Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pomėgis perdaryti baldus virto profesija

Su neseniai baldų dirbtuves įkūrusia Roberta Gabalaite susėdome pasikalbėti prie iš medinių padėklų sukalto kavos staliuko. Dauguma dirbančiųjų šioje srityje ieško antikvarinių ar praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio baldų ir juos restauruoja, o Roberta baldus tiesiog „daro“. Jos rankose gali gimti, pavyzdžiui, senos taburetės ir paauglystės suknelės lydinys. O gal – veidrodžio ir prosenelės karolių. Šios kūrėjos paliesti baldai atgimsta ir kartu neatpažįstamai pasikeičia.

Pradžia – nuo hamako

Yra nemažai baldų restauratorių, tačiau Roberta savęs nelaiko viena iš jų. Ši moteris tiesiog perdaro baldus, jos rankose jie gali įgyti visiškai kitą paskirtį, formas. Šiuo metu Roberta įkūrė perdarytų baldų krautuvėlę, ji jau sulaukia ir užsakymų. „Viskas išsirutuliojo pamažu. Visada mėgau ne pirkti, o pasidaryti tai, ko man reikia, pati remontuodavau namus. Internete atrasdavau įvairių idėjų ir pačiai kildavo netikėtų minčių: „Vau! Kaip tai padaryti pačiai?“ – prisimena Roberta.

Vienas iš pirmųjų jos kūrinių buvo sėdimas hamakas. Jį supynė gavusi iš draugės daugybę išmesti paruoštų vilnos atraižų. „Ėmiau, ir padariau tą hamaką: man patiko ne tik rezultatas, bet ir pats gamybos procesas. Supratau, kad galima panaudoti medžiagas, daiktus ar baldus, kurių jau niekam nebereikia. Taigi, gamybai dažniausiai nereikia pirkti medžiagų, tiesiog panaudoju tai, kas yra nereikalingo. Žmonės išmeta daugybę dalykų, o iš tiesų beveik kiekvienam daiktui galima duoti naują gyvenimą“, – įsitikinusi Roberta. Pasak kūrėjos, jai itin svarbu, kad antram gyvenimui prikeltas baldas būtų praktiškas ir naudojamas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atranda savo techniką

Internetas mirga patarimais, kaip pasigaminti vieną ar kitą daiktą. Tačiau baldų „perdirbėja“ sako mėgstanti ieškoti ir atrasti savo techniką. „Beje, ne kiekvieną baldą noriu perdaryti, ne kiekvienas man patinka ir tinka. Kol kas dar turiu galimybę juos atsirinkti. Bet tai, ką padarau, vadinu gerų emocijų daiktais. Įdedu į juos savo rankų darbą, idėjas, mintis – tuomet jie tampa unikalūs“, – sako R.Gabalaitė.

Roberta su savo kūriniais dalyvavo neseniai sostinės „Miesto laboratorijos“ organizuotame renginyje „Antrinio dizaino mugė“. Į tokias muges smalsuoliai dažniausiai ateina įsigyti kokių nors smulkmenų. Vis dėlto vienas kitas kūrėjos perdarytas daiktas šioje mugėje rado naujus šeimininkus, o viena moteris, pastebėjusi Robertos perdarytą suoliuką, tiesiog nebegalėjo nuo jo atsiplėšti. „Manau, tie daiktai turi atrasti savo žmogų, savo namus. Baldus darau ne vien tam, kad juos parduočiau – kiekvienas jų turi savo istoriją“, – sako pašnekovė.

"Dirbdama tokį darbą turiu mokėti ir šlifuoti, ir kalti,ir dažyti,ir lakuoti. Bandau tiek kartų, kol man pavyksta", - sako R. Gabalaitė.

Suknelėmis atnaujina baldus

Kūrėja mėgsta derinti skirtingas technikas daiktams atnaujinti. Pavyzdžiui, vienus baldus nušveičia ir dažo iš naujo, kitus – apklijuoja senos medžiagos gabalėliais, derindama skirtingų spalvų audinius. Visai netikėtai šviestuvą Roberta pagamino iš ant laido suvertų vaikų „išaugtų“ medinių kaladėlių.

„Man viskas atrodo įdomu. Dirbant tokį darbą turi mokėti ir šlifuoti, ir kalti, ir siūti, ir dažyti, ir lakuoti! Atrodo, kad žmogus negalėtų visko padaryti profesionaliai pats vienas. Tačiau bandau tiek kartų, kol man pavyksta ir tenkina galutinis rezultatas“, – sako R.Gabalaitė.

Viena iš Robertos mėgstamų technikų – apklijuoti baldų paviršius audiniais. Apklijuodama medžiaga baldų kojeles, ji sumanė, kad taip galima panaudoti ir senus drabužius, pavyzdžiui, paauglystės sukneles ar marškinius, kurie lyg ir širdžiai brangūs, tačiau tik užima vietą spintose. „Aš vis pagalvodavau – o gal dar kas nešios... Bet tuos sentimentus keliančius audinius galima panaudoti, kad jie įgautų prasmę jau dabar. Žvelgdama į medžiagomis išklijuotą baldą, supranti, kad tas daiktas jau yra dalis tavęs“, – teigia baldų kūrėja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Robertos, įdomiausia jai sukurti baldą iš daiktų ar medžiagų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusijusios su baldais. „Kad ir jau minėtos vaikiškos kaladėlės. O juk išeina puikūs šviestuvai!“ – džiaugiasi Roberta.

Dirba visą dieną

Jauna moteris teigia, kad anksčiau baldų atnaujinimas jai buvo pomėgis, o šiandien – jau visą darbo dieną užimantis užsiėmimas. Vos dienai prasidėjus Roberta suka į savo dirbtuves, o ten laikas tiesiog tirpte tirpsta. „Atsiranda užsakymų, įdomių projektų ir dienos „sprogsta“. Tų baldų jau esu prikaupusi nemažai. Iki šiol man buvo smagu tiesiog juos daryti, o dabar jau reikia galvoti apie kitą pusę – kaip juos realizuoti“, – sako R.Gabalaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Roberta pripažįsta, kad dirbtuvėse besikaupiant perdarytiems baldams trūko grįžtamojo ryšio, baldai stovėdavo neatlikdami savo tikrosios funkcijos. Tuomet kūrėja ir nusprendė juos parduoti. „Kai kurie žmonės ieško, pavyzdžiui, komodos, ir aš galiu padėti ją rasti, perdaryti o kiti kreipiasi dėl turimų baldų. Negaliu sakyti, kad aš juos restauruoju – neturiu tam įgūdžių ir manęs toks darbas netraukia. Galiu baldą perdaryti, padaryti ką nors kitaip, bet mano tikslas nėra pasiekti, kad jis išlaikytų savo pirminę išvaizdą“, – aiškina baldų dirbtuvių įkūrėja.

Lenktynės su šiukšliaveže

R.Gabalaitė nėra įgijusi baldininkės ar baldų dizainerės profesijos, tačiau mėgsta apsilankyti baldų dažymo, atnaujinimo ir įvairiuose kitokiuose kursuose. „Kartą atsidūriau kažkokiuose statybininkų kursuose – buvau bene vienintelė mergina, mokiausi, kuo skiriasi dažymo įrankiai. Man įdomu – visuomet galvodavau, kokį teptuką pasirinkti!“ – įgytomis žiniomis džiaugiasi R.Gabalaitė. Tačiau daug ką tenka išmokti iš klaidų – dar iki šiol prisimena vaikišką metalinę kėdutę, kurios senus dažus šveitė stipriausiu cheminiu valikliu, o nudažyti šį nedidelį baldą pavyko gal iš ketvirto karto.

„Pasirodo, nerūdijantį plieną nėra taip lengva nudažyti“, – šiandien jau žino Roberta. Baldų pašnekovė kartais randa ir prie konteinerių – žmonės palyginti dažnai taip jų atsikrato.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Net pati kartais iš savęs pasišaipau: pamatau kėdę prie atliekų konteinerio ir būtinai turiu ją priglobti –įsimesti į automobilį. Kitaip juk nukeliaus į sąvartyną! Tiesą sakant, juokingiausia situacija buvo, kai su šiukšliaveže lenktyniavau dėl prie konteinerio pastatyto fotelio. Draugė paskambino, kad jos kieme stovi kažkoks įdomus fotelis. Nuvažiavau jo paimti ir pamačiau, kad šiukšliavežė jau suka į tą kiemą. Spėjau nulėkti pirma! Tik buvo labai apmaudu, kad fotelis į mano automobilį netilpo...“ – prisimena kūrėja.

Šiuo metu Roberta įkūrė perdarytų baldų krautuvėlę, ji jau sulaukia užsakymų. Asmeninio archyvo nuotr.

Idėjos byra viena po kitos

R.Gabalaitė sako, kad antram gyvenimui galima prikelti bet kokį, net ir pakankamai naują baldą – idėjos tiesiog kyla pažvelgus į daiktus ar baldus. „Idėjų kyla dėl bet kokio ketinamo išmesti daikto – gal iš to dar galima ką nors sukurti? Pavyzdžiui, paėmiau virvę, apvijau ją medžiagų atraižomis, viską susiuvau ir išėjo krepšys. Norėdama išbandyti šią sugalvotą techniką, iš pradžių virves pirkau. Tačiau galbūt kieno nors garaže jos guli užmestos į kokį pakampį, niekam nereikalingos?“ – svarstė pašnekovė.

Įvairūs daiktai pereina per kūrybingos moters rankas, ji mėgsta pabendrauti su jų savininkais, visada pasiteirauja, ar daiktas jiems brangus, ar jie tiesiog nori jo greičiau atsikratyti. „Pavyzdžiui, močiutės karolius, kurių jau nesinori nešioti, galima suklijuoti į veidrodžio rėmą mozaikos technika! Matysite juos kasdien, ir tai kels gerus prisiminimus, nes tame veidrodyje bus įdėta tavo dalis“, – netikėtai dar vieną idėją pažeria R.Gabalaitė.

15min.lt

Inga Labutytė-Atkočaitienė

Rekomenduojami video