Tai, ką sa­vo vy­riš­ko­mis ran­ko­mis su­ku­ria plun­giš­kis An­drius Bal­sys, ga­li­ma pa­va­din­ti tik me­nu. Iki ma­žiau­sių smul­kme­nų iš­dro­ži­nė­ti, iš­sku­ti­nė­ti vai­siai ir dar­žo­vės ke­lia nuo­sta­bą kiek­vie­nam, ra­gau­jan­čiam An­driaus ir Da­nu­tės Bal­sių pa­ruoš­tų val­gių. O pats vy­ras sa­ko nie­ko ste­buk­lin­go ne­da­ran­tis, esą kiek­vie­nas, tu­rin­tis dau­giau kan­try­bės ir no­ro, ga­li pa­da­ry­ti tą pa­tį. Ar tik­rai?

Į vir­tu­vę – nuo vai­kys­tės

Penk­tą de­šim­tį skai­čiuo­jan­tis An­drius Bal­sys – vir­tu­vės sen­bu­vis. Kaip pats sa­ko, dar vai­kys­tė­je pra­dė­jo nuo vir­tu­vės ruo­šos ir tvar­ky­mo dar­bų bei ele­men­ta­raus bul­vių sku­ti­mo, ka­dan­gi jo ma­ma bu­vu­si šei­mi­nin­kė ir „gas­pa­di­na­vu­si“ įvai­riuo­se po­bū­viuo­se. Da­bar An­drius – tik­ras vir­tu­vės še­fas, nors jo­kių moks­lų, su­si­ju­sių su mais­to ruo­ši­mu, nė­ra ra­ga­vęs. Jo mo­kyk­la – gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis. „Su­ti­ki­te, tais lai­kais vy­rui sto­ti mo­ky­tis vi­rė­jo pro­fe­si­jos ne fa­so­nas bu­vo“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas. Ne­pai­sant to, mais­to ga­mi­ni­mas An­driaus gy­ve­ni­me bu­vo ir te­bė­ra svar­bus da­ly­kas, pa­dė­jęs pa­ma­tus šei­mos ver­slui – An­drius su žmo­na Da­nu­te yra plun­giš­kiams (ir ne tik jiems) ge­rai ži­no­mos „Gas­pa­di­nių so­dy­bos“ šei­mi­nin­kai.

20180130_balsys1

Už­su­kę į Bal­sių so­dy­bą ga­li įver­tin­ti še­dev­rus, ku­riuos su­ku­ria šių na­mų šei­mi­nin­kas. Kad vy­ras – vir­tu­vės sie­la, pa­tvir­ti­na ir An­driaus žmo­na. „Jis vis­ką da­ro, pa­pil­do­mai šei­mi­nin­kių mums ne­rei­kia sam­dy­ti. Sa­vo sve­čiams ga­mi­na­me tik mu­du, tik sū­nūs kar­tais pri­kim­ba mais­tą iš­ne­šio­ti. Kaip An­driui pa­vyks­ta taip iš­dro­ži­nė­ti dar­žo­ves? Rei­kia tre­ni­ruo­tis, tre­ni­ruo­tis ir dar kar­tą tre­ni­ruo­tis“, – apie vy­ro ge­bė­ji­mus šei­mi­nin­kau­ti at­si­lie­pia po­nia Da­nu­tė.

Vis­kas dėl įdo­mu­mo

Klien­tui ne­už­ten­ka pa­teik­ti įpras­tai, kas­die­niš­kai at­ro­dan­tį mais­tą. To­kios fi­lo­so­fi­jos A. Bal­sys lai­ko­si jau daug me­tų. Vy­ras sten­gia­si, kad vaiz­das lėkš­tė­je bū­tų ne pra­stes­nis už sko­nį. „Ru­sų lai­kais juk nie­ko ne­bu­vo, jo­kių in­ter­ne­tų, iš ko ga­lė­tum pa­si­sem­ti idė­jų. To­dėl, nusprendžau, kad rei­kia pa­čiam ką nors įdo­maus su­gal­vo­ti ir pa­da­ry­ti“, – sa­ko An­drius. Kaip jam pa­vy­ko tai įgy­ven­din­ti, ga­li­ma pa­ma­ty­ti Ja­ni­nos Ugin­čie­nės prieš po­rą de­šimt­me­čių iš­leis­to­je kny­go­je „Jau žie­de­liai su­mai­ny­ti“, ku­ri iliust­ruo­ta vien mū­sų pa­šne­ko­vo ves­tu­vėms ga­min­tų val­gių, sta­lo ser­vi­ra­vi­mo ir de­ko­ra­vi­mo nuo­trau­ko­mis.

Šian­dien A. Bal­sys ga­li pa­si­gir­ti, kad su me­tais iš­mo­nės ir fan­ta­zi­jos de­ko­ruo­jant pa­tie­ka­lus dau­gė­ja. Pa­tir­tis lei­džia įgy­ven­din­ti vis su­dė­tin­ges­nes idė­jas. Da­bar iš pe­ki­no ko­pūs­to la­po pa­da­ry­ti la­pe­lį ar iš­dro­ži­nė­ti mor­ką – vie­nas juo­kas, už­trun­ka vos ke­lias aki­mir­kas. Kiek dau­giau lai­ko rei­kia no­rint sve­čius nu­ste­bin­ti įman­triais raš­tais iš­dro­ži­nė­tu ar­bū­zu ar mo­liū­gu. „Pra­džio­je žmo­nės tik žiū­rė­da­vo, ne­no­rė­da­vo su­pjaus­ty­ti jiems pa­tiek­tų vai­sių ar dar­žo­vių, o da­bar yra drą­ses­ni“, – pa­ste­bi A. Bal­sys. Vy­rui ma­lo­nu, kad jo triū­są klien­tai įver­ti­na, pa­gi­ria, ta­da ne­gai­la ir įdė­to dar­bo, di­des­nių mais­to ga­mi­ni­mo kaš­tų. „Jei žmo­nės pas mus su­grįž­ta, va­di­na­si, ver­ta steng­tis“, – pa­aiš­ki­na An­drius.

20180130_balsys2

Taip ga­li kiek­vie­nas?

An­drius ti­ki­na, kad, me­niš­kai iš­dro­ži­nė­da­mas vai­sius ir dar­žo­ves, jo­kio ste­buk­lo ne­su­ku­ria. Esą čia ne­rei­kia ypa­tin­go ta­len­to – tai ga­li pa­da­ry­ti kiek­vie­nas, už­ten­ka no­ro. Pa­žvel­gus į An­driaus kū­ri­nius – ki­taip jų ne­pa­va­din­si, at­ro­do ki­taip. Juo­lab su­ži­no­jus, jog An­drius už­si­i­ma ne tik iš­skir­ti­niu mais­to pa­tei­ki­mu, bet ir lip­do fi­gū­rė­les iš mo­lio, dro­žia iš me­džio, anks­čiau net­gi ta­py­da­vo pa­veiks­lus, o kur dar iš me­ta­lo nu­kal­din­tos gė­lės, puo­šian­čios „Ga­pa­di­nių so­dy­bą“! „Kaž­ka­da tu­rė­jau ir tau­to­dai­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą, bet da­bar tur­būt ne­be­ga­lio­ja. Tik ar tas po­pie­riu­kas pri­de­da ką ran­koms“, – klau­sia me­ni­nin­kas.

Tai­gi, ži­nant ir ma­tant An­driaus ge­bė­ji­mus, sun­ku su­tik­ti, kad tai, ką su dar­žo­vė­mis ir vai­siais ge­ba pa­da­ry­ti šis vy­ras, ga­lė­tų at­kar­to­ti bet ku­ris žmo­gus. Po­jū­tis me­nui vis­gi rei­ka­lin­gas. Juk, ne­tu­rė­da­mas me­ni­nin­ko gys­le­lės, var­giai su­gal­vo­si, kaip kas­kart įdo­mes­nė­mis de­ko­ra­ci­jo­mis pa­puoš­ti sve­čiams vai­šių sta­lą. O da­bar ant jo nu­gu­la lyg iš gau­sy­bės ra­go vai­sius lie­jan­tis di­džiu­lis ąso­tis, pa­ra­gau­ti vai­šių ra­gi­nan­tis Ka­lė­dų se­ne­lis ar jau­na­ve­džiams skir­ta gė­lių ar­ka. Vis­ką An­drius su­ku­ria sa­vo ran­ko­mis.

Vis­gi pir­mo­je vie­to­je – ra­di­jas

Ver­ti­nant A. Bal­sio įdir­bį ir ge­bė­ji­mus vir­tu­vė­je, ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad šis dar­bas – mie­liau­sias jo šir­džiai. Ta­čiau taip nė­ra. Kaip pra­si­ta­rė pa­šne­ko­vas, kai no­ri pa­bėg­ti nuo vir­tu­vės rei­ka­lų, sė­da prie trum­pų­jų ban­gų ra­di­jo apa­ra­to. An­drius pa­gal pro­fe­si­ją – ra­dio­tech­ni­kas. Nors pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą ir ne­te­ko dirb­ti, ta­čiau po­trau­kis šiai sri­čiai iš­li­ko. Kad jis – ra­di­jo spor­to ger­bė­jas ir ak­ty­viai už­si­i­ma trum­pa­ban­gi­nin­ko veik­la, liu­di­ja ant sie­nos na­muo­se ka­ban­tys di­plo­mai.

20180130_balsys3

„Plun­gė sa­vo lai­ku ra­di­jo spor­te yra ta­pu­si net pa­sau­lio čem­pio­ne“, – di­džiuo­da­ma­sis sa­ko A. Bal­sys. Kaž­ka­da ra­dio­tech­ni­ka ir do­mė­ji­mas šia sri­ti­mi bu­vo „ant ban­gos“. An­drius trum­pą­sias ra­di­jo ban­gas gau­dy­ti pra­dė­jo lan­ky­da­ma­sis Plun­gė­je vei­ku­siuo­se Moks­lei­vių na­muo­se, pio­nie­rių sto­vyk­lo­se. Čia ir skai­ty­ti Mor­zės abė­cė­lę iš­mo­kęs. Pa­šne­ko­vas ap­gai­les­tau­ja, kad da­bar vai­kai ne­be­tu­ri ga­li­my­bės su­si­pa­žin­ti su ra­di­jo spor­tu. Pa­sak An­driaus, Plun­gė­je šiuo me­tu tė­ra li­kę be­ne 4 šios sri­ties en­tu­zias­tai. Jis – vie­nas iš jų.

Vy­ras pa­de­monst­ra­vo, kaip vei­kia jo tu­ri­mas ra­di­jo apa­ra­tas, net­gi pa­vyko už­megz­ti ry­šį su ki­to­je vals­ty­bė­je esan­čiu trum­pa­ban­gi­nin­ku. „Da­bar be­lie­ka lauk­ti, kol jis at­siųs man kor­te­lę – kaip pa­tvir­ti­ni­mą, kad mes ben­dra­vo­me“, – pa­aiš­ki­na An­drius. To­kių kor­te­lių-at­vi­ru­kų jis tu­ri ne­su­skai­čiuo­ja­mą ga­ly­bę: Len­ki­ja, Ame­ri­ka, Por­tu­ga­li­ja, Vo­kie­ti­ja, Ja­po­ni­ja, Bal­ta­ru­si­ja… Tai tik ne­di­de­lė da­lis ša­lių, kur pa­vy­ko pa­gau­ti trum­pų­jų ban­gų ry­šį su te­nykš­čiais ra­di­jo mė­gė­jais. „Tu­ri me­džio­ti kaip me­džio­to­jas“, – trum­pa­ban­gi­nin­ko dar­bą api­bū­di­na A. Bal­sys. Ir ne­bū­ti­nai tai tu­ri da­ry­ti sė­dė­da­mas na­muo­se. Pa­ban­dy­ti už­megz­ti ra­di­jo ry­šį ga­li­ma gam­to­je, au­to­mo­bi­ly­je ir kt. Kai pa­vyks­ta ry­šį pa­gau­ti, trum­pai pa­si­kal­ba­ma. Daž­niau­siai apie orą, sa­vo ša­lį, po­mė­gius, aiš­ku, ra­di­ją ar vie­tą, kur tuo me­tu yra po­kal­bio da­ly­viai. O štai apie po­li­ti­ką, re­li­gi­nius įsi­ti­ki­ni­mus kal­bė­ti net­gi drau­džia­ma.

Prie trum­pų­jų ban­gų ra­di­jo im­tu­vo An­drius su­grį­žo prieš ge­rus tre­jus me­tus. Nuo to lai­ko gau­dy­ti ra­di­jo ban­gas jam – pui­ki at­si­pa­lai­da­vi­mo for­ma, kaip mi­nė­ta, bū­das pa­bėg­ti nuo vir­tu­vės ir pa­ke­liau­ti. Už­si­im­da­mas ra­di­jo spor­tu, jis net­gi ap­lan­kė ko­ne vi­sus Lie­tu­vos pi­lia­kal­nius. „Iš Gon­din­gos pi­lia­kal­ni­o už­mez­giau ry­šį su ame­ri­ko­nu“, – di­džiuo­da­ma­sis kal­ba A. Bal­sys. An­drių ko­le­gos at­pa­žįs­ta iš jo šau­ki­nio LY3AB. Vy­ras yra net­gi pel­nęs pir­mą vie­tą tarp Lie­tu­vos trum­pa­ban­gi­nin­kų už tai, kad per tam tik­rą lai­ką sėk­min­gai už­mez­gė ra­di­jo ry­šį net nuo 100 mū­sų ša­lies pi­lia­kal­nių!

 

Dai­va GERIKIENĖ

www.pzinios.lt