Rokiškietis Aidas Kubilius – vienas iš nedaugelio jaunų žmonių, kuris, baigęs mokyklą gimtajame mieste, apsuko nemažą ratą ieškodamas savo vietos ir grįžo. Pakeliavęs ir padirbėjęs užsienyje, mokslus baigęs Vilniuje, išbandęs jėgas startuolių įmonėje, jis atsisakė gyvenimo ir karjeros sostinėje, nes suprato, kad geriausiai jaučiasi gimtinėje.

Juodas darbas paskatino kuo greičiau siekti išsilavinimo

Aidas pasakoja, kad baigęs mokyklą Rokiškyje ir išlaikęs egzaminus turėjo įvairių planų, bet nusprendė padaryti metų pertrauką – pakeliauti, padirbėti užsienyje. „Pirmiausia išskridau į Daniją. Ten skyniau braškes. Septynias dienas per savaitę po 12–14 valandų. Ir nesvarbu, lietus lyja ar saulė kepina – klūpai ant kelių ir renki tas uogas. Sunku, nuobodu – darbas tikrai neįkvepiantis, todėl greitai supratau, kad toks gyvenimas – ne man, nors užsidirbti tikrai galima. Aišku, jeigu sunkiai dirbsi“, – sako pašnekovas.

Vėliau Aidas pakeliavo po užsienį, nuskrido į Olandiją, kur padirbėjo fabrikėlyje – krovė žuvų pakuotes ant palečių. „Čia buvo lengviau, tačiau irgi be galo nuobodu. Supratau, kad juodadarbiu tikrai nenoriu likti – greit grįžo įkvėpimas siekti išsilavinimo“, – juokiasi vaikinas ir priduria, kad kiekvienam jaunam žmogui būtų naudinga po mokyklos padirbėti fizinį darbą. Suprastų, koks gyvenimas lauks, jeigu nesieks išsilavinimo ir neįgis specialybės.

Grįžo mokytis

Aidas užsienyje neužsibuvo. Grįžo į Lietuvą ir įstojo mokytis į Vilniaus kolegiją, pasirinkęs elektros automatikos inžineriją. „Galvojau studijuoti Kauno technologijos universitete, būčiau įstojęs, tačiau įvertinau įvairius atsiliepimus ir pasirinkau kolegiją. Čia gauni ne tik teorinį išsilavinimą, bet įgyji kur kas daugiau praktinių įgūdžių. Dar besimokydamas bendradarbiauji su įvairiais darbdaviais, atlieki jų įmonėse praktiką. Pačioje kolegijoje po paskaitų buvo sudarytos visos galimybės praktiškai išbandyti įvairias žinias, ir dėstytojai likdavo, galėdavai su jais pasiaiškinti, pasikonsultuoti“, – kolegijos privalumus ruošiant jaunuosius specialistus vardija Aidas.

Vaikinas sako, kad dar besimokydamas kolegijoje galėjo pradėti dirbti įmonėse. Pasiūlymų netrūko.

Startuolių įmonėje tvarkė robotukus

Po mokslų Aidas įsidarbino nedidelėje startuolių įmonėje. „Tvarkiau ir taisiau buitinius robotukus. Na, dulkių siurbliai ir panašiai. Darbas patiko, įmonėje buvau vienintelis toks specialistas, todėl turėjau visas galimybes siekti karjeros. Įmonės įkūrėjas, vadovas mano darbu buvo patenkintas“, – sako pašnekovas.

Nestigo ir kitų darbo pasiūlymų. Vis dėlto Aidas sostinėje neužsibuvo – nesulaikė nei darbo perspektyvos, nei pramogos ar naktiniai klubai.

Didmiestis – tikras laiko vagis

„Netraukė manęs likti Vilniuje. Šis miestas – tikras laiko vagis. Perpildytas – per daug žmonių, automobilių, spūsčių. Kiek savo gyvenimo tuščiai iššvaistai, keliaudamas nuo vieno objekto prie kito. Į darbą, į sporto salę – valandomis skaičiuoji laiką, sugaištą automobilių spūstyse. O nuo 17 iki 19 val. nė nebandyk važiuot į centrą – ilgam įstrigsi“, – sako Aidas.

Vaikinas prisipažįsta, kad gyvendamas sostinėje kiekvieną savaitgalį grįždavo į gimtinę. „Čia užvesdavau motociklą, ir į laukus, į gamtą. Erdvės, vaizdai – iš karto atsigaudavo širdis“, – sako Aidas.

Į Vilnių grįždavo automobiliu. „Mieste motociklu nevažinėjau – nosį ten bijojau kišti, eismas intensyvus, nesaugu. Be to, mano pomėgis – motociklu lėkti ne asfaltu, o sudėtingesniais keliais – mišku, smėlynais, pelkėmis, laukais, kur yra griovių“, – pasakoja pašnekovas.

Jis nusprendė grįžti ten, kur jaučiasi geriausiai.

Darbų jaunam išsilavinusiam žmogui provincijoje yra

Grįžęs Aidas kreipėsi į didžiausią Rokiškio darbdavį ir netrukus įsidarbino bendrovėje „Rokiškio sūris“ techninių įrenginių priežiūros inžinieriumi.

„Rokiškyje jaunam žmogui, turinčiam išsilavinimą ir specialybę, darbų yra. Daug kas čia ieško perspektyvių specialistų, juk pramonės yra, todėl problemų dėl darbo tikrai nekilo“, – teigia Aidas.

Gyvena taip, kaip norėjo

Vaikinas sako, kad dabar viskas jo gyvenime stojo į vietas. „Turiu gerą darbą, kuriuo esu patenkintas, turiu motociklą, automobilį ir garažiuką, kur galiu pasikrapštyti prie technikos, turiu savo pomėgius, daugybę veiklų ir bendraminčių būrį. Šaknis čia įleidau, nelabai kas mane beišviliotų. Žodžiu, gyvenu taip, kaip norėjau ir kaip jaučiuosi geriausiai. Pradėjau taupyti namui – tai neliečiami pinigai. Atsidedu ir planuojamoms kelionėms“, – prisipažįsta Aidas.

Kalbam apie tai, ar šaknims įtvirtinti neplanuoja kurti šeimos. „Planuoju, bet ne dabar. Pirmiausia noriu susikurti stabilų pagrindą, namą pasistatyti, tik tuomet konkrečiai galvosiu apie šeimą. Ir pakeliauti norisi, nors ir dabar nesėdžiu vietoje – nuskrendu į Olandiją, kur dirba vyresnysis brolis Karolis, Airijoje aplankau draugą, šią vasarą keliavau po Ispaniją. Tik egzotiškų kelionių mano gyvenime dar nebuvo, bet planuose yra. Kaip ir tolimesnės kelionės motociklu“, – planų neslepia vaikinas.

Veiklų provincijoje pilna, bet ne visokių

Aidas sako, jog Rokiškyje nuobodžiauti neturi kada. „Kai kas sako, kad nėra čia ką veikti, pramogų, naktinių klubų nėra. Jeigu pasigendu tokių pramogų, sėdu į automobilį ir važiuoju į Vilnių – juokingas atstumas – tik 160 km. Tik retai tokių pramogų pasigendu, man kur kas smagiau leisti laiką ant motociklo ir su bendraminčiais. Yra mūsų būrelis – keletas aistruolių. Lekiam rajoniniais miško, lauko takeliais, pelkėmis, tik – ne asfaltu. Daug keliaujam, vasarą buvom nulėkę prie jūros. Šis pomėgis daug laiko atima. Juk motociklą reikia prižiūrėti, paremontuoti, tariamės, dalinamės patirtimi“, – pasakoja vaikinas.

Aidas sako, kad važinėdamas motociklu kartu pamato gamtos grožį. „Vasarą laukuose stirnos, stirninai pralekia, su briedžiais yra tekę prasilenkti. Neseniai iš arti pamačiau – nenusakomas jausmas. Negalėčiau be viso šito gyventi“, – prisipažįsta pašnekovas.

Vaikinas dar ir sportuoja, yra ir krašto apsaugos savanoris. „Kas antrą savaitgalį važiuoju į pratybas, į miškus. Taigi mano gyvenimas pilnas visko, visokių veiklų, vos spėju suktis. Kai ateina žiema, motociklą išsitraukiu retai, bet čiumpu slides, pačiūžas, rogutes. Malonumas – didžiulis. Slidinėti su draugais važiuojam į Latviją, kartais ir į Aukštakalnius, nepatingim nusivalyti kokį ežero plotelį, kad pažaistume ledo rutulį, rogutėmis nuo kalnų pačiuožinėju. Šiemet planuoju išbandyti poledinę žvejybą. O ir visokių renginių čia yra – su draugais važiuojam į motokrosus, autokrosus“, – apie mylimas veiklas gimtinėje pasakoja Aidas.

Žinoma, pasak Aido, jeigu nemėgsti gamtos, sporto ar neturi kokių nors specifinių pomėgių, tuomet gyvenimas provincijoje gali pasirodyti nuobodus.

„Draugai iš Rokiškio, dabar gyvenantys Vilniuje, atvažiuoja čia ir sako: „Siaubas, čia nėra ką veikti.“ Jie mėgsta kitokias pramogas, net tinklinio su jais nepažaisi. Jie už pinigus perkamų pramogų vartotojai, todėl ne patys kuria sau veiklas ir laisvalaikį, o perka jau sukurtus produktus. Tokiems čia tikrai nuobodu“, – šypsosi Aidas.

Apie svajones

Aidas svajoja apie tolimas keliones motociklu. Bet pirmiausia apsuks aplink Lietuvą. „Planas toks – šią žiemą parengti motociklus ir važiuoti ralio keliu aplink Lietuvą. Miškų keliukais, purvynais, smėlynais, grioviais, pelkėmis. Bus ką veikti – kelionė truks kelias dienas. Yra ir tolimų kelionių planų“, – prisipažįsta Aidas.

Tolimesnėms kelionėms reikėtų kito motociklo. „Tuomet traukčiau į Karpatus arba į Ispaniją. Kol kas tik varvinu seilę, žiūrėdamas, kaip kiti motociklais keliauja per pasaulį“, – juokiasi vaikinas.

Ir užbaigia pašnekesį sakydamas, kad veiklos čia žiemą vasarą pilna, tegul tik grįžta jaunimas. „Ir motociklų gerbėjų klubas yra, ir mėgėjų keturračiais važinėti. Aš dar per jaunas keturračiams, dar norisi ekstremalesnių dalykų“, – sako Rokiškyje savo gyvenimą kuriantis Aidas.