Butėnų archyvo nuotr.

Su JAV, Vermonto valstijoje, gyvenančiu kraštiečiu, profesoriumi biochemiku Sauliumi Butėnu susirašinėti pradėjom prieš porą savaičių. Priežastis – jo tėčio jubiliejus. Nors gimtąja kalba jau keli dešimtmečiai rašo „tik kalėdinius sveikinimus“, kas rytą pašte rasdavau lietuvišką atsakymų dozę. Ne tik biochemijos eksperimentų tematika, bet ir to meto, kai mokėsi Rokiškyje ir Lietuvoje atmosfera. Ir jokio „šito gal nereikia rašyti“. Šinkūno, Pugžlio mokinys, Butėno (šios ne vienai Rokiškio kartai legendomis tapusios pavardės) sūnus, kuriam karjera Lietuvoje „nenusišvietė“ (nes tėvas pakliuvo į KGB akiratį), prieš 30 metų išvažiavo į JAV ir tapo žinomu mokslininku. Jo žmona Birutė Švelnytė-Butėnas „tičkinėje“ (J. Tumo-Vaižganto gimnazija) dėstė lietuvių kalbą ir savo neeiline charizma ne vienam nulėmė pasirinkimą. „Kai tik Saulius grįš iš savo 12-os kilometrų pasivaikščiojimo, aš jam perduosiu tavo klausimus“, – rašė buvusi mokytoja, kuri šiandien save vadina „dekabristo žmona“ ir skundžiasi tik šaltomis Vermonto žiemomis.

Privertė važiuoti į Plungę

Saulius Butėnas gimė ir užaugo Rokiškyje, 1967-aisiais tuometinę „tičkinę“ baigė aukso medaliu ir  išvažiavo studijuoti Kauno politechnikos institute chemijos technologijos. Baigęs raudonu diplomu buvo išsiųstas trejiems metams „atpilt lažo“ į Plungės dirbtinių odų gamyklą.

„Turėjau vietą aspirantūroje savo fakultete, bet vienas iš mano kursiokų, turėjęs vykti į Plungę, buvo paskirtas į Liaudies kontrolės komitetą Vilniuje. Tad vietoj jo buvau priverstinai išsiųstas aš“, – pasakoja apie karjeros pradžią Saulius. Po trejų metų Plungėje jis įstojo į aspirantūrą Medicinos akademijos Biochemijos institute Vilniuje. „Įdomiai vyko mano pokalbis su laboratorijos vedėju. Jis: „Kas dėstė organinę chemiją studijų laikais?“ Aš: „Profesorius Degutis.“ Jis: „Kokius pažymius gavai per jo egzaminus?“ Aš: „Penketus“ (tuo metu egzistavo penkių balų sistema). Jis: „Iš visų egzaminų“? Aš: „Taip.“ Jis: „Priimtas“, – prisimena rašinio herojus.

Ten laimė ir baigėsi

Deja, ten jo laimė ir baigėsi, nes „disertacijos vadovui mažiausiai rūpėjo mokslas, o labiausiai – jo paties administracinė karjera“. „Jis visą laiką skyrė profsąjungos arba kompartijos reikalams (buvo tai vienos, tai kitos organizacijos vadu institute). Todėl buvau įmestas į šaltą vandenį ir turėjau pats išplaukti. Taigi disertacinis darbas užtruko ilgiau nei tikėjausi. Antra vertus, išmokau savarankiškai rinkt literatūrą, planuot eksperimentus ir analizuot duomenis. Tai man labai padėjo ateityje, dirbant JAV“, – sako mokslininkas. Šiaip ar taip, disertaciją jis apsigynė 1985-aisiais, po to beveik dvejiems metams perėjo į Fermento institutą. Tiesa, vadinamasis taikomasis mokslas jam nepatiko. Todėl, gavęs pasiūlymą grįžt į Biochemijos institutą vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, ilgai negalvojo.

Neabejojo nė minutės

Padirbėjus pora metų, „įdomaus atsitiktinumo dėka“ Sauliui pasitaikė galimybė vykti į JAV, Vermonto universitetą, keturių mėnesių stažuotei. „Nors žemėlapyje teko ieškoti, kur ta Vermonto valstija (maždaug pusės Lietuvos dydžio ir viso labo tik apie 600 000 gyventojų; žodžiu, panašiai kaip Vilniuje tuo metu), neabejojau nė minutės. Žiūrėjau į tai kaip į unikalią galimybę surinkti aukšto lygio eksperimentinius duomenis ir, grižus į Lietuvą, parašyti keletą straipsnių“, –   prisimena biochemikas. Visi kiti faktoriai buvo antraeiliai. „Kai kurie mano kolegos institute už akių vadino mane avantiūristu: niekam nežinomas chemikas, nieko nenusimanantis biochemijoje, beveik nemokantis anglų kalbos, iš niekam nežinomos laboratorijos, iš beveik niekam nežinomo instituto (ir visa tai tiesa) vyks į visame pasaulyje garsią laboratoriją, dirbančią kraujo krešėjimo biochemijos srityje. Žodžiu, padarys gėdą Lietuvai. Vienintelis mano laboratorijos vedėjas buvo priešingos nuomones. Anot jo, protingi ir darbštūs žmonės ir Amerikoje reikalingi“, – pasakoja S. Butėnas.

Po vestuvių praėjus dviem mėnesiams

Vienaip ar kitaip, 1990-ųjų kovo pabaigoje, palikęs žmoną Birutę praėjus vos dviem mėnesiams po vedybų, avantiūristas išvyko į JAV. Po „šiokių tokių nuotykių Maskvos ir Niujorko oro uostuose“  jis atvažiavo į Burlingtoną Vermonte. Su 50 dolerių, kuriuos paskolino instituto direktorius, kišenėje. Burlingtonas įsikūręs labai gražioje vietoje, tarp Champlaino ežero ir žaliųjų kalnų (Apalačių kalnyno dalis). Beje, Vermonto pavadinimas ir kilęs iš prancūziško Žaliųjų kalnų pavadinimo (Verd Mont).

Darbo pradžia, pasakoja, buvusi nelengva. „Dėl beveik neegzistuojančių anglu kalbos ir  biochemijos žinių. Tad vienas iš laboratorijos doktorantų buvo pakirtas mano „chaperone“. Eksperimentų planavimas daugiausia vykdavo braižant schemas ant popieriaus, o ne kalbantis“, –pradžią Amerikoje prisimena S. Butėnas.

Jam ypač įstrigo vienas epizodas. „Laboratorijos vadovas sudarė man darbų planą. Bet sudarytojas daug keliaudavo, tad atsitiko taip, kad planą įvykdžiau, kai buvo išvykęs. Kadangi „sėdėt ant rankų“ nebuvau įpratęs ir turėjau tam tikrų idėjų, tai pradėjau eksperimentus, nesankcionuotus vadovo. Mano „chaperone“ perspėjo, kad vadas nebus laimingas. Taip ir įvyko. Sužinojęs apie eksperimentus, pareiškė, kad tai yra kvaila idėja ir kad švaistau savo laiką ir jo brangius reagentus. Kad nekelčiau bereikalingo konflikto, kai jis būdavo vietoje, darydavau tik sankcionuotus eksperimentus, bet, jam išvykus, toliau tikrinau savo idėją. Ir ką? Kai antros stažuotės metu padaviau jam rankraštį su savo pirmosios stažuotės rezultatais, perskaitęs atėjo ir pareiškė, kad jo (!!) genialios idėjos dėka, šie eksperimentiniai duomenys yra geriausi visame rankraštyje“, – šypsosi mokslininkas.

Pranoko vado lūkesčius

Šioje vietoje reikia įterpti, kad, atvykdamas į Vermontą, S. Būtėnas atsivežė junginius (substratus), kuriuos susintetino Vilniuje ir kuriuos naudojo savo eksperimentuose. Kai kurie jų, išanalizuoti  Vermonte, pranoko puikios laboratorijos vadovo lūkesčius, todėl jis ir pasiūlė atvykti antros stažuotės po metų. Šiuokart vieneriems metams. „Grįžau į Lietuvą, susintetinau dar apie 100 substratų ir 1991-ųjų birželį vėl į Vermonto universitetą. Antroji stažuotė nepraėjo be nuotykių, bet galiausiai vadovas pareiškė, kad stovėti viena koja Lietuvoje, kita Vermonte neracionalu, ir pasiūlė atvykti daugiau mažiau nuolatiniam darbui jo laboratorijoje“, – kalba S. Butėnas.

Stažuotės nebuvo lengvos

Abi tuomet jauno mokslininko stažuotės JAV buvo nelengvos dar dėl dviejų priežasčių: į pirmąją išvyko praėjus vos dviem mėnesiams po vestuvių, į antrąją – palikęs Birutę, besilaukiančią Elžbietos Gabijos. „Pirmą kartą ją pamačiau grįžęs į Lietuvą 1992-aisiais, kai Elžbietai jau buvo septyni mėnesiai“, – pasakoja rašinio herojus.

Po to, kai buvo pakviestas nuolat gyventi Vermonte, Saulius susitvarkė buitinius reikalus Vilniuje  ir jau su Birute bei Elžbieta Gabija persikraustė į JAV. Savo turtą prieš trisdešimt metų sutalpino į du lagaminus.

O toliau, kaip kažkas pasakytų, – lyg sviestu patepta. „Darbas laboratorijoje ėjo praminta vaga. 1997-aisiais tapau profesoriumi ir juo likai iki pensijos, 2019-ųjų lapkričio vidurio. Žodžiu, mano planuota keturių mėnesių stažuotė išsitęsė iki beveik trisdešimties metų tame pačiame universitete, tame pačiame departamente ir toje pačioje laboratorijoje. Kokių tik pokštų gyvenimas neiškrečia“, – šypsosi mokslininkas.

„Biochemiku palaipsniui tapau dirbdamas Vermonto universitete. Kadangi reikėjo biochemiškai ištirti junginius, kuriuos susintetinau Vilniuje, teko išmokti atitinkamas metodologijas. Keletą metų Vermonte dar sintetinau naujus junginius ir tuo pačiu metu juos tyriau biochemiškai (žodžiu, buvau organinis chemikas/biochemikas), tačiau vėliau visiškai atsidėjau biochemijai, nes „aštuoni amatai, devintas badas“. Savo karjeros Vermonte metu atspausdinau gerokai daugiau nei 100 straipsnių, dalyvavau tarptautinėse konferencijose įvairiose Europos šalyse, Argentinoje, Australijoje, Japonijoje, Turkijoje ir daugelyje JAV bei Kanados miestų. Kai kuriuos eksperimentinius duomenis patentavau JAV. Taip pat recenzavau kitų mokslininkų rankraščius, buvau kelių tarptautinių mokslinių žurnalų redkolegijų nariu. Žodžiu, neatsižvelgiant į trejus metus, praleistus Plungėje ir gerokai užtrukusį disertacinį darbą, manau, mano mokyklinis tikslas – tapti mokslininku – pasiektas“, – sako Saulius Butėnas.

Apie moteris

Ką visus tuos tris dešimtmečius JAV veikia mokslininko žmona, lituanistė Birutė Švelnytė-Butėnas? Atvykusi ji pradėjo lankyti anglų kalbos kursus, gavo „žaliąją kortą“, pradėjo dirbti ir dirba iki šiol. Elžbieta Gabija baigė Vermonto  universitetą 2014-aisiais, šiuo metu ji gyvena Šiaures Karolinoje ir dirba Duke‘o universiteto ligoninėje.

„Nuo pat atvykimo mūsų namuose buvo įvesta griežta taisyklė: namuose šeimos nariai kalba tik  lietuviškai. Elžbieta vaikystėje buvo labai nelaiminga dėl to, kad niekas iš jos draugių ta kalba nekalba. Tačiau vėliau, jau būdama paauglė, ji pradėjo tuo didžiuotis, nes pasijuto unikali, mokanti kalbą, kurios niekas iš jos draugių nemoka. JAV yra didžiulis pliusas būti kuo nors kitokiam nei kiti. Dukra ir dabar puikiai kalba lietuviškai, išmoko beveik savarankiškai rašyti ir su mumis bei giminaičiais Lietuvoje susirašinėja lietuviškai“, – pasakoja pašnekovas.

Kartais Butėnų klausia, ar išėję į pensiją, jie nesiruošia grįžti į Lietuvą? „Manau, ne. Viena vertus, aš esu ryškus intravertas ir, mirus tėvams, nelabai turiu pas ką važiuot. Su keletu Lietuvoje likusių draugų ir giminių susirašom Kalėdų proga arba dažniau, jei atsiranda kokių reikalų. Antra vertus, Birutė nori gyventi netoli Elžbietos. Aš irgi ne prieš. Tad, jei Elžbieta įleis šaknis Šiaurės Karolinoje, mes irgi patrauksim į tuos kraštus. Juolab kad ten kur kas šilčiau nei Vermonte ar Lietuvoje“, – sako mokslininkas.

Birutė Butėnas apie savo vyrą

Mes su Sauliumi kartu jau 30 metų. Kažkur skaičiau, kad kartais žmonės nesupranta, kaip ta pora gali kartu gyventi, nes abu jie tokios asmenybes, kad būti kartu tiesiog neįmanoma. Žodžiu, kas netinka ir neatitinka realybėje, iš jos paėmus atskirus atvejus – išimtys galimos. Sakyčiau, mes esame ta išimtis.

Kažkada žalioje jaunystėje aš sakydavau, kad ištekėsiu už mokslininko, tada nebereikės dirbti. Už mokslininko ištekėjau, nedirbau ketverius metus, ir tai buvo patys nuobodžiausi metai gyvenime.

Kai susipažinom su Sauliumi, visą naktį kalbėjom. Buvo 1989-ieji, pats Sąjūdis – ir štai Saulius – suaugęs hipis, apšepęs, pilnas idėjų, apsiskaitęs, apie viską turintis savo kietą nuomonę. Aš visada teigiu, kad seksualiausia žmoguje yra jo smegenys ir humoro jausmas. Saulius turi abu, tai kaip nemylėti tokio seksualaus vyro. Ir dar mokslininko. Žodžiu, ištekėjau už savo paauglystes svajonių vyro. Juokiuosi, kad dabar mus sieja tik banko sąskaita, bet žinau, kad tai – tik humoras. Mus sieja ne tik tai, bet ir pomėgiai, ir knygos, ir interesai. Mums vienam su kitu tikrai niekada nebuvo ir nebus nuobodu. Ir tai, manau, mūsų jėga bei šeimos stiprybė. Ir humoras. Elžbieta irgi paveldėjo šitai – humoro jausmą bei kietą charakterį.

Na, o dėl išvažiavimo į JAV… Vadinu save dekabristo žmona. Sauliaus svajonė buvo išvažiuoti į  šią šalį, nes jei mokslininkas žinomas čia, jis žinomas visame pasauly. Jis suprato, kad tokia svajonė niekada neišsipildys, kol Lietuva netaps laisva. Bet, kaip sakoma, svajok atsargiai. Todėl, kai  atsirado galimybė svajonę įgyvendinti, mes su Elžbieta išvažiavome kartu.

Elžbieta čia užaugo, baigė mokslus, jau seniai savarankiška – jinai ir lietuvė, ir amerikietė, nes ir kalba, ir raso, ir skaito abiem kalbom. Nors gyvena JAV, jos ryšiai su Lietuva ir giminėmis labai artimi bei šilti.

Jau 28-eri metai mes gyvenam JAV, Naujojoje Anglijoje, Vermonte. Visko buvo, daug ką teko išgyventi – bet nėra to, ko žmogus negali, jei tik imasi daryti ir veikti. Dabar turim viską, ko reikia, nors iš tiesų žmogui reikia labai mažai – jei turi vieną sėdynę, užtenka vienos kėdes. Man tereikia gėlynų, knygų, kelionių, skanaus maisto ir kad visi žmones, kuriuos mes mylim, būtų sveiki. Nesiskundžiu nei gyvenimu, nei santuoka. Išskyrus ilgas bei šaltas žiemas Vermonte. Bet, kaip jau sakiau, tai pakeisti labai lengva.

Elžbieta apie tėvus

Nuo pat vaikystės tėveliai visada aiškindavo, kad Amerika yra galimybių šalis ir kad man reikia tuo pasinaudoti. Kad reikia pasinaudoti kiekviena prieinama galimybe ką nors pasiekti, nes jie jaunystėj niekada tokių galimybių neturėjo. Ypač tėtis visada norėjo, kad būčiau geriausia moksluose; kad pažymiai butų geri, kad pasirinkčiau sunkiausias klases, siekčiau viską gerai daryti. Manau, todėl iki šiol labai mėgstu ką nors naujo kasdieną išmokti, nusprendžiau, kad reikia baigti magistrą. Juokauju, kad nemoku nebūti studente.

Aišku, neįmanoma visada dėl visko sutarti. Tėtis visada labai tikėjosi, kad būsiu mokslininkė kaip ir jis. O aš nuo pat vaikystės žinojau, kad tai manęs nedomina. Žinojau, kad noriu dirbti su žmonėmis. Tėtis, aišku, mane palaikė. O mama nuo pat gimimo sako, kad esu protingas, darbštus ir geras žmogus. Visada bando mane įtikinti, kad esu stipri ir protinga.

Atsimenu, vaikystėje mūsų namuose buvo daug skaitymo. Mama mokė skaityti lietuviškai, tėtis – angliškai.

Pirmosios keliones į Lietuvą neatsimenu, bet visi prisiminimai iš Lietuvos man geri. Nors nesu Lietuvoje gyvenusi, jo mano širdyje vis tiek kaip namai. Čia daug mano giminių bei pažįstamų.

Prieš pusantrų metu išvažiavau iš Vermonto išbandyti gyvenimą kitoje valstijoje. Dabar gyvenu Šiaurės Karolinoje ir dirbu medicinos sesele. Pavasarį baigsiu slaugos mokymo magistrą ir tikriausia mokysiuosi toliau.