Veislyno „Kalnų šuo“ savininkas Irmantas Tarnauskas jau šešiolika metų kolekcionuoja šunų skulptūrėles. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Įsivaizduokite tris šimtus šunų – didelių ir mažų – vienoje vietoje. Ko gero, vaizduotėje iškyla milžiniška parodų salė, kurioje nė akimirkai nesustoja aidėti amsėjimas. Kitas variantas – pilnutėlis didžiulis mokyklos stadionas, ar ne?

Na, ne būtinai. Trys šimtai keturkojų laisvai telpa keliose dėžėse. Telpa, jeigu kalbame apie veislyno „Kalnų šuo“ šeimininko Irmanto Tarnausko šunų skulptūrėlių kolekciją, kurios didžiausias eksponatas – juodo kailio dobermanas – yra vieno metro aukščio, o mažiausieji ekspozicijos vienetai gali pasimesti… paties kolekcininko delne.

Keturkojų dresuotojo I. Tarnausko „augintiniai“ – ne amsi, o priešingai – nuolankiai tyli ir klauso. Ne todėl, kad dresuotojas to būtų išmokęs – tiesiog jie… porcelianiniai, gipsiniai, keraminiai, stikliniai, iš plastiko ir netgi iš medžio išdrožti.

Kelionę po Lietuvą pradėjo Kėdainiuose

Jau šešiolika metų vyriškio renkama kolekcija – išties išskirtinė, kadangi panašaus kalibro ekspozicijų Lietuvoje – vos viena kita.

Iš įvairių pasaulio kampelių krūvon surinktos skulptūrėlės plačiajai visuomenei eksponuotos iki šiolei tebuvo du kartus. Pirmąjį kartą, prieš dvejus metus, tuomet dar kuklesnė kolekcija buvo parodyta Raseinių rajone. Šįkart dienos šviesą gausi, beveik 300 eksponatų sukaupusi kolekcija atkeliavo į Kėdainių kultūros centrą.

„Ko gero, esu vienas iš nedaugelio, kuris „augina“ tiek šuniukų ir dar šitiekos skirtingų veislių vienoje vietoje. Įtariu, kad jeigu ne šimtu procentų visų, tai bent didžiosios dalies pasaulyje egzistuojančių šunų veislių“, – šypteli humoro jausmo nestokojantis veislyno „Kalnų šuo“ šeimininkas, 52-ejų metų amžiaus I. Tarnauskas.

Didžiausias kolekcijos eksponatas – juodo kailio dobermanas – yra vieno metro aukščio ir be galo tikroviškas. Kartą į kambarį, kuriame stovėjo skulptūra, įėjęs elektrikas, išvydęs keturkojį, pro duris atgal puolė strimgalviais. A. Barzdžiaus nuotr.

Didžiausias kolekcijos eksponatas – juodo kailio dobermanas – yra vieno metro aukščio ir be galo tikroviškas. Kartą į kambarį, kuriame stovėjo skulptūra, įėjęs elektrikas, išvydęs keturkojį, pro duris atgal puolė strimgalviais. A. Barzdžiaus nuotr.

Pirmoji skulptūrėlė – Berno zenenhundo

Kuomet prieš šešiolika metų įsigijo pirmąjį savo parodos eksponatą – masyvią Berno zenenhundo veislės šuniuko skulptūrėlę – keturkojų entuziastas augino vokiečių aviganius.

„Man toji skulptūrėlė labai krito į akį. Pastebėjau ją vienoje mugėje ir nusipirkau sau gimtadienio proga kaip taupyklę. Tuo metu, regis, dar nė nežinojau, kokios veislės šuo pavaizduotas“, – prisimena I. Tarnauskas.

Pirkinys tapo ateities pranašu: praėjus keleriems metams nuo pirmosios skulptūrėlės įsigijimo, būtent Berno zenenhundo veislės šunys užkariavo kiemą I. Tarnausko namuose Raseinių rajone bei jo paties širdį.

Nuo statulėlės – prie veislyno

„Pirmąsias dvi Berno zenenhundo veislės kalytes mudviems su mano gyvenimo drauge Onute padovanojo jos dukra Aušra Lajauskienė. Pamilome šiuos šunis. Iš dviejų pasidarė trys, iš trijų – keturi, iš keturių – penki. Ne be reikalo yra sakoma, kad už vieną Berno zenenhundą geriau yra tik antras Berno zenenhundas“, – juokiasi I. Tarnauskas.

Taip prieš vienuolika metų prasidėjo jo atstovaujamo veislyno „Kalnų šuo“ veikla.

Ant kelio užvedė mylimosios dukra

Ir ne tik veikla – tuo pačiu metu įsibėgėjo ir kolekcionieriaus hobis bei didžiulė aistra – šunų skulptūrėlių rinkimas.

„Ko gero, veislyno savininkui turėti šunų skulptūrėlių kolekciją yra mažų mažiausiai simboliška, – svarsto kolekcionierius. – Labai aktyviai į tai įsitraukė mano gyvenimo draugės dukra Aušra. ji gyveno Airijoje, Anglijoje, pirmąsias kelias dešimtis eksponatų surinkusi ji padovanojo savo dalį. Tuo metu pats turėjau surinkęs porą dešimčių. Taip viskas ir prasidėjo. Taip ir susirgau šia liga.“

Užsienietiškos – tikroviškesnės

Kolekcionierius I. Tarnauskas pastebi: skulptūrėlės, atkeliavusios iš Anglijos ir Airijos, yra šiek tiek tikroviškesnės negu tos, kurias jis įsigydavęs Lietuvoje, pačioje kolekcionavimo pradžioje.

„Manau, kad Aušra daug jų rado pirkti vietiniuose turguose. Tokių eksponatų, kurie pagaminti nepaprastai originaliai ir tikroviškai, neįtikėtinai panašiai į veislę, kuri vaizduojama. Lietuvoje pradžioje jie buvo labai žaismingi, mieli ir gal kiek vaikiški. Tada užsibrėžėme tikslą dairytis kuo panašesnių į originalus“, – prisimena keturkojų mylėtojas ir entuziastas.

Be 300 skulptūrėlių, kolekcionieriaus Irmanto Tarnausko ūkyje – ir gyvi eksponatai: penki suaugę ir šeši mažučiai Berno zenenhundų veislės šunys. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Be 300 skulptūrėlių, kolekcionieriaus Irmanto Tarnausko ūkyje – ir gyvi eksponatai: penki suaugę ir šeši mažučiai Berno zenenhundų veislės šunys. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Dažniausiai perka pats

Šiandien I. Tarnausko kolekcijoje – kone trys šimtai skirtingo dydžio eksponatų, o tarp jų nėra dviejų vienodų.

„Iš įvairių šalių atkeliavę. Vienas netgi vokelyje iš Anglijos atsiųstas buvo, su gyvu augaliuku priklijuotu kartu, – pasakoja kolekcionierius. – Daugiausia perku pats. Kur nors pastebėjęs – nebeatstoju.“

Daugiausia už vieną skulptūrėlę I. Tarnauskas yra paklojęs šiek kiek daugiau nei 50 eurų.

„Teko pataupyti, bet jos labai norėjau… Na o pigiausia – tarp 50 centų ir 2 eurų. Mėgstu ir kokį euriuką nusiderėti“, – šypteli keturkojų dresuotojas.

Vardadienio proga – skulptūrėlė dovanų

Tiesa, ne vien pats prie prekystalių ir suvenyrų kioskelių pamindžikuoja kolekcijos savininkas. Neretai skulptūrėles jam dovanoja artimieji, bičiuliai, kartais – ir menkai pažįstami žmonės.

Vos prieš kelias dienas, kovo 20-ąją, vardo dienos proga Irmantą nustebino jo mylimoji Onutė.

„Padovanojo šuniuką, kurį prieš tai pats nusižiūrėjęs buvau Kaune. Pirmąjį kartą pinigų pagailėjau. O antrąjį kartą Kauno bazėse nuo jo nebeatstojau… Mano Onutė žino, kaip mane pradžiuginti“, – juokiasi I. Tarnauskas.

Visai neseniai į Irmanto rankas pateko ir kitas naujas eksponatas – letenėlę kilstelėjęs metalinis seterių veislės šuo, atkeliavęs iš jo dresuojamo keturkojo šeimininko.

„Vyrukas atvažiavo pas mane dresuoti šuns ir pasisakė turįs metalinę skulptūrėlę, o aš – kad jas renku ir parodas darau. Grįžęs namo atsiuntė man nuotrauką. Vos nuotraukoje išvydęs metalinį šuniuką supratau: noriu jo savoje kolekcijoje. Padovanojo“, – šypteli kolekcionierius.

Kaži, ar tikroviškiau begali būti: jorkšyro terjeriukė – netgi su kaspinėliu!.. A. Barzdžiaus nuotr.

Kaži, ar tikroviškiau begali būti: jorkšyro terjeriukė – netgi su kaspinėliu!.. A. Barzdžiaus nuotr.

Drabužiai ir indai – su keturkojų atvaizdais

Tiesa, I. Tarnausko namuose – ne vien šimtai skulptūrėlių. Juose – ir kilimėliai, ir lėkštės, ir puodeliai bei šių padėkliukai, ir druskinės, ir pjaustymo lentelės, ir kepuraitės – su keturkojų atvaizdais. Netgi megztiniai ir šlepetės!..

„Man patinka viskas, kas susiję su šunimis. Dėviu šlepetes su šuniukais, kavą geriu iš puodelių su šuniukais… Tokių namuose – šeši, – skaičiuoja keturkojų entuziastas. – Butelių, žiebtuvėlių turėjau… Vos pamatau kur ne vien skulptūrėlę, bet ir megztinį ar kepuraitę su šuns piešinuku – jau ir velku namo. Tai – mano silpnybė. Juk kiekvienas turime savąją.“

Gyvieji eksponatai

Beje, kartu su pačių įvairiausių dydžių, spalvų ir įdomiausias istorijas pasakojančiomis skulptūrėlėmis Kėdainių kultūros centre net tris dienas viešėjo keturi įspūdingi Berno zenenhundų veislės šunys – Ksena, Piranija, Persis ir Vilis.

Iš viso I. Tarnausko ūkyje – penki suaugę šunys ir šeši mažučiai, kurie namus atranda ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vienas mažyli ką tik išvyko į norvegų šeimą.

„Berno zenenhundų veislės šunys – mano mylimiausi. Švelnūs, jaukūs, šilti, dideli, gražūs meškinai. Aš galiu būti už juos tikras, kad niekada jokiam žmogui neįkas. Lengvai valdomi, lengvai dresuojami, puikaus būdo“, – pasakoja I. Tarnauskas.

Ketverių buvo sukandžiotas

Tai, kad jo keturkojai nekąstų kitiems – ypatingai svarbus aspektas I. Tarnauskui, mat jo paties pažintis su keturkojais prasidėjo nelabai šiltai: „Pirmieji sutikti šunys gyvenime mane, tuo metu ketverių metų amžiaus berniuką, apkandžiojo. Gal dėl to jie man taip stipriai įsiminė… Ilgą laiką neturėjau galimybės laikyti šuns, bet su laiku atsirado vienkiemis, voljerai, vokiečių aviganiai, po to – ir Berno zenenhundai… Taip viskas ir įsivažiavo.“

Kėdainiai – artimas miestas, papildęs kolekciją

Kėdainiečiai I. Tarnausko kolekciją išvydo vieni pirmųjų Lietuvoje. Prieš tai kolekcininkas ekspoziciją buvo surengęs Raseiniuose, bet jau prieš kurį laiką.

„Kėdainiai man labai artimas miestas. Esu tikras kaimynas – gyvenu gretimame Raseinių rajone, esu kilęs iš Ukmergės rajono, ne vienerius metus gyvenau Pagiriuose Kėdainių rajone, mokiausi Jonavoje“, – apie tai, kodėl kelionės su savo kolekcija po Lietuvą atskaitos pradžios tašku pasirinko Kėdainius pasakojo I. Tarnauskas. Kolekcininkas čia žada sugrįžti apsukęs visą Lietuvą, o artimiausia stotelė ateinantį savaitgalį – Ukmergės miestas.

Deja deja, Kėdainiuose kolekcionierius atvirauja nesulaukęs tokio dėmesio, kokio tikėjosi. Kita vertus, tie krašto žmonės, kurie užėjo apžiūrėti ekspozicijos Kėdainių kultūros centre, buvo dosnūs. I. Tarnausko kolekcija iš Kėdainių išvyko didesnė, negu čia atvyko. „Rinkos aikštės“  internetiniame portale buvo skelbiama apie galimybę apžiūrėti 300 keturkojų skulptūrėlių ekspoziciją, ir keletas lankytojų atnešę kolekcionieriui padovanojo naujų.

Seniausiam – daugiau nei šimtmetis

„Ėjo metai ir susimąsčiau, kad pribrendo laikas parodyti tai, ką esu sukaupęs. Aš – ne uždaras žmogus, noriu pademonstruoti, kad kiti su manim pasidžiaugtų. Tebūnie – sudaužys, nukniauks, gal ir nebeatsiminsiu, kad tokia skulptūrėlė buvusi… Bet esu tikras – vienam dingus, jo vietą trys nauji užims. Esu optimistas“, – patikina I. Tarnauskas.

Jo skulptūrėlių kolekcijoje vietą randa ir masinės gamybos, ir unikalūs rankų darbo eksponatai. Vis dėlto kai kurie jų – brangesni už likusius ir juos prarasti būtų ypatingai gaila.

Vienas tokių – medinė šuns skulptūrėlė su laikrodžiu. Šią Irmantui dovanojusi jo krikšto mama.

Ekspozicijoje taip pat – vieno metro aukščio gipsinis juodakailis dobermanas.

„Labai įdomus eksponatas. Kuomet jis dar buvo mano draugės dukros Aušros namuose, į kambarį įžengęs elektrikas žaibo greitumu uždarė duris ir parbėgo atgal. „Aš ten neisiu. Taigi ten yra toks didžiulis šuo“, – išsigandęs sakė. Jis išties labai tikroviškas“, – juokėsi I. Tarnauskas.

O užvis brangiausias – 1918 metų šuns registracijos žetonas, kurį pažįstami žmonės dovanojo kolekcininkui šį atkasę viršutiniame žemės sluoksnyje.

Konkurentai Lietuvoje – tik keli

Be I. Tarnausko, jo teigimu, Lietuvoje šunų skulptūrėles kolekcionuoja tik keli žmonės. „Šeima Palangoje įkūrusi oficialų šunų muziejų, kuriame – apie 2 000 suvenyrinių šunų. Girdėjau, kad vienas kaunietis yra sukaupęs per tūkstantį skulptūrėlių, bet tos kolekcijos jis man nenori parodyti, – tikina keturkojų entuziastas. – Panevėžyje moteriškė turi apie trisdešimt, bet juos suvežė mylimi anūkai, tai į kalbas apie jų pardavimą nė nesileidžia… Galbūt dar kas nors turi, nežinau… Bent jau garsiai apie tai nepasakoja.“

Paklaustas, ar patartų kitiems pradėti rinkti savas kolekcijas, I. Tarnauskas šypteli: „Įspėju, kad kolekcionavimas tampa labai rimta liga. Bet šis hobis – labai įdomus. Tiesa, nenorėčiau, kad kolekcionuotumėte šunis – jog man iš po nosies gerų eksponatų „nenugvelbtumėte“.“

Statulėlė – niekis, palyginus su gyvu padaru

Tiesa, pokalbį su „Rinkos aikšte“ kolekcininkas užbaigia rimtesne gaida.

„Vedu vaikams edukacijas, pasakoju apie šuniukus… Kolekcionuoti yra smagu, su keturkojais užsiimti – taip pat. Bet man nė vieno parodos eksponato, nė paties brangiausio, sudaužyti ar pamesti nebūtų taip gaila, kaip man gaila neprižiūrimų, nemylimų keturkojų. Gyvūnas – ne žaislas, ne skulptūrėlė, kurią galima išmesti. Tačiau žmonės išmeta šunis… Atsikrato paliegusių, neišauklėtų, atsikrato, jeigu gyvūnas tiesiog atsibosta. Žiemą išvargsta šiaip ne taip, o atšilus orams išveža į mišką ir palieka. Teko matyti žiaurių dalykų. Juk šuo – geriausias draugas, o kas su savo geriausiu draugu šitaip žiauriai elgiasi? – nusivylimo neslėpė I. Tarnauskas. – Šunį įsigyti ar iš prieglaudėlės pasiimti galima tik jeigu supranti, jog tai – ne žaislas, o didelė atsakomybė. Privalu suprasti, kad šuniukui reikės ne vien pavalgyti – jį reikės išvesti pasivaikščioti bent dukart dienoje, su juo užsiimti, juo rūpintis, jį mokyti. Šuo sirgs, jam reikės pas veterinarą. Jums prisireikus išvykti, teks palikti augintinį kažkam iš draugų ar artimųjų. Visa tai gerai apgalvokite.“

 

Justina ŠVEIKYTĖ