Ky­la nau­jas Jo­no Ja­nuš­ke­vi­čiaus na­mas.

Nau­jų na­mų sta­ty­bos kai­me – re­te­ny­bė. Ta­čiau Va­bal­nin­ko se­niū­ni­jo­je, Šal­nių kai­me, ku­rio gy­ven­to­jus ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­si, ky­la nau­jas rąs­ti­nis na­mas. Nau­ją na­mą sa­vo gim­ti­nė­je sta­to pa­ne­vė­žie­tis Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius.

Val­dos

Sau­lė­tą ket­vir­ta­die­nio ry­tą Jo­nas, jau at­sku­bė­jęs iš Pa­ne­vė­žio. Su­ši­lęs laks­to po kie­mą. Sa­vo pra­kai­tu lais­to že­mę. Tvar­ko ap­lin­ką. Sta­ty­bi­nin­kai ant se­no na­mo pa­ma­tų, ku­riuos su­tvir­ti­no pa­ties šei­mi­nin­ko Jo­no ran­kos, iš rąs­tų klo­ja vai­ni­ką po vai­ni­ko.

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius ban­do at­pa­sa­ko­ti so­dy­bos is­to­ri­ją pa­gal kai­mo se­no­lių, sa­vo at­si­mi­ni­mus. Jo pro­se­ne­lis Sta­nis­lo­vas Sklė­nis, se­ne­lis Jo­nas Sklė­nis – iš stam­bių­jų Šal­nių kai­mo ūki­nin­kų. Dir­bo ke­lias­de­šimt hek­ta­rų že­mės, tu­rė­jo ir miš­ko. Jiems pri­klau­sė jau­ja, lentp­jū­vė, vė­jo ma­lū­nas. Se­ne­lis tu­rė­jo mo­der­nius, pa­gal pa­sku­ti­nį to me­to tech­ni­kos žo­dį, šve­diš­kus ūkio pa­dar­gus, ma­lū­no, li­nų per­dir­bi­mo įren­gi­nius. Pel­ną ne­šė li­nai. Jo­nas Sklė­nys mi­rė anks­ti. Po mir­ties paaiš­kė­jo, kad bu­vęs la­bai dos­nios, jaut­rios šir­dies. Var­gų, ne­pri­tek­lių ka­muo­ja­miems žmo­ne­liams jis ne­svars­ty­da­mas taš­kė pi­ni­gus. Ar­ti­mie­ji po se­ne­lio mir­ties su­ra­do vek­se­lių už 7 tūks­tan­čius li­tų. Sko­lų nie­kas ir ne­be­sug­rą­ži­no.

Že­mė, ūkis pa­gal se­ne­lio tes­ta­men­tą tu­rė­jo ati­tek­ti duk­rai An­ta­ni­nai, bū­si­mai Jo­no mo­ti­nai. Is­to­ri­ja lai­ko ra­tą pa­su­ko ne šei­mi­nin­kų nau­dai. Že­mės bu­vo na­cio­na­li­zuo­tos. An­ta­ni­na iš­va­ry­ta į ko­lū­kį. Jos bro­liai, Jo­no dė­dės, ku­rių gy­vų aky­se Jo­nas ne­ma­tęs, Al­fon­sas ir Jo­nas, par­ti­za­nai, žu­vo 1945 me­tais sau­sio mė­ne­sį Gi­re­lė­je.

Mo­ti­na Jo­ną ves­da­vo­si kar­tu į lau­kus ra­vė­ti li­nų, ku­ku­rū­zų. Vai­kui – la­bai nuo­bo­dus, il­gas toks dar­bas.

– Ma­ma vis kar­to­da­vo: tu­rė­tų bū­ti ne­sun­ku šiuo­se lau­kuo­se dirb­ti, nes tai – bu­vu­si mū­sų že­mė, – pri­si­me­na Jo­nas. Jo at­min­ty­je: pu­ri, leng­va, rū­pes­tin­gai iš­dirb­ta pro­se­ne­lių, se­ne­lių že­mė. Nors prie žaiz­dos dėk.

Sklė­nių na­mų val­dos – du hek­ta­rai. Tro­be­siai, pa­sta­tai bu­vo iš­si­dės­tę per abi ke­lio pu­ses. Me­džių ap­sup­ty­je jau­kios erd­vės jun­gė­si į vien­ti­są se­no­vi­nės so­dy­bos an­samb­lį. Anų lai­kų ar­chi­tek­tū­ros li­ku­čiai – me­di­nė klė­te­lė, šu­li­nio svir­tis. Vė­jo ma­lū­no gir­nos. Ir pa­ts gra­žiau­sias Jo­nui Lie­tu­vos me­džių me­dis – vinkš­na. Vinkš­nai trys šim­tai me­tų.

Kai­my­nų ir Jo­no kal­bos

Nau­jos sta­ty­bos kai­me – sa­vo­tiš­ka avan­tiū­ra. Se­no­liai stab­te­li, pa­gi­ria, pa­si­do­mi, kaip Jo­nui se­ka­si. Pa­ta­ria. Jau­nes­niems Jo­no la­bai gai­la. Vi­si ma­tė, kaip Jo­nas de­šimt me­tų au­ko­jo sa­vo lais­va­lai­kį ir gy­ve­ni­mui kė­lė nu­sė­du­sį šim­ta­me­tės pro­se­ne­lių, se­ne­lių, tė­vų tro­bos ga­lą. Ir še tau… Prieš ke­le­rius me­tus ki­lo gais­ras. Kaup­tas ir pil­dy­tas gi­mi­nės is­to­ri­jos ar­chy­vas, šei­mos re­lik­vi­jos, nuo­trau­kos, ver­tin­gos kny­gos, vi­sas Jo­no triū­sas – pe­le­nais…

Jo­ną net pa­tys ar­ti­miau­si gi­mi­nai­čiai nuo nau­jų sta­ty­bų at­kal­bi­nė­jo. Bro­lau, pa­si­žiū­rėk į sa­vo pa­są…

– Taip, aš jau pen­si­nin­kas. Kiek­vie­ną ry­tą pra­bu­dęs dė­ko­ju Die­vui kad gy­vas, svei­kas. Bet ką man, pen­si­nin­kui, veik­ti? Ki­ti išė­ję į pen­si­ją kei­kia val­džią, ren­ka iš laik­raš­čių plet­kus ar­ba bė­ga į spor­to klu­bus ant­ros jau­nys­tės ieš­ko­ti. Kam man tai? Ver­čiau lai­ką leis­ti pra­smin­giau, gam­to­je, gim­ti­nė­je. Šiais me­tais už­deng­siu na­mui sto­gą, pa­si­mū­ry­siu ka­mi­ną. Ki­tą­met su­si­dė­siu lan­gus, du­ris ir pra­dė­siu vi­daus ap­dai­los dar­bus. Ne tiek bai­sios sta­ty­bos, kai dir­bi sa­vo ran­ko­mis. At­nau­jin­siu se­ną so­dą. Au­gin­siu obuo­lius, kriau­šes, pri­si­so­din­siu anks­ty­vų­jų bul­vių, braš­kių, – pla­nuo­ja Jo­nas.

Jo pro­se­ne­lių tro­ba bu­vo dvie­jų ga­lų, 200 kvad­ra­ti­nių met­rų. Nau­ja­sis Jo­no na­mas bus daug ma­žes­nis, ne­sieks 80 kvad­ra­ti­nių met­rų.

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius kraš­tie­čių šven­tė­je. Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius kraš­tie­čių šven­tė­je.
Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.

Sta­ty­bo­se

Šal­niuo­se, pri­si­me­na Jo­nas, pa­sku­ti­nis na­mas pa­sta­ty­tas dau­giau kaip prieš 60 me­tų.

– Vai­kas bu­vau. Nu­lėk­da­vau pas kai­my­nus. Įdo­mu bū­da­vo ste­bė­ti sta­ty­bas, – šyp­so­si Jo­nas, žvelg­da­mas į bu­vu­sių kai­my­nų na­mą.

Nuo 14 me­tų per mo­ki­nių ato­sto­gas Jo­nas pra­dė­jo su­ktis tuo­me­ti­nio Jo­no Bi­liū­no ko­lū­kio sta­ty­bi­nin­kų bri­ga­do­je. Pa­gal­bi­niu dar­bi­nin­ku. Įgi­jo nau­din­gos pra­kti­kos, ku­ri la­bai pra­ver­tė gy­ve­ni­me. Bai­gęs aukš­tuo­sius moks­lus ir Pa­ne­vė­žy­je dirb­da­mas ga­myk­lo­je va­do­vau­jan­tį dar­bą vi­są gy­ve­ni­mą dir­bęs ir ant­raei­lė­se pa­rei­go­se, pra­stes­nį dar­bą.

– Al­gos ir tais lai­kais bu­vo ma­žos, o jau­nam akys pla­čios, vis­ko rei­kia. Sa­vait­ga­liais plu­šė­da­mas sta­ty­bo­se už­si­dir­bau pi­ni­gų pir­ma­jam au­to­mo­bi­liui. Za­po­ro­žie­čiui. Juo­kė­si vi­si už pil­vų su­siė­mę iš to­kios mar­kės ma­no au­to­mo­bi­lio. Jį pa­ts iš­siar­džiau, su­si­tvar­kiau ir va­ži­nė­jau 13 me­tų. 100 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų pra­va­žia­vau, – gi­ria sa­vo za­po­ro­žie­tį Jo­nas.

Tarp de­be­sų

Gud­ru­tis nuo ma­žens. Smal­sus. Jam vis­kas įdo­mu. Ypač ra­dio­tech­ni­ka. Ki­no me­cha­ni­ka. Anks­ti pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti. Bu­vo su­konst­ra­vęs vei­kian­čią ga­ro ma­ši­ną, elekt­ros va­rik­lį. Jo­ną vi­lio­jo svai­gūs skry­džiai. Su kai­mo ber­niūkš­čiais jis kars­tė­si po šim­ta­me­čius so­dy­bos me­džius, įsi­ko­rė net į van­den­tie­kio bokš­tą. Di­džiau­sia sva­jo­nė – „pa­kil­ti į orą“. Pen­kias­de­šim­ties su­lau­kęs Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius ga­vo sklan­dy­to­jo li­cen­ci­ją ir iki šiol kar­tu su ki­tais pi­lo­tais sen­jo­rais te­besk­lan­do. Fo­tog­ra­fuo­ja. Lei­džia­si į ke­lio­nes per pa­sau­lį. Vie­nas.

Per tas sta­ty­bas vis ma­žiau lai­ko po­mė­giams.

– Ma­no dar­bo sta­žas nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų. Kaip mi­nė­jau, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bau ir ant­raei­lė­se pa­rei­go­se. Vals­ty­bei mo­kes­čius mo­kė­jau, to­dėl val­džios ne­bur­no­ju ir ne­tu­riu jo­kių prie­kaiš­tų dėl sa­vo pen­si­jos, – ne­sle­pia Jo­nas.

Smeg­duo­bės

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius – ko­vo­to­jas. Už tei­sy­bę. Ban­dė nuo pjūk­lo ap­gin­ti ir gra­žuo­lius šim­ta­me­čius kai­mo me­džius, bet as­fal­tuo­jant ir pla­ti­nant ke­lią iš­gul­dė juos vi­sus. Neiš­girs­tas Jo­nas li­ko, kai vals­ty­bi­nė­je že­mė­je, tie­siant per Šal­nius as­fal­tą, jis ban­dė įro­di­nė­ti, kad vals­ty­bi­nė­je že­mė­je pa­lei ke­lią tri­jų met­rų gy­lio duo­bė­se ne vie­ta lai­do­ti me­die­nos at­lie­kas. As­muo, at­sa­kin­gas už tech­ni­nę ke­lio prie­žiū­rą pro­ble­mos ne­ma­tė ir į Jo­no pa­sta­bas ne­krei­pė dė­me­sio. O šį pa­va­sa­rį, ro­do Jo­nas, to­je vie­to­je kel­mai, ša­kos jau iš po že­mių len­da ir ve­ria­si smeg­duo­bės…

Jo­ni­nės

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius Šal­nių kai­mo ūki­nin­kų Sklė­nių ket­vir­tos kar­tos vai­kai­tis. Tre­čios kar­tos Jo­nas. Jo se­ne­lis bu­vo Jo­nas, dė­dė – Jo­nas. Jo­nas Jo­ni­nes šven­čia. Iki šiol įsi­min­ti­niau­sios – vai­kys­tės Jo­ni­nės. Ge­nu­tė Vin­ciū­nai­tė, jau pa­ne­lė, jam, vai­kui, nu­pin­da­vo iš ryš­kias­pal­vių kai­mo dar­že­lio bi­jū­nų vai­ni­ką ir at­ne­šu­si pa­puoš­da­vo juo tro­bos du­ris. Ir sal­dai­nių ke­lias sau­jas pa­ber­da­vo. Jo­nas jau pla­na­vo Šal­niuo­se švęs­ti Jo­ni­nes, bet tas ne­ti­kė­tas gais­ras…

Jo­nas Jo­ni­nes Šal­niuo­se dar švęs. Į tas Jo­ni­nes jam taip no­rė­tų­si pa­si­kvies­ti ir bu­vu­sią kai­my­nę Ge­nu­tę Vin­ciū­nai­tė. Ka­žin kur ji?..

Il­ge­sys

Vi­si ke­liai – gim­ti­nę. Jo­ną Ja­nuš­ke­vi­čių su­tik­si kraš­tie­čių su­si­ti­ki­muo­se, ka­pi­nė­se, kas­me­ti­niuo­se at­lai­duo­se La­mo­kė­lių kop­ly­čio­je, Va­bal­nin­ko baž­ny­čio­je.

– Mei­lū­nuo­se bai­giau aš­tuon­me­tę ir dar vai­kas, še­šio­li­kos me­tų, iš­va­žia­vau mo­ky­tis į Vil­nių. Grįž­da­vau na­mo la­bai re­tai. Kaip aš pa­siilg­da­vau tė­viš­kės… Kaip dau­žy­da­vo­si iš džiaugs­mo šir­dis su­grį­žus. At­ro­do ir žaiz­dos čia grei­čiau už­gy­da­vo. Kur ra­si pa­guo­dą? Tik gim­ti­nė­je. Ne kiek­vie­nas tai su­pras, – kal­ba ne­be vai­kas. Sep­tin­tą de­šim­tį bai­gian­tis vy­ras. Ne­ga­li ne­pa­ti­kė­ti jo žo­džiais.

Jo­nas lau­kia su­grįž­tan­čių kai­man paukš­čių.

 

Regina VAIČEKONIENĖ