Gali būti, kad prieš 90 metų keliauti buvo lengviau – nors šiandien kalbame apie pasaulį be sienų, pradėjęs dėlioti maršrutą supranti, kad ne viskas taip paprasta, portalui LRT.lt sako žurnalistas Rimas Bružas. Jis su bičiuliu Aurimu Mockumi leidžiasi į ekspediciją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, skirtą 90-osioms Antano Poškos kelionės į Indiją metinėms paminėti.

– Kitąmet bus praėję 90 metų nuo tada, kai keliautojas, žurnalistas Antanas Poška drauge su Matu Šalčiumi, sėdę ant motociklo, išvyko per Europos, Afrikos ir Azijos šalis į Indiją. Šios sukakties proga ir jūs leisitės į kelionę nuo Baltijos iki Bengalijos...

–  A. Poškos kelionė truko apie aštuonerius metus, mes tikimės Bengaliją pasiekti daugiausiai per porą mėnesių. Ši ekspedicija skirta prisiminti A. Poškos keliones, vėliau virtusias aštuonių knygų serija „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.  Jis buvo lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų bei ganėtinai kuklus žmogus, tad galbūt šiandien apie jo nuopelnus kalbama per mažai ir jie nepelnytai primiršti.

– A. Poškos knygų seriją vadinate savotišku ekspedicijos žemėlapiu, stengsitės tiksliai atkartoti jo kelionės maršrutą?

– Stengsimės jo maršrutą atkartoti kiek įmanoma tiksliau, bet jis šiek tiek skirsis. Skaitant A. Poškos knygas  ima atrodyti, kad prieš beveik devyniasdešimt metų keliauti buvo lengviau. Nors šiandien kalbame apie globalėjantį pasaulį be sienų, pradėjęs dėlioti maršrutą supranti, kad ne viskas taip paprasta. Vos tik išvažiuoji iš Europos, pamatai, kad valstybės labai saugo savo sienas, turi daugybę įvairių taisyklių ar draudimų. Reikia labai gerai pasiruošti, gauti visas reikiamas vizas, leidimus, įveikti nemažai biurokratinių kliūčių.

– Kiek laiko truko pasiruošimas?

– Pasiruošimas buvo ilgesnis nei truks pati kelionė. Maždaug prieš pusmetį pradėjome detaliai planuoti maršrutą. Kaip ir minėjau, Europoje mūsų laukia palyginti lengvas pasivažinėjimas, o už jos ribų prasideda įdomybės, ypač pasiekus Egiptą. Užtrukome, kol išsiaiškinome, kokių reikia vizų, užsitikrinome ambasadorių ir konsulatų užnugarį. Toks saugiklis kelionės metu tikrai reikalingas...

– Veikiausiai reikėjo paruošti ir motociklą...

– Keliausime dviese: aš ir mano bičiulis Aurimas Mockus. Iš pradžių planavome važiuoti dviem motociklais, tačiau galiausiai nusprendėme atkartoti ir kelionės maršrutą, ir keliavimo būdą. Kaip žinoma, A. Poška į kelionę leidosi ne vienas, o drauge su keliautoju Matu Šalčiumi. Jie važiavo vienu motociklu. Taigi ir mes vyksime vienu motociklu su priekaba. Taip galėsime vairuoti pasikeisdami ir kol vienas bus prie vairo, kitas galės pailsėti. Tiesa, motociklai su originaliomis priekabomis nebegaminami. Teko susirasti brėžinius, pagal kuriuos meistrai priekabą sukonstravo specialiai mūsų kelionei.

– Kaip ir minėjote, keliausite su A. Mockumi, jis taip pat motociklų entuziastas?

– Taip, jis motociklininkas, motoistorijos entuziastas, karys savanoris. Tai jo iniciatyva Klaipėdos centre atsirado paminklas A. Poškai, nuo kurio oficialiai pradedame savo ekspediciją. Jei ne Aurimas, vargu ar būčiau pasiryžęs surasti tiek laiko šiai kelionei. Jis apie tai pradėjo kalbėti dar prieš metus, o galiausiai pasakė, kad jei drauge nevažiuosiu, į kelią leisis vienas.

Aurimu labai pasitikiu. Juk laukia ilgas ir sunkus kelias. Prisiminkime A. Poškos ir M. Šalčiaus kelionę. Kai A. Poška buvo susiruošęs keliauti, M. Šalčius jį susirado ir pasisiūlė vykti drauge. Keliautojai išvykdami vienas kito beveik nepažinojo, o bevažiuojant paaiškėjo, kad jiedu buvo pernelyg skirtingi, todėl ties Iranu jie pasuko skirtingais keliais.

– Ar tiesa, kad nakvosite ne tik patogiuose viešbučių kambariuose, bet ir palapinėse?

– A. Poška ir M. Šalčius neturėjo lėšų kaskart apsistoti viešbučiuose, tad sekdami jų pavyzdžiu ir mes su Aurimu ketiname kiek įmanoma dažniau nakvoti palapinėse ir kiek įmanoma daugiau nesinaudoti civilizacija. Aurimas – karys savanoris, tad puikiai išmano išgyvenimo kursą: gamtoje gali pasirūpinti, pvz., nakvyne ar maistu.

E. Genio/LRT nuotr.

Žinoma, kartais neišvengiamai teks apsistoti ir viešbučiuose – reikės išsimaudyti, išsimiegoti, įkrauti kamerų bei telefonų baterijas, pasinaudoti internetu ir pan. Tačiau kol nesame rezervavę jokių viešbučių ir nakvynės ieškosime spontaniškai. Veikiausiai tai mūsų avantiūrai suteiks dar daugiau žavesio.

Be to manau, kad griežtai suplanavus, kada ir kur ketiname apsistoti, įspraustume save į tam tikrus rėmus, stengtumėmės neatsilikti nuo numatyto tvarkaraščio ir patirtume nusivylimo kartėlį, jei kas nors nesiklostytų. Kelias diktuos savo taisykles.

–  Ar kelionė negąsdina? Vis dėlto keliausite per šalis, kurias krečia neramumai...

–  Viskas priklauso nuo to, kaip paruoši namų darbus. Žmonės dažniausiai bijo to, ko nežino. Manau, esame gerai pasiruošę: žinome, kokių dokumentų kelionės metu reikės, turime ambasadorių ir konsulatų palaikymą, išsiaiškinome,  kur važiuoti saugu, o kur geriau neužsukti. Taip pat esame susitarę su žmonėmis, kuriuos vadiname vedliais, jie mums padės nuvykus į vieną ar kitą šalį.

Nemanau, kad Sinajaus pusiasalį ar Siriją reikia laikyti baubu. Galbūt žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad vykstantys kariniai konfliktai yra tokie pat globalūs kaip pasauliniai karai. Neramumai dažniausiai vyksta tam tikrose vietovėse. Jei paklausite vietinių patarimo, jie tikrai pasakys, kur yra pavojinga.

– Pakeliui aplankysite ir užsienio lietuvių bendruomenes?

– Tai dar vienas kelionės tikslų. 2019–ieji bus pasaulio lietuvių bendruomenių metai, tad ketiname aplankyti penkiolika bendruomenių. Vešimės Lietuvos vėliavą ir per ekspediciją rinksime užsienio lietuvių linkėjimus valstybei. Tikimės taip parodyti tiems žmonėms, kad jie yra nepamiršti, svarbūs Lietuvai.

E. Genio/LRT nuotr.

– Tai pat vešitės ir nedidelę trispalvę, kurią A. Poška segėjo švarko atlape...

– Šią vėliavėlę bei gabalėlį gintaro nuvešime iki Bengalijos ir perduosime Kalkutos universitetui, kur yra A. Poškai skirta atminimo lenta ir nedidelė ekspozicija. Lietuvių keliautojas buvo jauniausias Kalkutos universiteto daktaras, tad universitete puoselėjant jo atminimą, norima turėti daugiau įvairių su juo susijusių artefaktų.

– Prieš išvykdami dar spėjote atnaujinti A. Poškos antkapį Antakalnio kapinėse.

– Tai nebuvo planuota, tačiau prieš porą mėnesių kalbėjomės su keliautojo dukra Laimute ir ji papasakojo, kad tėvo paminklas virsta. Tai buvo ąžuolinis obeliskas, kuris paprasčiausiai sutrešo. Labai norėjosi iki ekspedicijos pradžios pasirūpinti paminklu, kad spalio 16-ąją Laimutė galėtų oriai paminėti tėvo mirties metines. Suradome liaudies meistrą, kuriam pavyko paminklą restauruoti. Tiesa, Laimutė nežinojo, kad paminklas restauruojamas, tad padarėme jai malonią staigmeną.

–  A. Poška savo ekspediciją aprašė aštuoniose serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygose, o jūsų kelionės įspūdžius išvysime televizijos ekrane?

– Rengiame aštuonių laidų ciklą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, kurį jau kitąmet išvys LRT TELEVIZIJOS žiūrovai. Kaip ir minėjau, knygos bus savotiškas žemėlapis, kuriuo vadovausimės. Kadangi A. Poška buvo ir žurnalistas jis labai tiksliai viską aprašė. Bus įdomu surasti jo aplankytas vietas.

Šiokia tokia išimtimi galime pavadinti Bulgariją, kuriai skirsime kiek daugiau dėmesio nei skyrė pats keliautojas. Važiuodamas A. Poška buvo sustojęs Turkijoje, kur parašė straipsnį apie kurdus. Kai tekstas buvo paviešintas, keliautojas buvo apkaltintas šnipinėjimu ir aštuoniems mėnesiams ištremtas į Bulgariją. Būdamas labai veiklus, jis ir čia nesėdėjo rankų sudėjęs. A. Poška ištyrinėjo ir išsamiai aprašė, kaip  Bulgarijoje gyveno mokslininkas, gydytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius.

Eimantė Juršėnaitė