Kasmet vis populiariau po abitūros rinktis pertraukos metus, per kuriuos dirbama, savanoriaujama ar kitokiu būdu ieškoma savęs. Tokiu keliu žengė ir gargždiškė Saulė GRIGONYTĖ, kuri išvyko ieškoti tikrojo studijų pasirinkimo Prancūzijoje bei Ispanijoje. Komforto zoną teko palikti namuose, mat teko apsigyventi akmeninėje trobelėje, o ir koronaviruso grėsmę teko ištverti svetimoje šalyje, toli nuo savo šeimos. Po savanorystės veiklos grįžus į Lietuvą mintys rado savo vietą – dabar pašnekovė Vilniaus universitete studijuoja psichologiją.

Trūksta studijų pasirinkimo

– Praėjusiais metais baigei „Vaivorykštės“ gimnaziją, tačiau niekur nestojai. Kodėl taip nusprendei?

– Baigusi 9 klasę supratau, kad mano didžioji gyvenimo svajonė būti gydytoja tiesiog dingo. Suvokiau, jog visiškai tam neturiu nei atsakomybės, nei noro. Ilgą laiką blaškiausi į vieną, kitą pusę visai be noro. Vėliau teko savanoriauti, keliauti.

To, ką norėčiau dirbti, Lietuvoje dar nemoko – noriu meną integruoti į psichologiją. Šiuo metu dažniausiai pasikliaujama vaistais. Dėl to vystosi priklausomybė, ir žmogus užsisuka tame pačiame rate.

– Ar pasirinkimas studijuoti psichologiją jau anksčiau glūdėjo tavyje?

– Aš šią idėją puoselėjau. Leidau minčiai suvešėti. Kai pradėdavau kalbėti su draugais, jie man pradėdavo siūlyti variantus, apie kuriuos nebūdavau pamąsčiusi. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra galimybė studijuoti psichologiją kartu su homeopatija. Dažniausiai mūsų problemos yra ne vien tik fizinės ar psichologinės – jos susijusios. Geras specialistas turėtų matyti visumą.

Aukso kalnų nesupilta

– Kodėl nusprendei patirties ieškoti užsienyje?

– Kad užsienyje būtų geriau nei Lietuvoje – nesakau nei taip, nei ne. Man buvo gana sunku, nes esu individualistė. Ekstravertams kiek lengviau, nes jie netrukus susiranda draugų. Manau, kad užsieniečiai tikrai turi ko pasimokyti iš Lietuvos.

– Tai neverta svetimose šalyse ieškoti aukso kalnų?

– Kai kuriems žmonės tai yra įgimta, nes dalis nori nusiblokšti, būti kitur. Pranašu savo žemėje nebūsi. Pastebėjau ir visuomenės skirtumų, pavyzdžiui, užsieniečiai lengviau priima kritiką, lietuviams tai yra sunkiau.

Papuolė į streikų virtinę

– Žiemą prieš pat koronaviruso pandemiją radai savanorystės pasiūlymą Prancūzijoje. Ką ten patyrei?

– Išvykau sausio pradžioje, buvau pasiryžusi grįžti po 2 dienų. Prancūzija nebūtų Prancūzija – per Naujuosius vėl prasidėjo streikai. Laukiau persėdimo Briuselyje ir gavau žinią, kad į Prancūzijos gyvenvietę, kurioje turėjau gyventi, vienintelis susisiekimas yra traukiniu. Tuomet gi vyko būtent traukinių streikas. Nukeliavau iki Nimo miesto, kuris yra Pietuose. Grožėjausi architektūra, kalbėjau angliškai – džiaugiuosi, kad pavyko, nes retas žmogus moka anglų kalbą. Dėl sunkumų pasiekiant savanorystės vietą svarsčiau apie grįžimą, tačiau tėvai skatino likti. Jie sakė, kad ir ne pusę metų, tai bent tris mėnesius. Bent būčiau pabandžiusi. Taigi, nusprendžiau likti, pusę kelio važiavau autobusu, o kitą dalį kelio – taksi. Prancūzijoje patyriau, kad prancūzai yra be galo tolerantiški, mėgsta draugiškai kalbėtis.

Akmeninės trobelės patirtis

– Kada pagaliau pasiekei savanorystės vietą Prancūzijoje?

– Atvykau sausio 8-ąją į krikščionių bendruomenę, tačiau tai nėra religinė, o labiau filosofinė organizacija žmonėms, kurie nori pertraukos savo mintims, įprastam gyvenimo būdui. Gyvenau apie 800 m aukštyje. Aplink supo kalnai su nuostabiais vaizdais, šalia buvo upė, mačiau krioklius. Perėjusi į kitą kalno pusę galėjau ateiti į Viduramžių miestelį.

Iš ten buvo sunkiausia išvažiuoti, nes tarsi pasikeitė laiko tėkmė. Ir dabar bendrauju su draugais iš Naujosios Zelandijos, Australijos, Belgijos. Sutikau gal tik 5 prancūzus.

– Ar išmokai kažką, ko anksčiau niekada nebuvai dariusi?

– Išmokau dirbti su gervuogėmis, drožinėti, kepti duoną. Supratau, ką reiškia keltis 6 valandą, kad užkurčiau krosnį, sušiltų kambarys. Kepiau prancūzišką duoną, kuri yra labai puri ir nesukelianti alergijos. Mokiausi viską atlikti naudodama ugnį, nes tai buvo pigiausia. Mokiausi nesušalti, nes gyvenau akmeninėje trobelėje. Turėjau krosnį kambaryje, tačiau ryte pabudus viskas būdavo atvėsę. Gulėdama po antklode ir iškišusi pirštą galėjau pasakyti, iš kurios pusės pučia vėjas.

Į kritines situacijas – ramiai

– Vėliau išvykai į Ispaniją pasirinkai gyvenimą Barselonoje?

– Ten buvo sudėtingos gyvenimo sąlygos, nes su kolege gyvenome kaip meno mokykloje. Pavyzdžiui, jei pamokos prasidėdavo 9 valandą, iki tol turėdavome būti viską sutvarkiusios, asmeninės erdvės nebebūdavo ir taip visą dieną iki 22–23 valandos. Tuomet išmokau būti viena, džiaugtis laisve, stengiausi pažinti miestą. Barselonos grožis ypač atsiskleidžia naktį. Būtent šiame nuostabiame mieste išmokau daugiau atsakomybės. Kai mano kolegė išgirdo žinias apie koronaviruso grėsmę, viską metė ir išvažiavo. Aš jos dėl to nekaltinu. Pandemiją Barselonoje ir pasitikau. Vėliau susiradau naują vietą – patraukiau į kalnus tarp Barselonos ir Valensijos. Ten kitoks gyvenimas – per savaitę sutikdavau vos vieną žmogų, tad buvo keista grįžus dėvėti kaukę prie žmonių.

– Ar vertėjo išvykti kuriam laikui iš Lietuvos?

– Tikrai taip. Nebuvau Lietuvoje 5 mėnesius. Kai išvykau, pajutau absoliučią laisvę, o kai grįžau, teko su savimi kovoti, jog „susispausčiau“. Į kritines situacijas išmokau žvelgti ramiai, šaltu protu. Man reikėjo blaškytis po pusę pasaulio, kad išmokčiau kepti duoną, nors lietuviai nuo seno tuo garsėja. Keliauti ir nebijoti – to irgi išmokau, nes nerimavau grįždama namo, kadangi galėjau kur nors įstrigti dėl pandemijos. Supratau, kaip svarbu nebijoti keistis. Jaučiuosi šiek tiek paaugusi kaip asmenybė.

Keliaudavau viena, bet po Prancūzijos supratau, kad nėra ko bijoti. Nėra durų, kurios atsivertų anksčiau negu esi pasiruošęs. Nė vienos patirties nekeisčiau – jos visos turi šį tą, dėl ko vertėjo vykti. Man atrodo, kad gyvenimas per trumpas, kad mes bijotume, juk yra tiek daug galimybių! Pasaulyje daugybė gerų žmonių.

Stengėsi skleisti lietuvybę

– Ko savanoriaudama pati mokei kitus?

– Krikščionių bendruomenėje mūsų kiekvieno pagalba buvo reikšminga. Aš daugiausia dirbau sode, nes reikėjo paruošti terasas sėjai – 60 metų jos buvo apleistos. Jie stengiasi patys išgyventi iš savo užauginto maisto. Visur stengiausi skleisti lietuvybę, nes domiuosi etnokultūra, baltų tradicijomis. Man patinka ir lyginti – Europos kontekste tarp šalių pastebiu daugiau panašumų negu skirtumų, pavyzdžiui, pagarba gamtai. Dėl to žmonės nori keliauti ten, kur yra mažiau žmogaus prisiliesta. Panašumai atsiskleidžia ir per dainas, pasakas.

– Ką patartum dėl ateities abejojančiam jaunuoliui?

– Reikia nebijoti nei mokytojų, nei visuomenės, nei tų pačių rezultatų. Svarbiausia nebijoti siekti, keisti aplinkos, bandyti. Šiuo metu grįžau po pertraukos metų su dar didesniu įkvėpimu studijuoti. Mes žinome, ko norime iš gyvenimo, tik dažnai bijome tai pripažinti. Dalis po tokių metų negrįš mokytis, bet tai yra jų kelias. Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas ir pasitikėtų savimi.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Asmeninio albumo nuotr.