Iš kairės: šiaurės ekspedicijos nariai biržietis Aidas Šunta, alytiškis Linas Žvaliauskas, klaipėdietis Sergejus Aleškevič ir alytiškis Dainius Česynas aštuonias dienas praleido šiaurės Laplandijoje, kur neveikia mobilieji telefonai, nėra vietos gyventojų ir galima pailsėti nuo civilizacijos tiesiogine to žodžio prasme. Asmeninė nuotr.

„Pa­sa­kyk man, kaip tu atos­to­gau­ji, ir aš pa­sa­ky­siu, kas tu“, – ši per­fra­zuo­ta iš­min­tis tin­ka aly­tiš­kiui Li­nui Žva­liaus­kui ir jo ben­dra­žy­giams, jau an­tra va­sa­ra iš ei­lės ke­liau­jan­tiems į Lap­lan­di­ją. Iš­vyk­da­mi, kaip įpras­ta tech­no­lo­gi­jų vi­suo­me­nė­je, apie tai pra­ne­ša feis­bu­ko drau­gams, ta­čiau tik­rai ne tam, kad šie ga­lė­tų sek­ti įspū­džius – at­virkš­čiai, ke­liau­to­jai sa­vai­tei iš­nyks­ta iš vi­sų įma­no­mų ra­da­rų.
Kaip jiems se­ka­si, ne­ži­no net ar­ti­miau­si žmo­nės. Ko­dėl? Nes Lap­lan­di­jos šiau­rė­je ne­vei­kia mo­bi­lu­sis ry­šys, o in­for­ma­ci­nė šva­ra, žy­gio da­ly­vių ma­ny­mu, – vie­nas di­džių­jų jo pri­va­lu­mų. „Per lie­pos sa­vai­tę mū­sų pa­sau­ly­je ne­nu­ti­ko nie­ko ypa­tin­go, o štai 1990-ųjų ko­vą, kol mė­ne­sį ke­lia­vau po Kolos pusiasalį, Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma“, – pri­si­me­na L.Žva­liaus­kas – šiau­rės eks­pe­di­ci­jos su­ma­ny­to­jas ir la­biau­siai iš ke­tu­rių žy­gei­vių pa­ty­ręs ke­liau­to­jas, ku­rio tu­ris­ti­niai įgū­džiai pra­ver­tė ir Lap­lan­di­jo­je.

Tik­ras tu­riz­mas, nuo­šir­di ke­lio­nė – apie ką kal­ba­me?

Aly­tiš­kis L.Žva­liaus­kas kon­sta­tuo­ja: tik­ras tu­riz­mas tam­pa eg­zo­ti­ka, nes žmo­nės po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je vi­so­mis ke­tu­rio­mis puo­lė prie „vis­kas įskai­čiuo­ta“ ti­po po­psi­nių ke­lio­nių. Vis ma­žiau lie­ka ke­liau­to­jų, ku­riuos vi­lio­ja žmo­gaus ne­lies­ta gam­ta ir no­ras mes­ti iš­šū­kį sau – kuo il­giau iš­gy­ven­ti be ci­vi­li­za­ci­jos, tik su bū­ti­niau­siais daik­tais, tel­pan­čiais į kup­ri­nę ant pe­čių.

„Ki­taip sa­kant, tai yra ma­no jau­nys­tės lai­kais po­pu­lia­rus tu­riz­mas, kai ke­lio­nės bu­vo nuo­šir­džios“, – sa­ko L.Žva­liaus­kas, su pa­la­pi­ne ir meš­ke­re iš­mai­šęs vi­są tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos šiau­rę.

Ir šian­dien jis ieš­ko ne­pa­lies­tos šva­rios gam­tos, o ka­dan­gi Si­bi­ras ta­po ne­įkan­da­mas dėl ke­lio­nės iš­lai­dų (pa­vyz­džiui, į Mur­mans­ką ka­dai­se ga­lė­jai nu­va­žiuo­ti ar nu­skristi už 25 rub­lius, tai yra penk­ta­da­lį tuometinės al­gos), tai da­bar jo žvilgs­nis nu­kry­po į Skan­di­na­vi­ją.

Šiau­rės eks­pe­di­ci­ją į Lap­lan­di­ją L.Žva­liaus­kas su draugais ren­gia jau ant­rus me­tus. Šie­met ke­tu­rių ke­liau­to­jų gru­pė pa­sie­kė 69-ąją ly­gia­gre­tę, o ki­tą­met sva­jo­ja per­kop­ti ir 71-ąją. Be ke­lio­nę pla­nuo­jan­čio jos ne­for­ma­laus va­do­vo Li­no, žy­gy­je da­ly­va­vo dar vie­nas aly­tiš­kis – Dai­nius Če­sy­nas. Jie­du su L.Žva­liaus­ku – ben­dra­dar­biai įmo­nė­je „Iris“, ta­čiau taip pat juos vie­ni­ja ir po­mė­giai: tu­riz­mas, žve­jy­ba, dvi­ra­čiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ke­lio­nė pra­si­de­da nuo są­ra­šo

„Žy­gy­je svar­bios žmo­giš­kos sa­vy­bės, nes tu­riz­mo įgū­džių ga­li­ma iš­mok­ti, o ke­liau­ti drau­ge kvie­ti pa­tik­rin­tus žmo­nes“, – įsi­ti­ki­nęs L.Žva­liaus­kas.

Pa­si­ruo­ši­mas šiau­rės eks­pe­di­ci­jai pra­si­dė­jo nuo są­ra­šo, ku­rį pats su­da­rė ir iš­siun­tė ben­dra­ke­lei­viams. Ja­me iš­var­dy­ti daik­tai, ku­riuos bū­ti­na tu­rė­ti, pa­lik­ta tuš­čia gra­fa kiek­vie­no svo­riui už­si­ra­šy­ti bei pa­sta­boms – pa­si­žy­mė­ti, ko ne­pri­rei­kė, o ko pri­trū­ko. To­kia in­for­ma­ci­ja pra­ver­čia at­ei­ty­je.

Ar žy­gio va­do­vas tik­ri­no, kaip jun­gos (taip juo­kais Dai­nius pra­mi­nė sa­ve ir ki­tus du ben­dra­ke­lei­vius, tu­rė­ju­sius ma­žiau pa­tir­ties nei Li­nas) su­si­dė­jo daik­tus? Pa­si­ro­do, kad taip. „Vi­sų kup­ri­nes ga­lė­jau pa­leng­vin­ti dar bent 5 ki­log­ra­mais“, – už­tik­ri­na pa­šne­ko­vas. Di­dži­ą­ją da­li­mi per­tek­li­nis svo­ris – dra­bu­žiai, pa­mai­na su­šla­pus, bet lie­taus pa­vy­ko iš­veng­ti ir jų ne­pri­rei­kė.

„Svo­rio at­žvil­giu to­kia ke­lio­nė, kai „vis­kas įskai­čiuo­ta“ kup­ri­nė­je ant ta­vo pe­čių, yra pa­ti ne­dė­kin­giau­sia, nes pri­si­de­da žūk­lės in­ven­to­rius ir lai­vas“, – pa­ste­bi L.Žva­liaus­kas.

Penkis ki­log­ra­mus sve­rian­čias val­tis ir ir­klus ne­šė­si vi­si žy­gei­viai, nes šis van­dens trans­por­tas – vien­vie­tis.

Ke­lio­nė bu­vo su­pla­nuo­ta taip, kad 1,8 tūkst. ki­lo­met­rų (į vie­ną  pu­sę) per 28 va­lan­das įvei­kę ke­liau­to­jai pa­lie­ka au­to­mo­bi­lį ir ke­liau­ja pės­čio­mis sudėtingu reljefu kelias valandas, kol pasiekia upę, o pas­kui plau­kia val­ti­mis iki pir­mos sto­vyk­la­vie­tės.

Ant pe­čių iki upės ten­ka neš­tis 100 lit­rų tal­pos kup­ri­nes, ku­rios sve­ria po 40 ki­log­ra­mų. Jo­se – vi­si daik­tai, rei­ka­lin­gi aš­tuo­nių die­nų sto­vyk­la­vi­mui gam­to­je.

Kad leng­viau bū­tų įsi­vaiz­duo­ti, ką tai reiš­kia, ga­li­ma pa­si­žiū­rė­ti į eks­pe­di­ci­jos nuo­trau­kas, kaip at­si­sto­ti ant ko­jų su kup­ri­ne žy­gei­viams pa­de­da jų ko­le­gos – pa­čiam ne­la­bai re­a­lu.

„Ar ver­ta su to­kiu svo­riu lenk­tis kel­ti ne­ty­čia iš­kri­tu­sio bu­te­lio van­dens – di­de­lis klau­si­mas, man taip nu­ti­ko, ir su­ri­zi­ka­vau pa­si­lenk­ti“, – šyp­so­si D.Če­sy­nas.

Paupyje pripučiamos valtys ir nu­sigaunama iki pirmos stovyk­lavietės. Stovyklavietėje keliauto­jai praleidžia dvi paras ir plaukia iki kitos sustojimo vietos, ten vėl įsikurdami dviems nakvynėms. Dėka puslankiu besisukančios upės keliautojai parplaukia į vietą, iš kur žvyrkeliu pėsčiomis jau ga­lima nusigauti pas paliktą auto­mobilį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Svarstyklės – būtinos

Tau­pant gra­mus ir vie­tą kup­ri­nė­je, vie­nu svar­biau­sių pa­si­ren­gi­mo eks­pe­di­ci­jai atri­bu­tų ta­po svars­tyk­lės. Pa­si­ro­do, daik­tų kro­vi­mas pra­si­de­da… nu­pjau­tu dan­tų še­pe­tė­lio ko­tu, jis ta­da sve­ria vos 5 gra­mus. O ant pe­čių ke­liau­ja ne tik val­tys, bet ir pa­la­pi­nės, mieg­mai­šiai, ki­li­mė­liai, ir­klai, žve­jy­bos įran­ga, brid­kel­nės, brid­ba­čiai, puo­dai, dra­bu­žių pa­mai­na… Pagal nerašytas keliautojų taisyk­les, kiekvienas ekspedicijos daly­vis įsideda ir kažkokią malonią staigmeną bendražygiams. Šiemet tai buvo kietasis sūris, kelios vytintos dešrelės, šokoladukas.

Ka­dan­gi ten­ka plauk­ti ir daik­tai ga­li su­šlap­ti, tai juos dar pri­va­lu her­me­tiš­kai su­pa­kuo­ti.

Vie­na lai­mė, kad Lap­lan­di­jos upės šva­rios, tai­gi ne­te­ko temp­tis ant pe­čių ge­ria­mo­jo van­dens. Di­dži­ą­ją da­lį 8 die­nų mais­to ra­cio­no su­da­rė pa­gau­ta žu­vis, kup­ri­nė­se žy­gei­viai ne­šė­si gri­kių kuo­pų  (po 250 gra­mų ke­tu­riems žmo­nėms die­nai), sau­sos sriu­bos, alie­jaus, drus­kos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Nei žvy­no, nei uo­de­gos“

Skur­dus pei­za­žas, re­ta mi­ni­ma­lis­ti­nė au­ga­li­ja, bal­to­sios nak­tys, bai­lūs žmo­gaus ne­ma­tę gy­vū­nai ir žu­vies pil­nos upės – to­kia Lap­lan­di­ja pa­si­ti­ko žy­gei­vius, ku­rių tiks­las bu­vo pra­leis­ti sa­vai­tę lau­ki­nės gam­tos prie­globs­ty­je. Vie­ti­nių gy­ven­to­jų šiau­ri­nė­je da­ly­je nė­ra, ta­čiau žve­jų su­tik­ti te­ko.

L.Žva­liaus­kas mie­lai da­li­ja­si ke­lio­nės įspū­džiais, ta­čiau įspė­ja: kon­kre­čių vie­to­var­džių jis ne­mi­nės. Žmo­nių yra įvai­rių, nuo kai ku­rių ap­si­lan­ky­mo gam­tą ge­riau ap­sau­go­ti, kiek tai įma­no­ma.

Ži­no­ma, Lap­lan­di­jo­je vyks­ta ir ko­mer­ci­nė žve­jy­ba. Aly­tiš­kiams te­ko ma­ty­ti suo­mių, įsi­kū­ru­sių pa­čio­je ge­riau­sio­je jų nu­si­žiū­rė­to­je žve­jy­bos vie­to­je, ku­riuos at­skrai­di­no ma­lūns­par­nis, taip pat ir jų žve­jy­bos įran­gą, di­džiu­les pa­la­pi­nes. Toks ma­lo­nu­mas „vis­kas įskai­čiuo­ta“ kai­nuo­ja apie 700–1000 eu­rų vienam žmogui.

Te­ko su­tik­ti len­kų, ku­rių au­to­mo­bi­ly­je ma­tė šal­dy­mo įran­gą, ti­kė­ti­na – ne alui, bet žve­jy­bos lai­mi­kiui.

D.Če­sy­nas pa­sa­ko­ja, kad žve­jy­bos lei­di­mas sa­vai­tei jiems kai­na­vo po 20 eu­rų, žu­vies jie ne­iš­si­ve­žė, val­gė tik vie­to­je. Gam­tos ap­sau­gos pat­ru­liai te­ri­to­ri­ją kon­tro­liuo­ja, ir bau­dos yra la­bai di­de­lės, bet pa­tik­rin­ti žve­jų lei­di­mus jie ga­li ne­bent nu­si­lei­dę ma­lūns­par­niu.

Žve­jy­ba drau­džia­ma 9 mė­ne­sius per me­tus, o kai ku­riuo­se vie­to­se – ap­skri­tai ne­lei­džia­ma, nes sau­go­mos tam tik­ros žu­vų rū­šys. Gam­tos ap­sau­gos pa­rei­gū­nų lie­tu­viams nei per­nai, nei šie­met su­tik­ti ne­te­ko.

„Dė­lio­da­mi marš­ru­tą rin­ko­mės to­kias vie­tas, kur ti­kė­jo­mės su­tik­ti ma­žiau žmo­nių ir pa­gau­ti dau­giau žu­vies, nes žve­jy­ba vis dėl­to yra pa­grin­di­nė mū­sų eks­pe­di­ci­jos te­ma.  Kir­šliai, pus­met­ri­niai upė­ta­kiai, la­ši­šos – lai­mi­kis tik­rai gau­sus. Te­ko ne­ma­žai ke­liau­ti po Ko­los pu­sia­sa­lį ir Si­bi­rą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad gam­ta ten žy­miai gra­žes­nė, bet žu­vies Lap­lan­di­jo­je ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau. Gai­la, kad da­bar Ru­si­jos gam­ta nu­siaub­ta, upės iš­nuo­mo­ja­mos už­sie­nie­čiams ko­mer­ci­nei žve­jy­bai“, – sa­ko L.Žva­liaus­kas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bom­žė­ji­mo pro­ce­sas gam­tos fo­ne

Šiau­rės eks­pe­di­ci­jo­je pra­ver­tė kai ku­rios iš­ban­dy­tos se­no­jo tu­riz­mo gud­ry­bės, pa­vyz­džiui, ten­tas virš ir šalia sto­vyk­la­vie­tės. Jis ne tik apsaugo nuo lietaus ar vėjo – po juo kau­pia­si lau­žo dū­mai, ku­rie at­bai­do krau­ja­siur­bius. Vien dėl įky­rių vabz­džių to­kia iš­vy­ka, net ir vie­nai die­nai, tik­riau­siai bū­tų sun­kiai pa­ke­lia­ma dau­gu­mai gam­tos my­lė­to­jų.

„Lie­tu­vo­je uo­dų nė­ra!“ – vie­nu bal­su už­tik­ri­na Li­nas ir Dai­nius. Šie­met į Lap­lan­di­ją jiems tai­kė­si nu­vyk­ti karš­tą sa­vai­tę, kai tem­pe­ra­tū­ra ki­lo iki 26 laips­nių. Kait­ra iš­pro­vo­ka­vo ma­ša­lus ir var­mus, o at­vė­sus su­ak­ty­vė­jo uo­dai.

Gel­bė­jo nykš­tu­ki­nio ber­žo dū­mas, ku­ris, anot L.Žva­liaus­ko, yra „žvė­riš­kas“ – me­die­na tu­ri daug de­gu­to, at­bai­dan­čio vabz­džius. Re­pe­len­tai ir dū­mai kiau­rai per­si­gė­rė sto­vyk­lau­to­jų dra­bu­žius ir pa­dė­jo ap­si­sau­go­ti nuo įkan­di­mų. Jie tai juo­kais pra­mi­nė bom­žė­ji­mo pro­ce­su.

At­ski­ra te­ma – mau­dy­nės. Jau ne­kal­bant apie tai, kad van­duo Lap­lan­di­jos upė­se yra le­di­nis, sie­kia vos 8–9 laips­nius, mau­dan­tis ypač skau­džiai puo­la var­mai. „At­si­sė­di ant dug­no, kad ky­šo­tų iš van­dens tik gal­va, o ant jos tu­pia bū­riai var­mų. Kai iš­li­pi, pri­va­lai tuo pa­čiu me­tų šluos­ty­tis, rank­šluosčiu vai­ky­ti vabz­džius ir dar kaž­kaip ban­dai už­si­trauk­ti dra­bu­žius“, – įspū­džiais da­li­ja­si D.Če­sy­nas.

L.Žva­liaus­kas ma­no, kad gal­būt ši­ta ma­ša­lų gau­sy­bė le­mia tai, jog į pa­na­šius žy­gius daž­niau iš­si­ruo­šia vy­riš­ka kom­pa­ni­ja. „Pa­vyz­džiui, ma­no žmo­na mėgs­ta žy­gius, bet į to­kius uo­dy­nus ne­ina. Aiš­ku, pri­pran­ta­ma, ir nie­ko bai­saus, bet tu­ri pri­im­ti tai kaip ne­iš­ven­gia­my­bę. Dar la­bai svar­bu ne­pra­dė­ti ka­sy­tis įkan­di­mų, nes iš­kart vi­sas su­tins­ti“, – pa­sa­ko­ja Li­nas.

Jam pa­čiam il­giau­siai gam­to­je, be ci­vi­li­za­ci­jos pa­to­gu­mą, yra te­kę bū­ti mė­ne­sį Kolos pusiasalyje. Kiek­vie­na sa­vai­tė – vis ki­to­kia: pir­ma – „nei du, nei vie­nas“, an­trą pra­de­da­mas jaus­ti ma­lo­nu­mas, trečią jau visai džiaugsmingai praleidi, o ket­vir­tos pa­bai­go­je, kaip sa­ko Li­nas, ap­ima nos­tal­gi­ja – no­ri­si na­mo.

Akis į akį su sa­vi­mi ir šiau­re

Lap­lan­di­jos šiau­rė­je te­le­fo­nų iš­jung­ti, kad per atos­to­gas gal­va pail­sė­tų, ne­rei­kia – mo­bi­lio­jo ry­šio tie­siog nė­ra. Ne­pa­si­žiū­rė­si net orų prog­no­zės, tai­gi te­ko vež­tis ne­di­de­lį ba­ro­met­rą. Nė­ra vie­ti­nių gy­ven­to­jų, jei at­si­tik­tų ko­kia bė­da – tek­tų šauk­tis pa­gal­bos nu­plau­kus upe že­myn.

Ži­no­ma, žy­gei­viai tu­rė­jo pa­si­ruo­šę vais­ti­nė­les ir na­mi­nės sva­rai­nių už­pil­ti­nės, ku­ri žy­gy­je yra uni­ver­sa­lus vais­tas nuo vi­sų li­gų. Nau­do­jo tau­piai, li­ku­tį net­gi na­mo par­si­ve­žė.

Kal­bai pa­si­su­kus apie šį bū­ti­ną tik­ro tu­riz­mo ele­men­tą, L.Žva­liaus­kas pri­si­me­na sma­gią is­to­ri­ją, kaip so­viet­me­čiu oro uos­te iš jo gru­pės tu­ris­tų bu­vo at­im­ta ger­tu­vė sa­ma­nės. Norėdamas išvengti tokio paties likimo, jis su­gal­vo­jo ori­gi­na­lią iš­ei­tį – ki­tam žy­giui artėjant Va­rė­nos kon­ser­vų fab­ri­ke už­sa­kė spe­cia­lią skar­di­nę, į ku­rią su­py­lė 10 lit­rų dzū­kiš­kos ir už­kli­ja­vo ga­myk­li­nį už­ra­šą „Mar­me­la­das“.

„La­bai ge­ras jaus­mas sa­vai­tę pra­leis­ti be jo­kio ry­šio su pa­sau­liu ir in­for­ma­ci­jos“, – sa­ko D.Če­sy­nas, te­le­fo­ną nau­do­jęs ne­bent že­mė­la­piui pa­si­žiū­rė­ti. L.Žva­liaus­kas pa­ste­bi, kad pa­na­šios ke­lio­nės ir il­ges­nis pa­bu­vi­mas gam­to­je lei­džia pa­žvelg­ti į kas­die­ny­bę ki­to­mis aki­mis – tar­si leng­viau.

„Toks tu­riz­mas lei­džia ki­taip pa­jus­ti gam­tą, pa­žin­ti ją, jei mo­kyk­lo­se vai­kai bū­tų su­do­mi­na­mi pa­na­šiais da­ly­kais, gal­būt ne­bū­tu­me ta tau­ta, ku­ri ker­ta me­džius na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se“, – svars­to pa­šne­ko­vai.

O ap­skri­tai – kiek­vie­nam sa­vo, tai­gi la­bai svar­bu at­ras­ti ke­lio­nes, ku­rios tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo ir po­il­sio – pla­či­ą­ja pras­me, – kaip pa­juo­kau­ja L.Žva­liaus­kas, į Tur­ki­ją jo nie­kas „net su­riš­to ne­nu­vež­tų“. Ir į pas­ku­ti­nį in­ter­viu klau­si­mą – ka­da su­pla­nuo­tos „nor­ma­lios atos­to­gos“, Li­nas ir Dai­nius at­sa­ko vie­nu bal­su: „Jau bu­vo!“

Saulė Pinkevičienė