Rubrika

Pi­jaus Še­ma­tuls­kio sva­jo­nė – Aly­tu­je su­mū­ry­ti sie­ną, skir­tą gra­fi­čių pra­džia­moks­liui

Niū­rių ži­nių apie pan­de­mi­ją srau­te me­tų pa­bai­gą Aly­tu­je pa­gy­vi­no Pi­jus Še­ma­tuls­kis ir jo spal­vi­na­mos mū­sų mies­to pa­sta­tų sie­nos, o jų tiek, kad da­bar ma­žiau ju­dan­tys aly­tiš­kiai dar nė ap­žiū­rė­ti ne­su­sku­bo. Au­to­rius yra lai­mė­jęs Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją, ta­čiau su­ma­ny­mai gim­ta­ja­me mies­te vien šiuo pro­jek­tu ne­ap­si­ri­bo­ja. Pi­jaus, be ki­ta ko, pa­pra­šė­me pri­si­min­ti tuos lai­kus, kai gra­fi­čiai bu­vo tik ne­le­ga­lus už­si­ė­mi­mas, ir pa­klau­sė­me, koks ne­ra­šy­tas gar­bės ko­dek­sas, sau­gan­tis pie­ši­nius ant sie­nų nuo ne­le­ga­lių už­ta­gi­ni­mų, ga­lio­ja šian­dien. Pa­si­ro­do, toks tik­rai yra.

– Pi­jau, ar pa­čiam yra svar­bu, kad ga­li­my­bė pieš­ti ant pa­sta­tų at­si­ra­do gim­ta­ja­me Aly­tu­je?

– Ma­no Aly­tus man vi­są lai­ką bu­vo la­bai svar­bus, ži­no­ma, te­ko pieš­ti ir ki­tuo­se mies­tuo­se. La­bai sma­gu, kai pa­kvie­čia, bet aš gal net la­biau no­rė­čiau į sa­vo mies­tą pa­si­kvies­ti ki­tus ko­le­gas, nes pats, at­ro­do, nu­pieš­ti dar vi­sa­da spė­si. Taip jau su­ta­po, kad šie­met ma­no pie­ši­nių Aly­tu­je at­si­ra­do tik­rai ne­ma­žai, tai su­si­ję ir su sti­pen­di­ja, ir su Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos fi­nan­suo­tu pro­jek­tu.

– Ar sun­ku bu­vo ras­ti sie­nas pie­ši­niams?

– Pa­sta­to pa­rin­ki­mas daž­nai bū­na dar įdo­mes­nis pro­ce­sas nei pats pie­ši­mas. Pa­si­tai­ko įvai­riau­sių si­tu­a­ci­jų, sa­vi­nin­kas kaip ir no­rė­tų, bet pie­ši­nys ne­pa­tin­ka, ar­ba no­ri au­to­rius, bet ne­lei­džia sa­vi­val­dy­bė, ku­riai pri­klau­so pa­sta­tas, ir pa­na­šiai. Tas su­de­ri­ni­mas ir bū­na pa­ti sun­kio­ji da­lis. Da­bar, kai Aly­tu­je vien šie­met at­si­ra­do jau apie 10 ma­no pie­ši­nių, at­ro­dy­tų, kad no­rin­čių­jų pa­siū­ly­ti sa­vo sie­nas vis gau­sė­ja. Elek­tro­ni­niu pa­štu gau­nu ne­ma­žai laiš­kų iš dau­gia­bu­čių na­mų ben­dri­jų, klau­sia: ka­da at­eis mū­sų ei­lė? At­sa­kau, kad kaip ir nė­ra nei to­kios ei­lės, nei ga­li­my­bės į ją at­si­sto­ti, bet aly­tiš­kiams spal­vin­gos sie­nos, pa­na­šu, pa­ti­ko, o man tai sma­gu ži­no­ti.

– Kaip yra de­ri­na­mi bū­si­mų pie­ši­nių es­ki­zai, ar šiuo me­tu yra tam tik­ra sie­nų „cen­zū­ra“?

– Kaip ir ne, bet kaip ir yra – tam tik­ra pras­me. Kai pie­šiau ant elek­tros sky­di­nės sie­nos Pu­ti­nuo­se, rei­kė­jo de­rin­ti su ESO, Vidz­gi­rio pro­gim­na­zi­ja ir Jot­vin­gių gim­na­zi­ja pa­čios pa­pra­šė įtrauk­ti ir jas. Sti­pen­di­nių pie­ši­nių es­ki­zus ga­lų ga­le rei­kė­jo teik­ti sa­vi­val­dy­bei, tai­gi lais­vė lais­ve, o bu­vo ir taip, kad kaž­kas ne­pa­ti­ko. Ma­no toks po­žiū­ris, kad pie­ši­niais tu­riu aug­ti – šiais me­tais Aly­tu­je at­si­ra­do tiek sie­ni­nių ne­of­res­kų kie­ky­bės, kad no­ri­si ir ko­ky­bės. Ži­no­ma, la­bai gai­la, kad ka­ran­ti­nas pa­ki­šo ko­ją su­ma­ny­mui pa­si­kvies­ti la­bai stip­rius gra­fi­čio meist­rus iš Len­ki­jos ir Lat­vi­jos, su au­to­riais jau bu­vo su­tar­ta.

– Ar jau­tie­si, kad ta­vo dar­bai pa­gy­vi­no Aly­tų ir jo pil­kas sie­nas?

– Gal pats tiek ir ne­pa­ste­bė­čiau, bet su­lau­kiu at­si­lie­pi­mų iš ko­le­gų, jų aki­mis, per­mai­na la­bai ma­to­ma, ta­da ap­si­žval­gai ir su­pran­ti, kad jie tei­sūs. Be­je, me­tų ga­le gra­fi­ti­nin­kų pus­la­py­je įdė­jo­me to­kį bal­sa­vi­mą, žiū­riu, kad iš pu­sės šim­to nau­jų pie­ši­nių de­šim­ta­da­lis šie­met at­si­ra­du­sių Aly­tu­je.

– Ar pie­šiant ant sie­nų ten­ka su­lauk­ti ko­kių ne­ti­kė­tų re­ak­ci­jų?

– Tik­rai taip. Ne­bū­na, kad kaž­kas ne­pa­kal­bin­tų, kar­tais net ant pa­sto­lių aukš­čiau pa­li­pa­me, kad šiek tiek at­si­ri­bo­tu­me. Žmo­nės la­bai įsi­trau­kia į pro­ce­są, šią va­sa­rą kas ant­ras pra­ei­vis bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad mes su ko­le­ga esa­me „bro­liai Ga­ta­vec­kai“. Vis­ko yra bu­vę, ir na­mo kvie­čia, ir už ran­ko­vės alaus iš­ger­ti ban­do temp­ti, ir su anū­ke su­si­pa­žin­ti siū­lo. Bu­vo, jog pik­tai šau­kė ir net au­to­mo­bi­liais „py­pi­no“, kai te­ko už­da­žy­ti „Pa­ra­mos“ tvo­rą, kad ant se­nų­jų pie­ši­nių at­si­ras­tų nau­ji. La­bai aiš­kiai pa­ty­riau, kaip žmo­nės su jais su­si­gy­ve­no. Dar Vidz­gi­ry­je to­kia is­to­ri­ja yra nu­ti­ku­si, kad mo­čiu­tė at­bė­go ir sa­ko: „Ką tu pa­da­rei? Da­bar čia per ta­ve ava­ri­jos įvyks!“ Net pa­si­me­čiau, gal­vo­ju, ką čia ne taip pa­da­riau..?

– Ar Aly­tus sie­nų pras­me yra pa­lan­kus mies­tas ir ko­dėl?

– Ma­ny­čiau, kad pa­lan­kus, kaip ir ki­ti pa­na­šūs mies­tai, ku­riuo­se ne­tu­ri­me įspū­din­gos ar­chi­tek­tū­ros, bet yra daug pra­mo­nės. Eu­ro­po­je ne vie­nas toks mies­tas pa­ver­tė dau­gia­bu­čių sie­nas pa­ro­dų erd­vė­mis. Aly­tu­je taip pat ma­tau to­kią ga­li­my­bę, dai­rau­si į ti­pi­nius pen­kia­aukš­čius, tai yra ma­no sie­kia­my­bė, o gal net sva­jo­nė. Bet ly­giai taip pat sie­nų ta­py­ba ga­li at­si­ras­ti ir se­na­mies­ty­je. Sie­nas vi­sa­da ga­li­ma per­da­žy­ti, tai­gi ne­rei­kia pri­si­riš­ti, kad tai spren­di­mas vi­sam mies­to gy­ve­ni­mui. Ma­nau, kad pa­tys tik­rie­ji van­da­lai yra tie, ku­rie dar­ko is­to­ri­nius pa­sta­tus, įsta­ty­da­mi juo­se plas­ti­ki­nes vit­ri­nas vie­toj se­nų­jų lan­gų.

– Ku­rią Aly­taus sie­ną pa­si­rink­tų Pi­jus, jei bū­tų to­kia ga­li­my­bė, ir ką ant jos nu­pieš­tų be de­ri­ni­mų?

– Esu nu­si­žiū­rė­jęs ke­le­tą sie­nų, žmo­nės gal net nu­steb­tų, ko­dėl bū­tent jas. Prie „Nor­fos“ yra toks de­vy­naukš­tis, jo ga­li­nės sie­nos pui­kiai ma­to­mos iš vi­sų pu­sių. O dėl pa­ties pie­ši­nio pa­si­rin­ki­mo, tai čia is­to­ri­jos ir­gi bū­na įvai­rios. Vi­sa­da la­bai ge­rai, kai rink­tis ga­li pats, nes, pa­vy­džiui, pie­ši­niui ant „Ne­mu­no“ pa­sta­to tu­rė­jau ke­le­tą es­ki­zų. Ir aš bū­čiau pa­si­rin­kęs tą, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma is­to­ri­nė se­no­ji Tur­gaus aikš­tė. No­rė­tų­si kiek di­des­nės drą­sos pie­ši­niuo­se, bet gal vis­kas per grei­tai, tem­pai di­de­li, ir aš pats su­pran­tu, kad ne­rei­kia taip sku­bė­ti.

– O ro­tu­šės ne­si­no­rė­tų nu­spal­vin­ti?

– Ne­ži­nau, kaž­kaip ne­svars­čiau. Pri­si­me­nu: ka­dai­se me­ni­nin­kas Re­das Dir­žys vie­no­je dis­ku­si­jo­je tuo­me­ti­niam me­rui, ar­šiai ko­vo­ju­siam prieš gra­fi­čius, siū­lė ati­duo­ti gra­fi­ti­nin­kams bokš­tą ir taip iš­spręs­ti net ke­le­tą pro­ble­mų: de­mo­kra­tijos – vi­si pa­ra­šys, ką gal­vo­ja apie val­džią, tu­riz­mo – vi­si at­va­žiuos pa­žiū­rė­ti, nes ar daug pa­sau­ly­je sa­vi­val­dy­bių pa­sta­tų, ant ku­rių ga­li pieš­ti, kas pa­no­rė­jęs?

– Ar ten­ka pri­si­min­ti tuos lai­kus, kai Aly­tu­je ne­bu­vo le­ga­lių gra­fi­čių, o ne­le­ga­lus gau­dy­da­vo po­li­ci­ja?

– Tik­rai ten­ka, ko­le­goms apie juos pa­sa­ko­ju, net toks straips­nis bu­vo „Aly­tu­je at­pir­ki­mo ožiais ta­po le­ga­lūs gra­fi­ti­nin­kai“, nu­skam­bė­jęs pla­čiai. Is­to­ri­ja to­kia, kad mus pa­kvie­tė į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bę, da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­je, kaip rei­kė­tų spręs­ti ne­le­ga­lių gra­fi­čių pro­ble­mą. O po ren­gi­nio mus su­sė­mė po­li­ci­ja, ra­do krep­šy­je da­žų, ku­rie bu­vo nu­pirk­ti „Pa­ra­mos“ tvo­rai pieš­ti. Ta ak­ci­ja bu­vo vie­na pir­mų­jų le­ga­lių. Ši­ta is­to­ri­ja vy­ko 2008 me­tais.

– Aly­tu­je da­bar ne­le­ga­lių gra­fi­čių, va­di­na­mų­jų ta­gų, ge­ro­kai su­ma­žė­jo, tie­sa?

– At­si­ran­da jų, bet aš ma­tau ge­rą­ją pu­sę, kad jau­ni­mas ne­ina į pa­grin­di­nes gat­ves, ap­leis­tuo­se pa­sta­tuo­se dau­giau pa­si­ban­do, ant ko­kios tvo­ros. Ne­ži­nau, ar jie kaž­kaip blai­viau į vis­ką žiū­ri, ar mies­te dau­giau ste­bė­ji­mo ka­me­rų at­si­ra­do? Ki­tas da­ly­kas, ką pa­ste­biu ir Aly­tu­je (aš ap­skri­tai pa­ste­biu vi­sus už­ra­šus ant sie­nų, net jei tre­čio­kas už­ra­šo „Rū­tą my­liu“), tai so­cia­liai ašt­rios te­ma­ti­kos įvai­rūs už­ra­šai. Pas mus nė­ra dai­lės aka­de­mi­jos ar kaž­ko pa­na­šaus, tai­gi Aly­tu­je au­to­rys­tė la­bai grei­tai ga­lė­tų bū­ti at­skleis­ta, o Vil­niu­je aka­de­mi­ja iš­pro­vo­kuo­ja dau­giau to­kių da­ly­kų, ma­to­si ir stre­et ar­to. Sos­ti­nė­je ko­vo­ja­ma su gra­fi­čiais ki­tu bū­du – jie la­bai grei­tai va­lo­mi ir per­da­žo­mi.

– Kiek kai­nuo­ja le­ga­li sie­nų ta­py­ba, va­di­na­mo­sios už­sa­ko­mo­sios ne­of­res­kos?

– La­bai įvai­riai. Kar­tais ap­skri­tai tas ho­no­ra­ras ne­la­bai ir svar­bu, jei yra ge­ra idė­ja ir tuo me­tu tu­ri pi­ni­gų. Į kai­ną įei­na vis­kas: dar­bas, da­žai, kel­tu­vo nu­oma. Pa­vyz­džiui, to­kiam pie­ši­niui kaip ant Jau­ni­mo cen­tro vien da­žai kai­nuo­ja apie 1,5–2 tūkst. eu­rų. Yra ne­ma­žai ir pri­va­čių už­sa­ky­mų, nuo au­to­ser­vi­sų iki vai­kų kam­ba­rių sie­nų pie­ši­nių, net keis­ta, kiek žmo­nės vis­ko pri­si­gal­vo­ja. Sa­ky­čiau, kad iš sie­nų ta­py­bos įma­no­ma pra­gy­ven­ti, o aš iš tų, ku­rie pa­kan­ka­mai grei­tai dir­ba.

– Kal­ba­mės nau­jų me­tų iš­va­ka­rė­se. Ko­kie at­ei­ties pla­nai?

– Jie su­si­ję su Aly­tu­mi. La­bai no­rė­čiau ku­riam lai­kui grįž­ti prie ta­py­bos, ieš­kau iš­si­nuo­mo­ti dirb­tu­vę. No­ri­si di­de­lių dro­bių ir sa­vi­raiš­kos lais­vės. Pa­da­riau daug šie­met, nors ne vis­kuo pats esu pa­ten­kin­tas, bet tur­būt ir ne­bū­na ki­taip. La­bai sma­gu bū­tų iš­va­žiuo­ti į ki­tą mies­tą ar ša­lį ir pa­da­ry­ti pie­ši­nį ant sie­nos drą­siai, taip, kaip pa­čiam no­ri­si, kaip įsi­vaiz­duo­ju. O čia yra toks mo­men­tas, kad da­rau sa­vo mies­tui, kad ga­li ma­nęs ir ne­su­pras­ti, rei­kia už­si­au­gin­ti žiū­ro­vą ir pats tu­ri pri­si­tai­ky­ti. Da­rai ne tik sau, tai su­pran­ta­ma, bet ir tam pra­ei­viui, ku­ris tu­rė­tų džiaug­tis ar ki­taip re­a­guo­ti.

– Tai kur tu­rė­tu­me ti­kė­tis nau­jų pie­ši­nių? Ant ku­rių sie­nų?

– No­ri­si ne­su­sto­ti, o man la­bai pa­tin­ka ap­leis­tos elek­tros sky­di­nės, ant ku­rių ga­liu pieš­ti lais­viau ir po tru­pu­tį už­si­au­gin­ti pub­li­ką. Daž­niau­siai jos yra to­kios bai­sios, kad pieš­ti ga­li ką no­ri. Su­skai­čia­vau to­kių Aly­tu­je dau­giau kaip 60! Be­je, ant elek­tros sky­di­nių jau yra du pie­ši­niai pa­gal Ze­no­no Bul­ga­ko­vo nuo­trau­kas.

– Kaip fo­to­me­ni­nin­kas Ze­no­nas Bul­ga­ko­vas re­a­ga­vo į su­ma­ny­mą sie­nų ta­py­bai ir dar ant elek­tros sky­di­nės pa­nau­do­ti jo nuo­trau­kas?

– Tik tei­gia­mai, jo ne­rei­kė­jo įkal­bi­nė­ti, gal to­dėl, kad... tar­pi­nin­ka­vo Gied­rė Bul­ga­ko­vie­nė, nes aš kaž­kaip iš­sa­kiau ši­tą idė­ją ir jai pa­ti­ko. Tu­rė­jau to­kių min­čių, kad bū­tų sma­gu iš­di­din­ti mū­sų aly­tiš­kių ta­py­to­jų dar­bus. Kau­nie­čiai pa­da­rė Ka­zio Var­ne­lio abst­rak­ci­ją, pie­ši­nys įspū­din­gas, kraš­ti­nės il­gis sie­kia net 11 met­rų. Ma­nau, kad Be­no Jen­čiaus ak­va­re­lė la­bai ge­rai žiū­rė­tų­si ant di­de­lės sie­nos. Man at­ro­do, kad Aly­tus at­ei­ty­je ga­lė­tų rink­tis to­kį ke­lią, kai per me­tus at­si­ran­da vie­nas nau­jas pie­ši­nys ant sie­nos vie­šo­je erd­vė­je, bet la­bai ko­ky­biš­kas, kvies­tis rim­tus au­to­rius.

– O kal­bant apie sva­jo­nes?

– Tu­riu sva­jo­nę pa­sta­ty­ti Aly­tu­je le­ga­lią gra­fi­čių sie­ną, kad vi­si no­rin­tys ga­lė­tų ant jos mo­ky­tis pieš­ti. No­riu pa­si­telk­ti skulp­to­rius, ar­chi­tek­tus, kad sie­ne­lė įsi­kom­po­nuo­tų ap­lin­ko­je, bū­tų iš­skir­ti­nė, ma­ty­tų­si, kad Aly­tu­je ji­nai pa­sta­ty­ta. To­kių sie­ne­lių yra pa­kan­ka­mai ne­daug, ži­nau, jog pie­šė­jai net va­ži­nė­ja po Eu­ro­pą, kad jas iš­ban­dy­tų. Len­ki­jo­je pa­na­šaus dy­džio kaip Aly­tus mies­tai tu­ri po de­šimt to­kių sie­ne­lių, ga­li­ma įsi­am­žin­ti prie jų su sa­vo pie­ši­niu, ant ku­rio čia pat už­ta­pys ki­tas. Lie­tu­vo­je gra­fi­čių sie­ne­lių kol kas nė­ra nė vie­nos. Tos, ku­rios nau­do­ja­mos Vil­niu­je tam tiks­lui, yra skir­tos sa­vi­val­dy­bės, bet čia jau at­si­ran­da ki­tų niu­an­sų. Už­si­brė­žiau sau, kad su­ra­siu fi­nan­sa­vi­mą gra­fi­čių sie­ne­lei Aly­tu­je. Ga­liu pats ir su­mū­ry­ti, te­rei­kės su­ras­ti mies­te jai vie­tą. Gal­būt Jau­ni­mo par­ke?.. Apie tai dar rei­kės svars­ty­ti.

Saulė Pinkevičienė