LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Elegijaus Golco, daugiau kaip dvidešimt metų skrajojančio parasparniu, teigimu, dabar jo entuziazmas gerokai sumažėjęs. Šiuo metu jam jau maloniau skristi dviese, pradžiuginti kitą žmogų. „Kylam į debesis, aš pasakoju, kas aplink mus, klausiu, kokie jausmai apima bendrakeleivį, ar jaučia malonumą ar pastėręs iš baimės, man dūšią labai pamalonina, jei žmogui gera, jei jis dėkingas. Visi mes esame dėmesio rykliai…“ – juokiasi Elegijus.
Tikriausiai apie dangų svajojote nuo pat vaikystės, juk reto berniuko nežavi piloto profesija?
Taip, dar vaikas būdamas pradėjau domėtis technika, lėktuvais. Mano mokyklos laikais buvo toks lenkiškas popierinių modelių žurnalas „Maly Modelarz“. Aš jį nusipirkdavau, išsikirpdavau detales ir klijuodavau lėktuvus. Oho, kokią didelę lėktuvų kolekciją turėjau, dar ir laivų pakliūdavo. Man buvo gal 10–12 metų. Ketinau stoti į Vilniaus politechnikumą, į radioelektronikos specialybę, bet tėvai nusprendė, kad man mokytis šaltkalvystės. Servisai tuo metu klestėjo, vadinasi, duoną turėsiu gerą. Baigęs aštuntą klasę įstojau į 33-ią profesinę mokyklą, tapau šaltkalviu. Bet tos mažo vaiko svajonės kažkaip veikia – kariuomenėje aš, kad ir kaip būtų keista, pakliuvau tarnauti aviacijos mechaniku prie lėktuvų. Aš buvau kabinos prietaisų remontininkas ir deguonies pripildytojas. Pusę metų mokiausi mechaniku ir radistu, paskui išsiuntė į pulką Ukrainoje, iki šiol jaučiu nostalgiją tam darbui... Grįžęs iš armijos 5–6 metus dirbau autoservise, sukūriau šeimą. Reikėjo pinigų jai išlaikyti, tad mečiausi į tada madingą komerciją – pirk parduok. Man sekėsi, ir aš čia užtrukau, gerokai vėliau perėjau prie skraidymų…
Jei kokią savaitę nepaskraidydavo, kažko trūkdavo, tikriausiai adrenalino. Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip užkibote už parasparnių?
Įdomi istorija nutiko prieš dvidešimt metų. Su šeima – žmona ir dviem vyresniais sūnumis – pirmąkart nuvykome paslidinėti į Slovakiją. Vieną rytą einame su slidėmis prie keltuvo, o ten stovi vaikinas su kuprine ir rusiškai klausia: „Ar nori paskraidyti?“ Ir rodo aukštai kalnuose savo kolegą, sklandantį parasparniu. „Noriu, – užsidegiau iš karto. – Ar slides nusiimti?“ Ne, pasirodo, su slidėmis. O vaikai ėmė verkti: „Tėveli, kur tu, nepalik mūsų!“ Mane išsyk apkerėjo tas vaizdas, nors anksčiau nieko nežinojau apie parasparnius. Paklausęs, kiek tai kainuos (atrodo, apie trisdešimt litų), nuėjau su vaikinu, šeimos paprašęs palaukti manęs prie keltuvų.
Nejau ir slidės pasitarnavo skrydžiui?
Užsikėlėme keltuvu, pasitraukėme nuo trasų, vaikinas išsitraukė parasparnį su dviem sėdynėmis, kurias sujungė tarpusavyje, ir sukomandavo: „Čiuožiam!“. Turėjome įgauti pagreitį, kad sparnas pakiltų ir pradėtų sklęsti. Mes atitrūkome nuo kalno ir vėjas mus nuskraidino be jokio variklio. „Nori pavairuoti?“ – paklausė. Žinoma, norėjau! Deja, pasitaikė, sklandytojų terminais tariant, neterminė diena, taigi penkias minutes pasklendėme ir nusileidome prie keltuvo. Atsisveikinau su vaikinu laimingas, patyręs euforiją, o vaikai apsiverkę, žmona pikta… Slidinėjome dar kelias dienas, o aš vis žvalgiausi į dangų. Grįžęs į namus aš niekaip negalėjau rasti sau vietos, nesupratau, kas darosi. O žmona suprato, kas su manimi vyksta, surado telefonų knygoje Lietuvos aeroklubo kontaktus, paskambino ir paklausė, ar Lietuvoje kas nors užsiima parasparniais. Atsakė, kad yra tokia sekcija, ukrainietis Ženia moko skraidyti.
Visas smagumas prasidėjo tada, kai Elegijus išmoko aptikti ir sklęsti kylančiose terminėse oro srovėse. Asmeninio archyvo nuotr.
Taip ir pasinėrėte į šį sportą?
Iš karto susipažinau su puikiu instruktoriumi Ženia. Baigęs Charkovo aviacijos mokyklą, į Lietuvą jis atvyko vedamas meilės merginai ir iki šiol čia užsiima mokymais. Paskambinau jam, nuvežė už Vilniaus ir iškart prasidėjo pamokos: kaip išsikloti parasparnį, kaip iškelti, nuleisti, pasukti… Pradėjau bėgioti po laukus prieš vėją, jis stebėjo, ar lėkdamas su iškeltu parasparniu nedarau klaidų. Kartais priėjęs tyčia ką nors sugadindavo, sukeldavo avarinę situaciją ir stebėdavo, kaip išsikapstysiu. Kai suprato, kad situaciją puikiai valdau, leido sklęsti tarsi aitvaru.
Kaip tai vyksta? Yra parasparnių ir skraidyklių išvilktuvai su trosu – viename ir kitame lauko gale. Kai žmogus pasiruošia skrydžiui, išvilktuvo operatorius įjungia variklį ir jį tuo trosu traukia, jis pasikelia sparną, tada trauka padidinama, ir skrajūnas ima kilti. Taigi, aš kylu, trosas tempia ir iš lėto trumpėja, o kai pakylu į maksimalų aukštį virš operatoriaus, atsikabinu, trosas susivynioja, o aš sklendžiu. Bet kol mokiausi, turėjau sklęsti žemyn, galėdavau nebent ratą apsukti ir saugiai nusileisti į starto vietą, kad vėl prisikabinčiau ir vėl pakilčiau. Vėliau pradėjo sektis sklęsti kylančiose terminėse oro srovėse. Labai svarbu išmokti jas aptikti. Aukštimačio prietaisas parodo kilimo greitį. Pradėjęs kilti, stebiu, kuriame taške didesnis kilimo greitis, taigi, sklendžiu į tą kylančio oro srovę – vadinamąjį termiką – ir kaip erelis neplasnodamas po truputį kylu į viršų...
Ar ilgai tenka mokytis, kad galėtum pakilti?
Pradėjau skraidyti gal po trijų mėnesių. Man pasisekė, kad turėjau labai atsakingą instruktorių, jis naujokus pratino neskubėdamas. Tik tada, kai pamatė, kad moku pakilti, nusileisti, pamažu ėmė aiškinti apie „termikus“, kada jie susidaro, kaip, kur formuojasi. Pvz., jei debesis auga, vadinasi, „termikas“ jį maitina, dar reikia vėjo krypties žiūrėti. Jei vėjas palankus, skristi to sūkurio link.
Tikriausiai pamažu atsiranda intuicija?
Taip, išsiugdžiau ją, penkerius metus intensyviai skraidžiau Lietuvoje bei kalnuose – Alpėse, Tatruose. Vykdavau po tris keturis kartus per metus. Darbus taip susitvarkiau, kad kuo daugiau laiko galėčiau skirčiau skraidymui, nes traukė lyg kokie narkotikai. Jei kokią savaitę nepaskraidydavai, kažko trūkdavo, tikriausiai būtent adrenalino. Imdavai mąstyti, kaip pabėgti nuo darbų ir paskraidyti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gal tapote mokytoju?
Ne, mokytoju netapau, tam reikia gebėjimų, talento. Vėliau pradėjo susidaryti eilės prie išvilktuvo Valkininkuose (mes neturime kalnų, tenkinamės trosais aerodrome), nes daugėjo mokinių, ir aš pavargdavau laukti po kelias valandas. Vienas kolega iš Kauno, kuris surinkinėjo variklius parasparniams, sykį pasakė: „Išmėgink parasparnį su varikliu“. Užsidėjau variklį ant nugaros netoli šlaito, įsibėgėjau ir pakilau virš Nemuno. Pamaniau, visai neblogai. Pasakė, kad greitai bus naujų, iš Italijos, ir aš sutikau, nors kaina – apie dešimt tūkstančių litų. Žinoma, kosmosas, bet toks noras buvo! Pinigų radau ir pradėjau skraidyti parasparniu su varikliu.
Koks skirtumas, palyginti su ankstesniu parasparniu?
Tuo gerai, kad nereikėdavo važiuoti į Valkininkus ar ieškoti kalnų. Išvykai už Vilniaus, pasitiesei pievoje parasparnį, pakilai ir skrendi, kiek turi benzino bake.
Kokie pavojai tyko užsiimant šia sporto šaka?
Aš tris draugus palaidojau. Antraisiais ir trečiaisiais skraidymo metais, kai atsiranda daugiau pasitikėjimo, atsitinka nelaimių. Imi mandravoti: galiu taip, galiu antraip, ir kas nors atsitinka. Yra taisyklės, ką ir kaip daryti, o ko nedaryti, kur gali, o kur negali skraidyti, dar metereologijos pamokos – kaip atpažinti audros debesis, nes jie, net jei balti ir gražūs, gali netrukus audra driokstelėti. Jų ir reikia laikytis. Išmoksti iš matymo skirti, ką žada vienoks ir kitoks oras. Jei laikysiesi taisyklių, niekas neatsitiks, bet jei prisižaisi – gali nukristi. O kartais instruktoriai per anksti vaikinais pasitiki: jau moki, kilk, skrisk, treniruokis pats…
Ar nelaimingi atsitikimai neatima noro skraidyti? Juk nori to ar nenori, bet jie veikia jus.
Labai veikia, ilgą laiką gedėjau draugo Valdo Ragaišio, paskendusio Nemune per neatsargumą. Skrido po Jurbarko tiltu, draugo paprašė nufotografuoti, praskrido ir jau ėmė kilti, kai staiga užgeso variklis, ir jis nusileido į ledinį pavasario vandenį. Bandė išplaukti, deja, kojos susipynė su parasparnio stropais. Jį greitai ištraukė, bet medikai jau niekuo negalėjo padėti. Paskui ilgai neskraidžiau.
Ar daug būna tokių atvejų, kai užgęsta varikliai?
Yra griežta taisyklė: visą laiką stebėti ir numatyti nusileidimo vietą, jei variklis staiga užgestų. Jie pakankamai lengvi, bet galingi – iš mažo varikliuko padarytas žvėris, nes aviacijoje svoris svarbu… Ir jei koks gedimas, turi iš anksto žinoti, kur ir kaip nusileisi. Kartą aš pats Giruliuose bemandravodamas į jūrą įkritau, laimė, saugiai išlipau. Tai buvo kaip tik tada, kai ėmiau skraidyti su pirmu varikliu. Sklandžiau virš paplūdimio, žmonės grūmojo dėl triukšmo ir, matyt, keikė, nes, raitydamas pavojingas kilpas nepastebėjau, kad čia pat vanduo (virš vandens sunkiau nustatyti aukštį). Nirau kojomis į vandenį. Variklis sukasi, propeleris taško vandenį, sparnas subliuško. Prisiminiau pamoką: jei įkrenti į vandenį, panyri, atsilaisvini diržiukus ir skubiai atsijungi nuo įrangos. Tai man pavyko, išnirau vienoje rankoje laikydamas variklį, išplaukiau. Visas paplūdimys ėmė ploti – ne todėl, kad išsigelbėjau, jie to nesuprato, o todėl, kad variklis pagaliau nustojo burgzti.
Kaip šeima vertina tokį pavojingą jūsų pomėgį?
Žmonai Gražinai skrydžiai nepatinka, aš ne kartą ją skraidinau, bet ji sako – nejaučiu malonumo. Iš pradžių dar veždavausi į aerodromus, ji atkentėdavo, kol pagaliau pasakė: „Tai ne man.“ Du vyresnėlius sūnus – Egidijų ir Ramūną – išmokiau skraidyti, iš ukrainiečio piloto buvau nusipirkęs mažo dydžio parasparnį, bet jį pavogė iš garažo. Neįžvelgiau jų akyse aistros skraidyti, tad naujo nepirkau. Vyriausiasis prieš kelerius metus pasiėmė mano parasparnį ir nuvyko į Valkininkus pas Ženią paskraidyti, gal norėjo pasitikrinti, ar prisimena. Paskrido, ir tiek. Jauniausiasis Martynas, jam aštuoniolika, dar nori skraidyti, jis stebėjo skrydžius per penkioliktąjį mūsų klubo „Penktasis vandenynas“ gimtadienį. Martynas dar stengiasi įveikti pradinę stadiją – duodu jam sėdynę su varikliu, prisegu sparną, bėgioja. Aš stebiu, ar moka pasisukti, stabdyti, nuleisti sparną. Gal kitąkart užvesiu variklį, kad pakiltų….
