir atrodė, kad kojos toliau nebeneš. Juolab kuomet termometro stulpelis kilo iki 30 laipsnių karščio.

Bet visas „Misija Sibiras“ projektas ir jo suburti žmonės apsupti nepaprastos auros. Greta beveik aštuonių dešimčių bandomojo žygio dalyvių – ir visas būrys projekto senbuvių.

Kova – be kovos ir konkurencijos

Ir vis tik ne karštis, ne sunkumas, ne išvargusios pėdos ir siaubingai nuo sunkiasvorės kuprinės skaudantys pečiai palieka didžiausią, neišdildomą įspūdį, o žmonės, kurie dalyvauja atrankoje į „Misiją Sibiras“. Ir studentai, ir medikai, ir kariai savanoriai. Ir savivaldybių darbuotojai, ir ekonomistai. Ir visus juos vienija labai svarbus dalykas – meilė gimtajai šaliai.

Emilija Izabelė ir aš žygį įveikėme. Tiesa, tarp 24 laimingųjų, kurie šiemet keliaus į Krasnojarsko kraštą, nepatekome. Tačiau bandomajame žygyje abi dalyvautume vėl, vėl ir vėl.

„Aš laiminga ir su pilna širdimi...“ – po žygio didelėmis krokodilo ašaromis prapliupusi sakė Emilija Izabelė.

O aš, kelioms dienoms nuo šio praėjus, rinkdama šį tekstą ir kartas nuo karto prisimindama, kad man nevaikiškai skauda čiurną, džiaugiuosi, kad mums visiems pavyko įveikti šitą iššūkį. Laimėti šitą kovą. O žodis „kova“ „Misija Sibiras’18“ bandomojo žygio metu įgavo visai kitą reikšmę. Išvakarėse tikėjausi atkaklios kovos dėl vietos galutinėje Misijos komandoje. Tačiau jau nuo pirmųjų bandomojo žygio akimirkų visiems susibūrus draugėn kova dėl vietos galutinėje komandos sudėtyje nublanko. Užvirė kova su pačiu savimi. Įveikti dar vieną kilometrą. Peršokti dar vieną upelį. Perbristi dar vieną pelkę. Užkopti į dar vieną kalną…

Ko gero, ne sykį palūžti būtų galėję ir patys stipriausieji, bet kuomet šalia buvo žmonės, kurie stūmė į priekį, kurie motyvavo, kurie padėjo – dešimtys kilometrų tapo įveikiami.

Nepaprastai sužavėjo tai, kaip visi žygeiviai, „sibiriakai“, regis, it viena didžiulė šeima, dalijosi ne tik pagalbos ranka, bet net ir… paskutiniu kąsneliu bei vandens gurkšneliu.

Kai pro šalį eidamas nepažįstamas žmogus paklausdavo labai paprasto, bet nuoširdaus klausimo: „Ei, kaip tu?“, regis, tokiais momentais net ir kuprinės lengvesnės tapdavo.

Bandomasis „Misija Sibiras“ žygis tetruko pusantros paros… bet po jų aš sugrįžau šiek tiek kitokia, nei išvažiavau. Ne tik labiau motyvuota. Ne tik skrajojanti padebesiais. Bet ir dar kartą įsitikinusi, kad mes, lietuviai, nesame abejingi, kad galime būti šitokie vieningi, kuomet greta esančiam yra sunku.

Ir kad Lietuva lietuviams yra daugiau nei kontūras žemėlapyje. Tai – idėja, kuria mes tikime.

Ir dar kai kas. Niekada nėra padėties be išeities. Net kai tu jau nebegali, kažkur šalia yra žmogus, kuris turi jėgų dviem ir jomis pasidalina…

Ir kuomet jau maniau, kad daugiau nebegaliu, kad palūšiu, apkabino ir visus būgštavimus sutrupino viena žygyje sutikta mergina vardu Gintarė. „Žmogaus galimybės yra tikrai didesnės nei mes galvojame. Ir dažnai mes tikrai būname nuėję tik pusę kelio, kurį galime nueiti“, – ne kartą ir ne du žygio metu ji citavo vieną savo pažįstamą žmogų.

Manau, kad šis bendrystės jausmas bandomojo „Misija Sibiras“ žygio metu ir tiesiog švelnus kito žmogaus prisilietimas padėjo ne vienam. Net ir pačiam stipriausiam geležinės valios savininkui. Ir, ko gero, toji bendrystė ir yra būtent tai, kas išgelbėjo lietuvius tremtyje. Vienybė. Joje jie laikėsi petys petin.

Tik kodėl tokie vieningi tampame tik tada, kai mums žvėriškai sunku?

Justina ŠVEIKYTĖ