LRT nuotr.

Kaime žmonėms, tikrai turintiems alkoholizmo problemą, trūksta galimybių gydytis. Jie negali visko mesti ir išvažiuoti metams į reabilitacijos centrą, LRT RADIJUI sako žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius. „Aš pats neragavau alkoholio nuo dukros gimimo, tai yra 23 metus. Pasikeitė atsakomybė, bet niekada kitiems nenurodinėjau“, – priduria jis.

– Kodėl turite dvi pavardes?

– Tėvai padarė didelę klaidą, kurios patarčiau niekam nekartoti. Man davė tokį pat, kaip tėčio vardą. Mano tėtis – Romas Sadauskas, rašytojas publicistas. Jei aš būčiau pasirašinėjęs tokiu pat vardu ir pavarde, būtų atsiradusi painiava.

Mano mama – dailininkė tekstilininkė Danutė Kvietkevičiūtė, su ja Kvietkevičių pavardė kaip ir išnyksta. Man norėjosi ir išsaugoti pavardę, ir išvengti painiavos. Išėjo gan ilga konstrukcija, tačiau galiausiai, jei komentatoriai neturi ką pasakyti apie tekstą, gali arba pakomentuoti mano nuotrauką ir ką nors pasakyti apie barzdą, arba pasišaipyti iš dviejų pavardžių.

– Augote neeilinėje šeimoje – jūsų tėtis rašytojas, mama menininkė. Kokie prisiminimai iš vaikystės ir paauglystės jus lydi?

– Kai buvau vaikas, motinystės atostogos buvo labai trumpos, todėl mama mane, dar nesulaukusį metukų, parvežė į Dzūkiją, į kaimą pas savo tėvus, Kvietkevičių sodybą. Mano tėvai atvažiuodavo tik savaitgaliais. Taigi didelę įtaką man padarė ir senelis, to krašto šviesuolis, lenkų persekiotas už lietuvišką veiklą.

Atvažiavę tėvai vesdavosi mane į mišką, daug laiko praleisdavau gamtoje. Todėl kai mane, sulaukusį penkerių, vėl išsivežė į Vilnių, buvo baisi trauma. Labai nenorėjau į miestą, nenorėjau iš laisvės būti įkištas į blokinę dėžutę. Manau, kad noras grįžti į gamtą susiformavo būtent tuo metu. To jausmo vedamas galiausiai ir grįžau į Dzūkiją.

Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau paauglys. Greitai po to mama atrado krikščionybę, tapo labai religinga. Tėvai darėsi vis skirtingesni, būti tarp jų nebuvo paprasta. Be to, meno žmonės išties saviti, su didelėmis keistenybėmis. Jie gan sunkiai sugyvena ne tik tarpusavyje, bet ir su aplinkiniais. Man visą laiką buvo įdomu gyventi, bet kartais nebuvo paprasta.

– Baigęs mokyklą Vilniaus universitete studijavote filosofiją, vėliau metus praleidote Kauno kunigų seminarijoje.

– Seminarijoje praleidau mažiau nei metus. Įstojau, bet greitai supratau, kad pašaukimas praėjo. Nuėjau pas tuometinį rektorių Sigitą Tamkevičių ir pasakiau – praėjo pašaukimas. Jis daugiau manęs nieko neklausinėjo, tik pasakė – ačiū Dievui, kad dabar, o ne tada, kai pabaigei ir buvai įšventintas. Supratau, kad kunigystė ne man, kad norėsiu šeimos ir kiek laisviau gyventi. Klaidingai įsivaizdavau tą seminarijos aplinką ir rimtesnes studijas.

– Studijos nebuvo rimtos?

– Man viskas pasirodė labai paviršutiniška. Gal taip pasirodė po filosofijos studijų VU.

– Koks santykis su tikėjimu dabar?

– Aš praktikuojantis katalikas. Nors pašaukimas praėjo, tikėjimas išliko. Vaikštau į bažnyčią ne tik per Velykas ir Kalėdas.

– Kada patraukėte į žurnalistiką?

– Mano tėtis visuomet dirbo redakcijose ir, kai mane vėl atsivežė į Vilnių, kartais augau tiesiog po redakcijos stalu. Tai visada buvo tarsi atsarginė specialybė, kurios nereikia mokytis, bet kuri savaime glūdi atminty – tereikia išsitraukti ją iš stalčiaus. Kartą neturėjau ką veikti, užėjau į vietinio laikraščio redakciją. Taip sutapo, kad jie turėjo laisvą korespondento etatą, todėl pasiūlė pabandyti rašyti. O pamatę, kad padariau tai, ko jiems reikia, pasiūlė dirbti.

Vėliau kūrėsi „Lietuvos aidas“, ir aš tapau šio laikraščio korespondentu. Po to atsirado noras pačiam leisti laikraščius, todėl Alytuje leidau „Dzūką“. Aišku, ne už savo pinigus, ne pats leidėju buvau, bet vyriausiuoju redaktoriumi. Vėliau leidau du laikraščius Druskininkuose.

– Kodėl nusprendėte grįžti gyventi į kaimą?

–  Į kaimą grįžti nuo vaikystės buvo mano svajonė. Buvo toks laikas, kai Lietuvoje prasidėjo nekilnojamojo turto bumas: miestiečiai pirko sodybas  ir grįžo arčiau gamtos. Tuo metu Druskininkuose leidome „Druskininkų naujienas“, reikėdavo į darbą kasdien važiuoti.

Aš nusibrėžiau ratą aplink Druskininkus atstumu, kad galima būtų kasdien važinėti į darbą, ir tame rate ieškojau tinkamos vietos gyventi. Šadžiūnai pasitaikė visai atsitiktinai – važiavau pro šalį, pamačiau negyvenamą sodybą, susiradau savininką ir už juokingą 15 tūkst. litų sumą nusipirkau apleistą mūrinį namą. Viską išardėme, renovavome ir persikėlėme gyventi.

Iki tol gyvenome vieno kambario bute, dukrai jau buvo 10–11 metų, tad trims pasidarė ankšta. Taip persikėlėme į kaimą – visada svajojau sėdėti kaime ir dirbti nuotolinį darbą.

– Kaip gyvenate kaime, auginate karvę, vištas?

– Mes jau apie 10 metų kaime gyvename, atsirado noras šalia kepsnio įsidėti šviežią daržovę, todėl pasodinome nedidelį daržiuką, bet jis, aišku, miestietiškas ir runkeliai jame neauga. Iš gyvūnų visada laikėme kates, vėliau atsirado šuo, šiemet atsirado vištos. Tai buvo netikėtas posūkis į kaimietiškumą.

– Kokie skirtumai tarp kaimo ir provincijos?

– Aš nepykstu, kai esu pavadinamas provincialu. Iš tiesų, atsižvelgus ir į mano nebaigtus mokslus, jaučiu, kad žinau ne viską, ką galėčiau žinoti gyvendamas Vilniuje. Tačiau bendravimas su žmonėmis iš kaimo duoda kitokių patirčių. Gaila, aišku, kad jau nebeliko tos smetoniškų senukų kartos – man buvo įdomiausia kalbinti tuos žmones, kurie buvo gimę ir spėjo pagyventi laisvoje Lietuvoje.

Lietuva yra viena ir jos žmonės yra tokie patys – tai mėgstu akcentuoti straipsniuose, norėdamas paerzinti. Žmonių, kuriuos galima priskirti Vilniaus elitui, rasime ir Veisiejuose, ir bet kuriame didesniame ar įdomesniame miestelyje. O visiškų provincialų sostinėje, ypač miegamuosiuose rajonuose, pririnktume ne mažiau negu kaime.

– Tas skirtumas ne geografinis?

– Ne.

– Ar jaučiate, kad senosios kartos, kuri buvo idealizuojama, nebeliko, o gyvena žmonės, gimę tarybiniais laikais?

– Būtent. Dabartiniai pensininkai, nepykit ant manęs, bet jūs esate sovietiniai žmonės. Ir iš tos kartos to jau nebeišmušime – jie nepasikeis, per didelė jų gyvenimo dalis praėjo sistemoje. Žinoma, kiekvienas dėsnis turi išimčių, bet sendamas žmogus grįžta į jaunystės prisiminimus, ir jam geriausias laikas – sovietmetis, to nepakeisit. Man labai liūdna, kad smetoniška karta išėjo, bet mes irgi išeisim.

– Ką gali pakeisti žmogus, išvažiuojantis, kaip jūs, iš Vilniaus į kaimą? Ar jis yra kitoks ir gyvena kitokį gyvenimą?

– Nieko. Visiškai nieko. Po 10 metų aš savo kaime vis dar esu svetimkūnis. Mes su visais sveikinamės, visi kaimynai iš matymo mane pažįsta, aš – juos, su niekuo nesu susipykęs, bet jie vis tiek nelaiko manęs vietiniu ir turbūt iki gyvenimo galo nelaikys. Jei sėdėčiau prie bambalio su jais ir dalinčiausi savo įžvalgomis, gal kokį vieną pavyktų įtikinti šiek tiek kitaip pažvelgti į pasaulį, bet kol kas to nebandžiau.

– Tai bambaliai ten lieka?

– Mažesnio formato, kiek prisimenu. Aš pats neragavau alkoholio nuo dukros gimimo, tai yra 23 metus. Pasikeitė atsakomybė, bet niekada kitiems nenurodinėjau. Į valdžios antialkoholinę kampaniją labai skeptiškai žiūriu, nors matau kaime išgeriančių. Ne nuo to reikia pradėti.

Kaime tiems žmonėms, kurie tikrai turi alkoholizmo problemą, trūksta galimybių gydytis. Žinome, kad kodavimas yra placebas, veiksmingas tik juo patikintiems. Kodėl jie renkasi kodavimą? Nes tai greitas būdas – nuvažiavo, užsikodavo, grįžo ir nebegeria. Bet žmogui reikia rimtesnės pagalbos.

Kaimo žmogus negali visko mesti, palikti nemelžtos karvės ar nepjauto šieno ir išvažiuoti metams į reabilitacijos centrą. Jo gyvenimas yra čia, todėl pagalba turi būti arti ir pasiekiama. To nebuvo ir dabar nėra. O alkoholio kainą galima didinti iki begalybės.