„Ilgą laiką bandžiau neigti depresiją. Esu įpratusi tokiose situacijose, ypač treniruojantis, kai esu pavargusi, perlipti sunkumus. Tą psichologinę naštą priėmiau kaip dar vieną sunkumą, kurį turiu įveikti, kurio neturėtų būti. Pati sau bandžiau įrodyti, kad turiu būti ta stiprioji Rūta. Be abejo, buvo ir gėda, ir sunku kalbėti apie tai. Tos juodos mintys atrodo kartais absurdiškos. Susimąstai, kad pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurių gyvenimas daug prastesnis negu mano, ir kodėl aš turėčiau jaustis taip, kaip jaučiuosi“, – apie juodžiausią savo gyvenimo etapą pasakoja olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė.

Pokalbis su R. Meilutytė – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.

– Lietuvoje plačiai pristatomas dokumentinis filmas apie jus. Mane filmas, tiesą sakant, nustebino. Turėjau mintį, kad dėl dalies jūsų nuopuolių buvo kalta psichologija, pirmiausiai turiu omeny Rio de Žaneiro olimpiadą, bet niekada negalvojau, kad tai buvo taip rimta. Kad tai buvo tikrų tikriausia depresija. Jūs labai atvira tame filme, kodėl?

– Tiesiog teko rinktis – arba būti visiškai atvira, arba apsimetinėti. Pasirinkau būti atvira ir atvira iki galo.

– Filmo kūrėjai su jumis bendradarbiavo apie dvejus metus. Matė ir jūsų sunkumus, lūžusią ranką, pasiruošimą Rio, ne tokį rezultatą, kurio ir pati tikėjotės, ir kokio tikėjosi kiti, po to – skambų sugrįžimą Europos čempionate. Sunku taip arti prisileisti žmones, kurie jums iš esmės svetimi?

– Iš tikrųjų Roką su Ronaldu pažinojau jau kelerius metus prieš tai. Mes anksčiau jau buvome draugai, esu kelis kartus pas juos vykusi į Londoną praleisti laiką. Su Roku susipažinom, rodos, 2013 m. Visą laiką palaikėm ryšį ir kartą jie man paskambino, rodos, likus mėnesiui iki mano paskutinės stovyklos prieš olimpiadą ir pasiūlė tokią idėją. Manau, padėjo tai, kad aš juos jau pažinojau. Tai man padėjo atsiverti ir būti nuoširdesnei, labiau atsipalaidavusiai.

– Visiems toks pirmas kartas. Jiems – pirmas toks rimtas filmas, jums – pirmas prisileidimas taip arti į savo gyvenimą. Kaip jums pačiai rezultatas?

– Manau, rezultatas pranoko mūsų visų lūkesčius. Aš pati tikrai nesitikėjau, kad viską pavyks taip gražiai padaryti, kad pavyks perduoti tą žinutę būtent taip, kaip aš norėjau. Tikrai esame be galo patenkinti.

– Filme yra viena ypač jautri scena, kurioje jūs, duodama interviu apie savo savijautą, graudinatės. Suprantu, tai buvo pokalbis jau po Rio olimpiados, prieš Europos čempionatą. Jūs pradėjote kalbėti apie psichologinę būseną, apie depresiją, net apie tai, kad galvojote pakelti prieš save ranką. Beveik niekas to nežinojo. Kodėl jūs tai slėpėte ilgą laiką?

– Nežinau. Ilgą laiką bandžiau pati sau tai neigti. Esu įpratusi tokiose situacijose, ypač treniruojantis, kai esu pavargusi, perlipti sunkumus. Tą psichologinę naštą priėmiau kaip dar vieną sunkumą, kurį turiu įveikti, kurio neturėtų būti. Pati sau bandžiau įrodyti, kad turiu būti ta stiprioji Rūta. Be abejo, buvo ir gėda, ir sunku kalbėti apie tai. Tos juodos mintys atrodo kartais absurdiškos. Susimąstai, kad pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurių gyvenimas daug prastesnis negu mano, ir kodėl aš turėčiau jaustis taip, kaip jaučiuosi.

– Jau praėjus nemažai laiko, įvykus esminiam lūžiui jūsų gyvenime, pati analizuojate, kas įvyko? Kokios priežastys galėjo lemti depresiją: šlovė, vienatvė, vaikystės kai kurie sunkumai?

– Tikrai negaliu pasakyti, koks vienas dalykas išprovokavo tą ligą. Buvo daugybė faktorių, kurie lėmė tokią mano savijautą. Manau, pagrindinis dalykas tas, kad aš viską laikiau savyje, ilgą laiką niekam negalėjau atsiverti. Tas problemų ir jausmų laikymas savyje visas problemas tik didina ir blogina, gilina situaciją. Aš vis dar bandau analizuoti save ir suprasti, kodėl jaučiuosi vienaip ar kitaip. Neatradau vieno kažkokio dalyko, galbūt jo ir nėra. Jaustis geriau man padėjo tiesiog pokalbiai, paprasčiausias atsivėrimas artimam žmogui. Nuo to ir prasidėjo viskas, pamažu kabinausi į gyvenimą.

– Kaip dabar jaučiatės?

– Gerai. Po filmo esu be galo laiminga, labai gera matyti, kaip žmonės reaguoja į filmą. Tas filmas ir man buvo puiki galimybė nusimesti tą naštą nuo savęs, papasakoti savo patirtį kitiems žmonėms. Jaučiuosi labai pakylėta ir nusimetusi didelį svorį nuo krūtinės. Dabar viskas tikrai neblogai.

BNS nuotr.

– Dabar, suprantu, daug daugiau dėmesio skiriate sau, bendraujate su psichologais?

– Taip. Pastaruosius porą metų bendrauju su profesionaliais psichologais.

– Ir rezultatai akivaizdūs – Europos čempionate Kopenhagoje iškovoti du aukso medaliai. Fantastiški pasiekimai. Iš esmės lūžis įvyko?

– Manau, kad iš dalies taip. Dar sunku iki galo pasakyti ir gal bijau sakyti, kad lūžis jau tikrai įvyko, bet pati jaučiuosi daug geriau, esu žengusi didžiulį žingsnį į priekį, pati jaučiu pokytį. Bet darbas su savimi nesibaigė, turiu dirbti kiekvieną dieną, kad palaikyčiau tą progresą. Stengiuosi toliau tais žingsniais eiti.

– Džiugu, kad viskas juda gera linkme ir tikrai dar bus labai daug pasiekimų, kuriais bus galima džiaugtis. O kas toliau? Buvo Plimutas, tada Kaunas, vėliau buvo daug įvairių pranešimų apie Jungtines Amerikos Valstijas. Jau padėjote tašką šitoje istorijoje?

– Beveik. Planuoju sugrįžti į Ameriką. Nenoriu dar oficialiai skelbti vietos, nes tai vis dar derinama. Bet treniruočių bazę jau radau, susipažinau su treneriu. Jau treniravausi ten daugiau kaip porą savaičių – viskas labai gerai. Treneris turi daug patirties, yra dirbęs su mano stiliumi plaukiančiomis moterimis. Manau, kad galiu juo pasitikėti. Kita vertus, nesvarbu, koks geras bebūtų treneris – darbą atlikti reikės pačiai.

– Planuojate važiuoti viena?

– Kol kas taip, planuoju viena. Tikiuosi, kad atvažiuos kuris nors brolis bent kuriam laikui, kad padėtų įsikurti, įsivažiuoti, priprasti galiausiai, nes skirtumas vis tiek bus didelis.

– Ten ketinate ir mokytis, ir sportuoti? Ar tik sportuoti?

– Kol kas prioritetas yra sportas, bet bandysiu stoti ir į universitetą. Kol kas nežinau, ar noriu ten likti ilgiau nei iki olimpiados, tai reikia žiūrėti, kokį pasirinkimą turėsiu, gal rasiu kokias poros metų studijas.

– Tai dabar planuojate visus dvejus su puse metų iki Tokijo olimpiados praleisti Amerikoje?

– Idealiu atveju – taip. Norėčiau visą tą laiką išnaudoti treniruotėms ir į Lietuvą per tą laiką galbūt iš viso negrįžti arba grįžti tik kokį kartą. Reikia maksimaliai susikaupti, nes pastarieji metai buvo išsibarstę.

BNS nuotr.

– O pasaulio ar Europos čempionatai? Kokie planai?

– Šiemet Glasge bus Europos čempionatas 50 metrų baseine. Jis gana svarbus. Vėliau žiemą bus pasaulio čempionatas trumpame baseine. Kitais metais bus paskutinis pasaulio čempionatas prieš olimpines žaidynes. Dabar mano tikslas yra bent kelis mėnesius be pertraukų plaukti ir kuo geriau įsivažiuoti į ritmą.

– Ką Lietuvoje veikiate dabar per atostogas?

– Šiek tiek atostogauju, bet ir treniruojuosi. Kiekvieną dieną stengiuosi bent kažką padaryti, nors kol kas Lietuvoje turiu daug veiklos, praėjusi savaitė buvo labai chaotiška. Kol kas planuoju pabūti Kaune ir jau už geros savaitės ar dviejų išskrendu.