Neslepiu, kad esu labai talentingas. Amerikoj, patikėkit manim, būčiau milijardierius“, – juokiasi S. Siparis.

Baigęs mokyklą, aktorius Saulius Siparis puikiai žinojo, ką norėtų studijuoti aukštojoje, ir svajonės tikrai nebuvo susijusios su menu, pasakojama LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“. „Buvau pasiruošęs teisei, išstudijavęs Baudžiamąjį kodeksą. Dabar pagalvoju – būčiau fantastiškas advokatas. Neslepiu, kad esu labai talentingas. Amerikoj, patikėkit manim, būčiau milijardierius“, – juokiasi S. Siparis.

Į namus rinkdavosi intelektualų žiedas

Skubantį gyvenimo laikrodį sustabdykime ties 1958-ųjų gruodžio 15 d. Aušta žvarbus pirmadienio rytas. Vis dėlto šilumą spinduliuoja tie, kurie džiaugiasi pirmąja gyvenimo diena. Tarp jų mažylis – Saulius, ateityje ne tik užkariausiantis teatro ir kino mylėtojų širdis, bet ir iškovosiantis Holivudo kūrėjų pripažinimą.

Tais metais didžiuosiuose kino ekranuose pasirodo Alfredo Hitchcocko psichologinis trileris „Svaigulys“. Nors ateityje laukia žiūrovų bei kritikų pripažinimas, pirmosios filmo peržiūros sukelia didelį kino mylėtojų nepasitenkinimą ir nusivylimą. Tuo tarpu operos solistas Rimantas Siparis ir aktorė Marija Rasteikaitė Prano Mažylio įkurtuose Kauno miesto klinikiniuose gimdymo namuose susilaukia sūnaus Sauliaus ir tuojau pat grįžta į namus Vienuolio gatvėje, Vilniuje.

Tačiau greitai Saulius lieka augti tik su mama, o tėtis berniuką ima lankyti vis rečiau. Todėl į pagalbą auklėjant vaiką atskuba močiutė.

„Ji mane labai mylėjo. Aš jai buvau viskas, ji man viską atleisdavo. Ji buvo nuostabus žmogus. Tiesiog taip augau su ja, nes mamai – tai gastrolės, tai spektakliai, teatras, repeticijos… Man ir dabar norisi mamai ant kelių atsisėst. Atrodo, vis neužtenka, nebuvo, lyg per mažai“, – prisimena S. Siparis.

Jo mama – žymi aktorė M. Rasteikaitė. Būtent todėl jos namuose neretai svečiuojasi ne tik Tarybų Lietuvos intelektualų žiedas, bet ir garsenybės iš visos Sovietų Sąjungos: „Visi, kas jai buvo įdomūs, pasirašydavo ant durų. Pavyzdžiui, poetas Konstantinas Simonovas, Leonovas – kosmonautas, kuris pirmas išėjo į kosmosą, ir visi žymiausi mūsų matematikai, rašytojai – Romualdas Granauskas, Vytautas Petkevičius… Iš Maskvos profesoriai…“

Pirmąją meilę svarstė visa pedagogų taryba

Išaušta 1965-ieji. Režisierius – dėstytojas Jonas Bačiulis. Operatorius – studentas Kliučius. Aktoriai – taip pat prijaučią kino menui. Tik jų pavardžių neieškokite Lietuvos kino studijos darbuotojų sąrašuose. Tai Politechnikos instituto studentai, dėstytojai. Gimsta naujas KPI filmas „Kaunas, kurį aš pažįstu“.

Sąrašuose nepulkite ieškoti ir Sauliaus Sipario vardo, nes kol kas jis tik žengia į pirmąją klasę Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. O po pamokų su geriausiu draugu laiką leidžia kieme. Pabodus berniukai susigalvoja pažaisti šiek tiek tikroviškesnį karą.

„Mes su Motieka susišaudydavom per kiemą. Atvažiavo milicija, atėmė iš mūsų šautuvus, Jėzus Marija“, – prisimena S. Siparis.

Vėliau, Sauliui susipažinus su pirmąja mergina, meilė įsiliepsnoja taip stipriai, kad tenka įsikišti net mokytojams: „Įsivaizduokit, mus rimtai svarstė visa pedagogų taryba. Susirūpino – o jeigu kokie vaikai ar kas. Nesakė tiesiai, bet davė suprasti, kad gal dar anksti, kad pirmiausia reikia mokytis, o čia visos meilės palauks.“

Atėjus metui rinktis specialybę, S. Siparis puikiai žino, ką norėtų studijuoti aukštojoje mokykloje. „Buvau pasiruošęs teisei, išstudijavęs Baudžiamąjį kodeksą. Dabar pagalvoju – būčiau fantastiškas advokatas. Neslepiu, kad esu labai talentingas. Amerikoj, patikėkit manim, būčiau milijardierius“, – juokiasi S. Siparis.

„Tada buvau neblogai įmitęs“

Tačiau visai netyčia, eidamas pro Vilniaus valstybinę konservatoriją, Saulius nusprendžia užsukti į stojamųjų egzaminų konsultacijas, ir to pasmalsavimo užtenka, kad nuspręstų mokytis aktorinio meistriškumo. Bet iš pradžių laukia egzaminas, per kurį reikia pristatyti etiudą, todėl Sauliaus mama paprašo režisierės Dalios Tamulevičiūtės pagalbos.

„Ateinu tokiom languotom kelnėm… Aš tada buvau neblogai įmitęs – užpakalis kaip reikiant… Sėdi Dalia: „Čia dabar kas, žiūrėk, kaip atrodai…“ Sakau: „Tai čia gal kokį etiudą?“ O ji: „Pažiūrėk, pats kaip etiudas, koks užpakalis, kur tu čia į aktorinį eisi? Eik lauk, persirenk, aš palauksiu.“

Kai grįžau, kažkokį etiudėlį susakė, baisiai romantišką, Jėzus Marija… Aš ten su šuniuku ant kranto lakstau, jūra, meilė… Tokia buvo pradžia. Paskui įstojau“, – pasakoja S. Siparis.

Saulius pradeda aktorinio meistriškumo studijas Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, kur labai greitai atranda bendraminčių, padedančių atsiskleisti ir kurti nestandartinius pasirodymus.

Pirmieji žingsniai scenoje tik ką studijas baigusiam vaikinui atneša kitokių emocijų, nei tikėtasi: „Kalbant atvirai, paskui pagalvojau, kad man nepatiko teatras. Kinas mane traukė. Labai nemėgdavau repeticijų periodo. Lyg kažkokia atsakomybė visą laiką, lyg kažkas ne taip, save kritikuodavau. Labai vargdavau, labai norėdavau rezultato. Jei pavyksta vaidmuo, tada faina.“

Su J. Vaitkumi – aukso periodas

S. Siparis neslepia, kad teatre nelabai jį lepino, o nuo pat jaunystės jį domino televizija – ten teko daug filmuotis, o pradžia – filme „Velnio mokinys“ pagal Bernardo Shaw pjesę.

Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro meno vadovu tapus Jonui Vaitkui, scenoje spindi ir Sauliaus žvaigždė: „Man tai buvo aukso periodas. Sulig Vaitkaus atėjimu į teatrą, aš viską su juo vaidinau. Mano gražūs darbai buvo: ir Škėmos „Pabudimas“, paskui – Sobolio „Getas“ (už vaidmenį tapau geriausiu metų aktoriumi, gavau 200 rublių ir knygą.“

Likimo vingiai apraizgo ir asmeninį gyvenimą. Dar gyvendamas kartu su pirmąja žmona Egle, savo sodyboje Saulius sutinka naują gyvenimo meilę – Ugnę: „Dailininkas Romas Dalinkevičius, mano antros žmonos tėvas, atsivežė dukrą savo į mūsų sodybą. Aš nežinau, ar jis turėjo šitą mintį, ar neturėjo – tiesiog atvažiavo į sodybą pabūti.“

Nors asmeniniame gyvenime liepsnoja aistros, profesiniame kelyje prasideda sąstingis. Saulius palieka Akademinį teatrą ir pradeda vaidinti „Vaidilos“ teatre. Negana to, iškilę finansiniai sunkumai paskatina aktorių pradėti nuosavą verslą.

„Paprasčiausiai, nebuvo pinigų. „Vaidiloj“ – tik kapeikos. Tai buvo juodojo kapitalizmo pradžia, banditizmas, persitvarkymas, persidalijimas lobių ir turtų. Sėdžiu Baltupiuose, butas atiduotas pirmai žmonai, su antra atsidūręs kažkokioje būdelėje. O aš neįpratęs, visada gyvenau gerai. Staiga pinigų nėra, vaidinu prie staliukų“, – pasakoja S. Siparis.

Verslas ima sparčiai plėstis. Bet tuo metu į Lietuvą atvyksta kino kūrėjai net iš paties Holivudo. Prisiminęs tikrąjį savo pašaukimą, progos dalyvauti filmavimuose nepraleidžia ir Saulius.

Reikia vyrams pamatyti, kas yra gyvybės atėjimas

O iki šiol auginęs du sūnus – Kristijoną ir Marių, 2004-aisiais Saulius su Ugne susilaukia pirmosios dukters Salomėjos. Tąkart vyras nusprendžia ir pats dalyvauti gimdyme.

„Kai pamačiau, kaip ji sunkiai ėjo į tą šviesą. Jėzus, žiūriu, kad nebejuokinga… Tada supratau, kas tai yra iš tikrųjų. Manau, reikia vyrams pamatyti, kas yra gyvybės atėjimas. Buvo toks jausmas, kad ji [Ugnė] tuoj pat išeis. To atlaikyti neįmanoma. Ir kai prasideda verksmas, riksmas – kažkoks palengvėjimas. Labai gražiai Šekspyras rašė, kad, atėję į šitą pasaulį ir pirmą kartą įkvėpę oro, mes klykiam pasijutę išmesti į šitą didelį kvailių teatrą“, – pasakoja S. Siparis.

Ne į kvailių, bet į teatrą grįžta ir Saulius. Aktoriaus kuriamais personažais dabar gėrisi „Domino“ žiūrovai.

„Be abejonės, tai nebuvo mano svajonė ir tai, ko norėčiau. Aš jau buvau „sugadintas“, nes man teko pabūti scenoje su tokio lygio aktoriais… Paprasčiausiai reikėjo pinigų – aš nieko neslepiu. Man sakydavo: „Kaip jūs, šitoks aktorius, galit leisti sau?“ Sakau: „Ponia, valgyt man duosit? Duosit valgyt – gerai, neisiu niekur.“

Mano rekordas buvo 26 spektakliai per mėnesį – su „Domino“ per visą Lietuvą. Kartais verkdavau po spektaklio. Atsistoję ploja žmonės, jiems patinka, nori humoro mano. O aš – perlipi per save, ir viskas. Jie juokiasi, o aš verkdavau. Grįždavau naktį ir tikrai užmigti nebegalėdavau. Vaistus gėriau. Paskui turėdavau viskio, šnapso, suvarydavau stiklinę iš karto, ir tai dar būdavo mažai.

Prasidėjo nesutarimai su Ugne. Ji taip švelniai yra pasakiusi: „Su tuo „Domino“ tau ir prasidėjo visi reikalai.“ Paskui depresija, skyrybos. Galiausiai „užsidarė“ kraujotaka ir nukritau prieš spektaklį. Paskui – greitoji, lempos… Išvežė į reanimaciją, ir viskas“, – prisiminimais dalijasi S. Siparis.

 

Parengė Jurgita Jasiūnienė.